Apžvalga

Pirmoje dalyje mentalisto ir telepato darbo pagrindiniai principai buvo apibendrinti kaip psichožvalgyba ir valdymas. Psichožvalgyba turi atskleisti sąmonės turinį per stereotipines reakcijas, kurių sistemą turi kiekvienas žmogus. O žmogaus valdymas pagrįstas lingvistinių efektorių sistema, kuri tuo geresnė, kuo didesnis semantinio iškreipimo koeficientas. Pagrindiniai efektoriai yra žodžiai, nors šiam tikslui galima panaudoti ir vaizdus bei ženklus, pvz., karikatūras, šaržus ir t.t. Toks poveikis pagrįstas iliuzija, kuri yra manipuliavimo pamatas.

Psichožvalgyba ir valdymas naudojami informaciniuose karuose ir propagandoje, kurių tikslas su iliuzijų sistema užgrobti žmogaus sąmonę ir nukreipti ją norima linkme. Be to, šios priemonės naudojamos agentūrų operacijose ir įvairiuose „netiesioginiuose“ susidorojimuose.

Tam, kad poveikis būtų sėkmingas svarbiausia žinoti ir valdyti turinį, kuris patogiausiai išreiškiamas kalba. Kalba tuo pačiu metu ir ištraukia informaciją, ir atlieka efektoriaus vaidmenį. Šis turinys yra vidinis procesas, kurį sukuria tam tikra metastruktūra arba vidinis psichinis „karkasas“. Šį karkasą aš vadinu morfologine sąmonės teorija, kurią atskiruose įrašuose jau esu išdėstęs, bet čia noriu sujungti viską į vieną tekstą. Visa tai yra „mentalisto“ darbo pagrindas. Šiame darbe svarbiausia atskirti sandarą, elementus ir įvykius, kuriuos galima vadinti faktais.

Iš neuromokslo žinome, kad smegenys turi keturias pagrindines sritis, apimančias visas psichikos funkcijas: sensorinę, motorinę, kognityvinę ir limbinę. Sensorinė skirstoma į dalis pagal juslumo rūšį; kognityvinė turi atminties, mąstymo ir įsivaizdavimo psichines formas; motorinė skirstoma pagal judėjimo sekų tipą. Yra tarpiniai variantai, pvz., šnekėjimas (motorinis-kognityvinis-garsinis), rašymas (motorinis-kognityvinis-vaizdinis). Limbinė dalis susijusi su teigiamomis ir neigiamomis emocijomis.

Čia yra standartinė kognityvinė psichologija, tačiau viešuose tekstuose smulkiau aiškinti žmogų vengiama, kad būtų išsaugota paslaptis, ar bent kad ji būtų riboto prieinamumo. Tai daroma todėl, kad nenorima atiduoti per daug didelės manevro laisvės ir tam, kad žmogus būtų totaliai kontroliuojamas.

Bendra sistema

Pati bendriausia šios žmogaus dalies paskirtis yra aplinkos informacijos susiejimas vidiniuose gnostiniuose laukuose, kad žmogus galėtų joje išlikti. Šis susiejimas apima tris pakopas. Schemoje matome, kad visos šios pakopos apima dvi perspektyvas, kurias sąlygiškai vadinu „asmeniu“ ir „pasauliu“. Asmuo yra iš vidinės krypties išeinanti esatis, o pasaulis sąlygiškai laikomas išorine ir objektyvia tikrove. Ši sistema reikalinga bendram vaizdui, kad būtų glaustai sujungta visa filosofinė žmogaus ir tikrovės struktūra.

Absoliuto ar Pirminės tikrovės klausimai mentalistui dažniausiai neįdomūs ir telepatinis tyrimas susiduria tik su trečio lygmens redukcionistiniu pasauliu, kurį apima „asmuo“ ir „objektyvi realybė“, kuri aprėpia sąmoningą ir nesąmoningą introjekcijos dalį.

