Istorinė kalbos apžvalga

Pirma aplinkos susiejimo ir pažinimo sistema buvo vaizdinė. Buvo išmokta pamatyti ir suvokti. Labiau atsijusia pažinimo priemone tapo geometrija, kaip gebėjimas braižyti įvairias formas ir figūras, kurios buvo imamos iš savo gyvenimo ir aplinkos arba iš vidaus. Nuo to prasidėjo žmogaus kaip subjekto sąmonė.

Tada buvo pritaikytas gebėjimas išgirsti, suprasti ir pamėgdžioti. Iš pradžių buvo mėgdžiojami garsai, po to pradėta „mėgdžioti“ vaizdus, formas ir objektus. Taip atsirado kalbos užuomazgos, ypač tada, kai tuos garsus pradėta naudoti grupėse. Kolektyvinis garsų, paverstų ženklais naudojimas paklojo pamatus visoms kada nors egzistavusioms kalboms, kuri savo pradine forma buvo šnekamoji kalba. Šnekamoji kalba naudota dešimtis tūkstančių metų, nesivarginant ją išsaugoti kokia nors patvaresne forma. Tai buvo aktualus poreikis, tačiau žmogus kliovėsi savo atmintimi ir jokios pagalbinės priemonės neatrodė reikalingos.

Tačiau taip mąstė tik paskiri žmonės.

Individualiam žmogui raštas nereikalingas, bet jis reikalingas bendruomenei, nes naudojant vien šnekamąją kalbą, informaciją galima gauti tik iš vidaus, ištraukiant ją iš konkrečių žmonių atminties, o tai nėra patogu. Tad visuomet egzistavo poreikis turėti informaciją išoriniuose laisvai prieinamuose pavidaluose, kokiu tapo raštas. Tačiau jis radosi lėtai ir sunkiai, nors atkakliai ir sistemingai. Jis tapo svarbiu įvykiu, įsteigusiu pačią tiksliąją, nemitologinę istoriją, kuri anksčiau būdavo perduodama iš lūpų į lūpas. Atradus knygą, istorija buvo perduodama metraščiais iš knygos į knygą ir ji tapo priklausoma ne tiek nuo konkrečių žmonių, kiek nuo organizacijos ir jos archyvų.

Naudojantis garsais, informaciją iš savo vidaus galima skleisti kitiems žmonėms ir ją į vidų gauti iš kitų žmonių. Raštas sudarė galimybę keistis informacija tarp skirtingų istorinių kartų ir geografiškai nebūtinai susijusių bendruomenių ar organizacijų. Tai buvo du informacijos suišorinimo būdai, iš kurių vienas nepatvarus, pagrįstas tik atmintimi ir kitas patvarus, ženklais užrašytas ant molinės lentelės, papiruso, pergamento, popieriaus ir t.t.

Tais laikais žmogus, ypač mieste, gebėjo pagaminti daug ką: pastatyti pilį, laivą, pagaminti ginklų, įrankių ir t.t. Visa tai buvo santykis su išoriniu pasauliu, kuris vystėsi pirmiausiai. Žmogus buvo sumanus. Tuo pačiu vystėsi žmogaus sąmonė, kuri irgi padarė stulbinančius šuolius. Taip atsirado šnekamoji kalba, kuri „pagamino“ pirmą žmonių bendruomenę, kuri išsiveržė iš gyvūnų pasaulio. Buvo sukurti mitai, legendos, sakmės, padavimai, epai ir t.t., kurie steigė konkrečios bendruomenės išskirtinį, ypatingą pasaulio vaizdą. Tačiau visa tai buvo laikoma atmintyse, kuri nors ir buvo fenomenali, bet dėl įvairių gyvenimo peripetijų – nepatvari ir nepatikima, todėl didelė dalis sakytinės kultūros buvo užmiršta, ji dingo visiems laikams. Padėtį šiek tiek pagerino rašto sistemų sukūrimas. Tačiau, nors situacija buvo žymiai pagerinta, nebuvo patikimų informacijos išsaugojimo technologijų: reikėjo materialaus substrato, kuris buvo netvirtas ir neamžinas: Molis trupėjo, papirusas ir pergamentas iro, popierius dūlėjo ir t.t. Nebuvo saugojimo ir priežiūros organizuotų priemonių, o jeigu kiek vėliau ir atsirado, tai irgi negalėjo apsaugoti visko. Bet jeigu ne raštas, tai senojo pasaulio dokumentų būtų išnykę dar daugiau. Tačiau nuo to saugojo raštinės ir archyvai, privačios ir viešos bibliotekos ir, aišku, raštininkai, kurie knygas platino jas perrašinėdami.

Šitaip visos žinios atsidūrė knygose. Buvo sukurtos knygos išsaugojimo sistemos, kurios palikdavo ir platindavo informaciją ateinančioms kartoms laike, arba geografiškai atsijusioms bendruomenėms. Kita vertus, ši tvarka buvo naudojama ne tik žinių perdavimui, nes jos iki šių dienų yra privilegija, bet ir sąmonės pasaulio vaizdinių formavimui. Su knyga, pavyzdžiui, Biblija, ilgus šimtmečius buvo formuojamas tam tikras žmonių mąstymas ir gyvenimo būdas. Tai reiškia, kad iš pradžių knygų, raštijos buvo nedaug, tik pagrindiniai kanoninių raštų sąvadai, tačiau istorijos eigoje jų vis daugėjo ir jos darėsi vis prieinamesnės.

Knyga išlaisvino informaciją, o informacija išlaisvino žmogų. Kiekvienas žmogus ilgainiui suprato, kad jis gali rinktis: mėgdžioti senus tekstus arba juos kritikuoti ir kurti savo variantus. Savo pasaulį tapo įmanoma išplatinti ir sukurti naują bendruomenę, kurios gyvenimas paremtas nauja idėja. Nors tai galėjo tik išskirtiniai istoriniai autoritetai ir lyderiai.

Kaip kalbų buvo ne viena bet tūkstančiai, padalintų į savo šeimas ir kolektyvinius kalbinius individus, taip išplito ir pasaulėvaizdžių įvairovė: žmogus galėjo kurti savo pasaulį ir jame gyventi nebūtinai priklausomai nuo kitų pasaulių. Taip buvo padėtas pamatas individualizmui, kurį ypač sustiprino filosofijos įžengimas į areną ir galimybė tapti autoriumi, išminčiumi arba žinovu (sofistu). Kitais žodžiais tariant, visas žmogaus dvasinis/kultūrinis gyvenimas tapo tekstų pasauliu, į kurį šiais laikais įvedami jau visi žmonės. Tačiau kadangi nemažai žmonių nesupranta šio pasaulio specifikos, negali tinkamai orientuotis kalbos klausimų srityje ir juos iki šiol mulkina.

Negana to, yra su kalba (raštija) susiję sąmokslai, kai kurie iš kurių trunka netgi ne vieną tūkstantmetį. Pirmas yra archyvų klausimas, kai žmonijai neleidžiama susipažinti su visa raštija, kurioje saugoma daug religinių, filosofinių, politinių ir net kriminalinių paslapčių. Pirmiausiai, jau vien šis įslaptinimo sąmokslas yra nusikaltimas prieš žmoniją. Pavydžiu gali būti suklastotos arba pakeistos chronologijos; niekada neegzistavę autoriai ir jų veikalai, tikrų idėjų, planų, strategijų neviešinimas net po tūkstančių metų, nes tai, kas buvo pradėta kadaise, vyksta iki šių dienų.

Kitas sąmokslas yra vienos kalbos sąmokslas, kai žmogui neleidžiama mokėti „per daug“ kalbų, kai patys antžmogiai gali išmokti bet kokį jų skaičių, jeigu reikia – visas. Ši sistema pagrįsta universalios gramatikos principu, kurios išmokoma pirmiausiai. Po to, pagal universalių gramatikų tipus, pridedamas koks nori konkrečių kalbų skaičius. Tačiau taip ugdomi tik antžmogių palikuonys, kurie geba perprasti bet kokio žmogaus sąmonę, pamatyti jo kalbą, vaizdinius, pasaulį ir gyvenimą; skaito slaptus raštus viešuomenei nežinomomis kalbomis, kurios, beje, daug sudėtingesnės už bet kokią žinomą paprastą kalbą.