Taip pat šį principą galima panaudoti atvaizduojant horizontalų pjūvį. Čia matoma viskas, kas pateikta vertikaliame pjūvyje, tik be gelmės momento. Žmogus yra mažiausia dalis, vadinama antrine tikrove, apgaubta sąmoningo suvokimo sritimi, į kurią įeina „pasaulis“ ir žmogaus „vidus“. Ši introjekcija atsiranda išorinėje realybėje, kurią vadinu transcendencija. O visa realybė kaip introjekcijų sistema transcendencijoje yra įbūtinama Absoliuto, kurį kitaip dar galima vadinti šios realybės Šaltiniu.

Vidiniai gnostiniai laukai apgaubia visą introjekciją, tačiau arčiausiai būties gelmės yra siela kaip energomorfinis darinys, iš kurio atsiranda visos žmogaus aktyvumo rūšys. Tradiciškai aktyvumas reiškiasi kognityvinėje ir motorinėje smegenų žievėje. Nepaisant to, kad tai skirtingos funkcijos, jos kyla iš jau minėto vidinio šaltinio įsisupusio į pačią būties gelmę.

Vidinė struktūra

Visi psichiniai procesai susiję su energija. Energija reikalinga susiejant ir „asmenį“, ir „pasaulį“.

Pastaruoju atveju problemų jokių nekyla, nes energija gaunama iš išorės stimuliuojant receptorius. Per juos smegenys gauna informaciją ir reikalingą stimuliavimą. Tačiau su vidine dalimi situacija kitokia: nei kognityvinė, nei motorinė žievė receptorių neturi. Tad stimuliavimą bei informaciją turi gauti iš vidinių smegenų resursų. Tie resursai yra sensorinė žievė ir vidinė smegenų energija, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Šie laukai ir yra tai, kas vadinama siela, kuri „gamina“ energiją ir informaciją, kuri po to išsišakoja į kognityvinį ir motorinį aktyvumą.

Sielą galima vadinti energomorfine sistema, kuri veikia kaip žmogiško pasaulio psichinis „varikliukas“ ir kaip informacijos kūrimo gebėjimas. Informacija paverčiama formomis (morphe gr. – forma) ir perkeliama į mąstymą, vaizduotę, bei judesius.

Mentalisto darbas yra vertinti žmogaus vidines galimybes, kurias galima apibūdinti iš enerogmorfinės struktūros gaunamais gebėjimais. Iš išorinio elgesio, šnekos ir rašto galima nustatyti aktyvumo lygį, kuris priklauso nuo energetinės sielos dalies. Vertinant šią savybę, informacijos dalį galima atsieti ir palikti ją kitų aspektų vertinimui, tokių kaip mąstymas, vaizduotė ir prisiminimai.

Vidinės dalies pagrindiniai požymiai yra surinkimas, koreliacija ir stimuliavimas. Tad aišku, kad tam turi būti pritaikyta aktyvumo sistema. Mano teorija, aiškinanti surinkimą yra į atmintį įrašyta asociatyvinė holograma, kurios fragmentai jungiami į protinį smegenų aktyvumą. Gali būti įvairios hologramos, priklausomai nuo to, kokiam aktyvumui tarnauja. Viena holograma yra judėjimui, o kita mąstymui. Be asociatyvinės hologramos, dar turi būti morfiniai gebėjimai, kurie labiausiai reiškiasi vaizduotėje, kurioje kuriamos įvairios perdirbtos asociatyvinės hologramos formos.

Tad sielos elemente išsiskiria rinkimo ir jungimo bei formų deformacijų sistema, kuri gali keisti atvaizdų išvaizdos parametrus – dydį, proporcijas, spalvą. Šis sugebėjimas yra vaizduotės asociatyvinis aktyvumas, saugantis pasaulio atvaizdų parametrus, kuriuos gali panaudoti savo morfizmuose.