Universalios gramatikos principas

Paskiros gramatikos elementai

Norėdami susipažinti su universalios gramatikos principu, pirmiausiai turime perprasti kokios nors vienos kalbos gramatiką. Kalba pirmiausiai yra žodžiai ir jų formos. Jie į vidų perimami kaip garsai arba ženklai. Ženklai gali būti fonografiniai, kaip atskiros fonemos, kurios koduojamos raidžių ženklais; arba ideografiniai, kai ženklas siejamas ne su garsine forma, bet tiesiai su idėja arba sąvoka, o tarimas pridedamas kitais būdais. Visi žodžiai turi savo formas ir savo sekas, vadinamas sakiniais, pastraipomis ir tekstais. Visu tuo domisi kalbos leksika ir gramatika.

Bet viskas prasideda nuo žodyno, kuris atsirado jungiant garsus (fonemas) į sekas, ir siejant juos su objektais, kurie virtę semantika sudarydavo žodžio reikšmės struktūrą. Taigi buvo vaizdas, fonemų sekos, žodžiai ir didesni teksto vienetai. Norint suprasti kalbos specifiką šiame lygmenyje reikia atkreipti dėmesį į šio pasaulio vaizdo dėmenis ir elementus, pirmiausiai materiją, sandarą, daiktus – taip atsirado daiktų garsai ir ženklai. Toliau – vyksmus ir procesus, kurie vyksta su šiais daiktais – ir tai sukuria kitą žodžių klasę, kurie nurodo į veikimus. Tad turime vyksmų garsus ir ženklus. Ir trečia forma yra individualios savybės, kurias galima priskirti daiktams ir vyksmams – tokie garsai ir ženklai vadinami apibūdinimais. Likę žodeliai yra įvairūs pakaitalai ir pagalbinės priemonės, kaip pavyzdžiui, jungtukai, asmeniniai įvardžiai arba prielinksniai.

Šie žodžiai grupuojami ir jungiami į struktūras, sudarančias eilutę. Galima sintaksinė struktūra veiksnys ir tarinys (V-T) arba papildinys ir tarinys (P-T), kurie kiekviename sakinyje sudaro gramatinį branduolį. Visi kiti žodžiai – tik pagalbiniai, papildantys arba modifikuojantys šio branduolio elementus. Šių branduolio elementų formos yra sudėtingiausios ir sunkiausiai įsisavinamos.

Pažiūrėkime kokias reikšmes koduoja „daiktų“ žodžiai.

1) giminė;

2) skaičius;

3) linksnis;

4) konkretumas/nekonkretumas.

Kai kurių kalbų daiktavardžių paradigmos – labai sudėtingos: jos turi daug linksnių (7 lietuvių k.), o žodžiai pagal formą, dažnai pagal giminę/galūnę, skirstomi į linksniuotes (5 lietuvių k.). Bet yra ir kalbų, kurios beveik neturi jokių linksnių ir daiktavardžiai neskirstomi į jokias linksniuotes (anglų k.).

Labai dažnai lingvistinio branduolio antras dėmuo, „vyksmas“ yra pagrindinis elementas koduojantis visą perduodamą informaciją. Reikšmės tokios:

1) asmuo;

2) giminė;

3) laikas;

4) veikslas;

5) rūšis;

6) nuosaka;

7) nekaitomos formos (bendratis, dalyvis).

Svarbiausia yra asmuo ir laikas. Vyksmai koduoja asmens informaciją, turi asmenuočių sistemą, pagal kurias veiksmažodžiai koduojami į grupes (pavyzdžiui, švedų k. yra 4 veiksmažodžių tipai, arba asmenuotės, pagal kurias yra trijų vienaskaitos ir trijų daugiskaitos asmenų formos). Kalbant apie laikus, paradigma yra vienoda visoms kalboms, kuriose laikai skirstomi į 3 visiems gerai žinomus blokus: esamasis laikas, būtasis laikas ir būsimasis laikas. Pavyzdžiui, anglų kalboje yra tokie laikai veikiamojoje (active voice) ir neveikiamojoje (passive voice) rūšyje:

present simple (I read; the book is read)

present continuous (I am reading; the book is being read)

present perfect (I have read; the book has been read)

present perfect continuous (I have been reading; the book has been being read)

 

past simple (I read; the book was read)

past continuous (I was reading; the book was being read)

past perfect (I had read; the book had been read)

past perfect continuous (I had been reading; the book had been being read)

 

future simple (I will read; the book will be read)

future continuous (I will be reading; the book will be being read)

future perfect (I will have read; the book will have been read)

future perfect continuous (I will have been reading; the book will have been being read; liet. knyga bus skaityta [tris valandas])