Visa ši sistema gali būti vadinama autonomine aktyvumo sistema (AAS), kuri yra asmens pamatas, apimantis ir laisvės, ir kūrybiškumo galimybes.

Dirbant psichožvalgybinį darbą, labai svarbu atkreipti dėmesį į ypatingą smegenų gebėjimą, kuris vadinama šnekėjimu. Kaip jau buvo nurodyta, jis apima visas smegenų galimybes: raumenų gerklėje valdymas yra motorinė dalis; turinys yra kognityvinio surinkimo rezultatas; o garsų seka, pasiekianti ausis yra garsinio juslumo supratimo sistema. Analogiškas sugebėjimas yra rašymas, tačiau jis šnekėjimui nusileidžia tuo, kad balso savybės gali perteikti daug daugiau nelingvistinės informacijos negu raštas. Aišku, kartais raštas taip pat pasitarnauja atliekant asmenybės profiliavimą.

Šnekos ir proto sąryšio galimybės tokios: protas didelis (be lobotomijų) ir šneka jam adekvati; protas didelis, bet šneka neparodo, nes sutrikdytos tam tikros tarpinės sistemos perėjimo iš proto į šneką; paskutinė galimybė – protas nedidelis, bet šneka savo išorinėmis charakteristikomis normali; mažas protas ir neįspūdinga šneka. Neturint technologinės telepatijos priemonių, tenka rinkti netiesioginę informaciją ir ją analizuoti. Pavyzdžiui, galima lyginti šneką su rašytiniais tekstais – būna taip, kad šneka nekokybiška, bet per rankas išeinantis protas rodo aukštą supratimo lygį.

Išorinė struktūra

Išorinė struktūra taip vadinama tik sąlygiškai, nes ji yra vidinės sistemos, kurią aš vadinu introjekcija, dalis. Tačiau ji yra išorinė pagal tai, kaip atrodo sąmonei, kuriai pasaulis yra objektyvi realybė.

Šis pasaulis yra paprastesnis už vidinius asociacijų tinklus ir vaizduotės formavimo galimybes, nes jam tereikia paruošti ir atskleisti juslinį pavidalą. Šį darbą atliekanti sensorinė sistema sudaryta iš šablono, kokybių ir suvokimo. Formavimo procesas prasideda nuo šablono sukūrimo, kuris pats yra gnostinė substancija, formuojanti informaciją ir perduodanti ją sąmoningam suvokimui.

Šablonas yra tekanti struktūra, nes iš išorės ateinanti informacija keičiasi milžinišku greičiu ir šabloną smegenims tenka visą laiką perrašinėti, kad atitiktų išorę. Tai yra sąmonės laiko struktūra. Perrašymas sudaro sąlygas atvaizduoti judėjimą ir kvantines transformacijas, kurios vadinamos kitimu. Visų pasaulio dalių transformacijų pagrindas yra šablono kitimas, kuris persiduoda kokybių ir suvokimo kitimui. Iš to galima spręsti, kad laikas yra subjektyvus, nes jis formuojamas šablono, atsirandančio vidiniuose gnostiniuose laukuose. Tai priklauso nuo to kiek iškreipta koreliacija tarp suvokimo ir šablono. Jeigu šablonas daro šuolį, pavyzdžiui, išimant arba suliejant, laiko suvokimas pakinta.

Be laiko suvokimo, žinoma yra ir erdvės suvokimas, nes vidinis ir išorinis pasaulis suvokiama kaip tam tikras psichinis arba realus kontinuumas. Kontinuumo atvaizdavimas taip pat yra iškarpytas, nes jame yra tik tai, kas sąveikauja su receptoriais, o visi kiti realybės sluoksniai yra nematomas arba „tamsusis“ pasaulis. Toks yra, pavyzdžiui, visas elektromagnetinis spektras, kurio suvokiama tik nedidelė dalis.

Išorės požiūriu, tekantis šablonas nėra pastovus, nes jis nuolat keičiasi priklausomai nuo stimuliavimo. Tačiau sielos požiūriu šis pasaulis yra nekeičiamas, todėl jį galima vadinti fiksatu. Jį iškraipyti galima tik su intervencinėmis priemonėmis, tokiomis kaip elektromagnetinis stimuliavimas, haliucinogenai ir t.t.

Taigi su šia trumpa santrauka galima apibendrinti, kaip veikia fiksatas pagal aukščiau išvardintus kriterijus: energija ateina iš išorinio receptorių stimuliavimo; informaciją surenka išoriniai ir vidiniai receptoriai; išorės vidaus koreliacija pagrįsta sužadinimo formomis ir informacijos analize jusliniuose anlizatoriuose, kurie veikia kaip struktūrinė atmintis, pritaikyta kurti pasaulio reprezentaciją.

Sujungimas

Vidinės ir išorinės struktūros blokai vaizdžiai sujungiami kaip paveikslėlyje, kuriame matome, kad tiek sensoriumas, tiek kognityviumas turi tą patį principą, tik autonominė aktyvumo sistema (AAS) daug sudėtingesnė. Joje šablonas yra priešpaskutinė sluoksnių dalis, į kurią projektuojami koreliacijos ir surinkimo iš asociatyvinių hologramų rezultatai. Šie apipavidalinami su kokybių sistema, kuri pasiskolinta iš jutimų (yra likutinis semantizuotas juslumas) ir galų gale perduodami į suvokimo sistemą: minčių laukai, vaizdiniai iš sensoriumo, atminties arba fantazijų.

Protas yra pasąmonė, o ta sąmoninga dalis, kuri duota sąmoningam suvokimui yra vadinama mąstymu, kuris atveria tik tai, kas duotu momentu yra aktualu.

Svarbiausia šio vaizdinio dalis yra sąmonė, kuri apjungia sensoriumo fiksatą ir asociatyvinį protą, kuris vadinamas laksatu. Sensoriumas pagrįstas struktūrine smegenų atmintimi, o visas protas – išmokstamas plius turi struktūrinės atminties komponentą. Šiame išmokime ir formuojamos stereotipizacijos, kurios svarbios mentalisto darbe. Kitur aš šį procesą esu aprašęs kaip pažinimo ratą, kuris vyksta tarp sensorinės ir kognityvinės žievės ir kaupia informaciją per pirmo kognityvinio šuolio mechanizmą, ir pritaiko praktikoje per antrą kognityvinį šuolį. Šis pritaikymas mintyje arba vaizdinyje yra ne kas kita kaip sensokognityvinės sintezės, kurios yra svarbiausi kognityvinės veiklos elementai.

Mentalisto darbas

Psichožvalgybai naudojama psichotroninė telepatija gali formuoti arba atskleisti sandarą ir psichinius įvykius, kuriuos galima laikyti psichiniais faktais. Šios galimybės atsirado įminus sąmonės fizikos paslaptis. Tai yra gnostinių laukų teorija, kuri parodo, kaip smegenyse atsiranda psichinė substancija, vadinama žmogumi.

Mentalisto darbas šiek tiek kitoks. Pirmiausiai jis naudoja sąmonės morfologinės sandaros teoriją, kuri parodo jos vidinę struktūrą ir sąveikas su aplinka arba savimi. Ši sąveika stereotipizuota ir valdo mąstymo ir elgesio charakterį, kurie yra labai robotizuoti. Robotizuoti net „intelektualai“, tik jų stereotipizacijos išreiškia kitokį turinį. Šiuo principu tikrų faktų nustatyti negalima, tik jų tikimybę. Arba jeigu vidinis turinys verbalizuotas, galima bandyti tikimybę padidinti. Tačiau to pilnai pakanka, nes visų žmonių mąstymas ir elgesys šabloniški, kaip refleksai. Žmogus net skatinamas apsibrėžti ir šią apsibrėžtą formą parodyti visiems per išorinę kalbą.

Faktas trunka kelias sekundes ir nueina į atmintį arba išnyksta. Likusi žmogaus dalis yra gerokai didesnis sąmonės laukas, stebintis mąstymo burbulo formų kitimą. Žmogus yra sąmonė, neturinti jokios formos ar kokybės ir išreiškiama tik per būties atributą. Tačiau ši būtis įstatyta į sudėtingą vidinio pasaulio struktūrą, kuri yra asociatyvinės hologramos ir įvairūs vaizduotės morfizmai.

Tiksliai žinoti mąstymo burbulo turinį mentalistas negali, jis tik iš sukauptos informacijos nustato tendenciją ir stereotipizacijas. O šios susiformuoja veikiamos vienarūšės standartinės aplinkos, arba pasaulio. Visi žmonės gyvena vienoje realybėje, kuri įdeda į protą vienodą turinį. Kita stereotipizacijos priežastis yra viena kalba, kurios struktūros yra šabloniškos ir invariantiškos visiems žmonėms. Todėl, kaip paaiškinau pirmame įraše, svarbu išmanyti kalbos psichologiją, nes ji vienas iš pagrindinių žvalgybinių zondų. Šias priemones papildžius padidintu pastabumu ir gebėjimu aprėpti kuo didesnį detalių skaičių ir jas susieti į visumą, sukuriamas mentalisto psichožvalgybos ir poveikio metodas.

Šitą sistemą galima panaudoti prieš agentūrą, pirmiausiai agentų ir informatorių išaiškinimui. Arba, jeigu psichotroniką valdanti operatyvinė grupė vykdo operaciją – kovai prieš psichotroninį terorizavimą.

Agento požymiai:

a) tembras sodrus, skardus, žemas ir nebanguojantis (nes su implantais nėra atpalaiduojamos balso stygos, dėl ko atsiranda duslus ir silpnas balsas);

b) šneka be pauzės, monologo atveju gali nesustodamas kalbėti kelias valandas;

c) kalbėjimo tempas pasakojant labai didelis ir jeigu reikia laisvai reguliuojamas nuo lėto iki labai greito;

d) turi informacijos, kurios neįmanoma gauti neturint specializuotų šaltinių, tokių kaip valstybės organizacijos duomenų bazės; tai informacija tiek apie kitus žmones, tiek apie žmogų, prieš kurį vykdoma agentūrinė operacija;

e) kalbant pastebimi psichožvalgybos požymiai;

f) elgesys pasitikintis savimi, mėgsta prisiimti lyderio vaidmenį ir valdyti kitus žmones;

g) veikia grupe, kuri yra agentūrinė „kuopelė“;

h) mėgsta tyčiotis ir turi sadisto bruožų.

Jeigu vykdoma psichotroninio susidorojimo operacija, mentalisto sistemą galima naudoti gynybai ir informacijos rinkimui. Informaciją surinkti nesunku, nes ji ateina iš griežtai organizuotų struktūrų, policijos, prokuratūros, teismo, spec. tarnybų. Tad galima laisvai surinkti informaciją apie vadovus, vykdytojus, sieti institucijas ir t.t. Pavyzdžiui, nustatant kaip švietimo sistema bendradarbiauja su kriminalinės žvalgybos įstaigomis ir taip toliau. Tai elementaru, nes visas tokias operacijas vykdo valstybės organizacija, kuri visa yra agentūrinė struktūra.

Puolimo metu bandoma sukelti baimės, kaltės arba gėdos jausmą ir taip kankinti žmogų, siekiant palaužti jo valią. Tam pasipriešinti galima su mentalisto analizės sistema, kurią reikia nukreipti ne į save (tai būna didžiausia klaida), bet į savo priešus. Priešų kėslai ir kėsinimasis atveria kelius, kurie leidžia veikti iš teisės ir teisėtumo pozicijų, net jeigu jėgų proporcijos nepalankios.

• Mentalizmas