Taip pat kai kuriose kalbose išvystyta nuosakos (mood) sistema, kurioje svarbiausia tariamoji nuosaka (subjunctive mood). Pavyzdys, gali būti lotynų kalba, kurios kiekvienas veiksmažodžio laikas turi ir tariamosios nuosakos formą. Lotynų kalboje konjunktyvas visas yra sintetinis, naudojantis priesagas ir galūnes:

praesens

laude-m

laude-s

laude-t

laude-mus

laude-tis

laude-nt

 

imperfectum

lauda-re-m

lauda-re-s

lauda-re-t

lauda-re-mus

lauda-re-tis

lauda-re-nt

 

perfectum

laudav-eri-m

laudav-eri-s

laudav-eri-t

laudav-eri-mus

laudav-eri-tis

laudav-eri-nt

 

plusquamperfectum

laudav-isse-m

laudav-isse-s

laudav-isse-t

laudav-isse-mus

laudav-isse-tis

laudav-isse-nt

Galūnių sistema žymi asmenis, o priesaga yra konjunktyvo įvairiais laikais formos. Tokių vyksmų žodžių paradigmos yra grynai sintetinės, nes jų žymekliai yra prijungiami prie reikšminio veiksmažodžio šaknies, o ne naudojama analitinė forma, kaip anglų kalbos laikuose.

Šie branduolio elementai turi būti derinami tarpusavyje, o taip pat su apibūdinamaisiais žodžiais (tradiciškai vadinamais būdvardžiais ir prieveiksmiais). Ir galų gale, įvairiose vietose sakinyje gali būti įterptos vyksmo aplinkybės. Jeigu pabandytume kalbos pasaulį paversti paveiksliuku, tai turėtume žymėti daiktų arba santykių kontūrus – tai išreiškiama daiktavardžiais; ir turėtume žymėti prie formų pridėtas rodykles, kurios žymėtų veiksmą, procesą, judėjimą, kitimą, buvimą ir t.t. Būtų galima sugalvoti būdus kaip panaudojant apibūdinimus dar turiningiau išreikšti tikrovę, kad būtų galima perduoti kuo tikslesnę informaciją apie išorinį arba vidinį pasaulį. Šis vidinis pasaulis, beje, mūsų laikais tampa pačiu svarbiausiu ir daiktų, vyksmų ir apibūdinimų pradedama ieškoti pirmiausiai čia, savo prote ir mąstyme.

Turime prisiminimus, jausmus, vaizdinius, mintis, idėjas, pasaulius ir apie juos labiau linkę kalbėti daugiau nei apie išorinę tikrovę.

Turime atskirus elementus, grupes, apibendrinimus, ryšius, atskirą pasaulį ir atskirą protą, tas sąmonės formas, kurios juos susieja ir t.t. Iš tokių apibendrinimų ir susietų pagrindinių realybių kyla „abstrakčios“ sąvokos ir žodžiai: Tiesa, Gėris, Būtis ir t.t. Šiose sąvokose įvairiai apjungiamos pasaulio ir proto dalys ir išreiškia „teorinę“ filosofijos kategoriją arba sąvoką, kuri apibendrina kokią nors sistemą, argumentus, ideologinius pasaulėvaizdžius, atsirandančius prote ir t.t. Tai būdinga religijoms arba tendencingoms filosofijoms.

Taigi matome kas žmonėms buvo būdinga per visą istoriją. Jie visada turėjo šventus, mitologizuotus daiktus, vadinamus stabais, su kuriais buvo susieti religiniai ir garbinimo vaizdiniai. Taip pat tai buvo perkelta ir į kalbą, kurioje atsirado tokie patys kalbiniai stabai, kokiais yra pasaulyje garbinami daiktai. Tai yra sudėtinės sąmonių valdymo dalys.

Universalioji gramatika

Kiekviena kalba turi reikšminę leksemą (žodžio kamienas, kuria koduojama žodinė reikšmė) ir universalius gramatinius vaidmenis, kuriuos galima išreikšti įvairiais būdais. Žinomiausi vaidmenys yra vyksmų laikas arba daiktų linksnis. Tokių vaidmenų sistema yra universali, tik su nežymiomis variacijomis, todėl galima sudaryti tokių bendrinių gramatikų klasifikaciją.

Iliustravimui kaip veikia šis principas galima pasinaudoti kalbų skirstymą į „sintetines“ ir „analitines“. Lietuvių kalba yra sintetinė, nes joje gramatiniai santykiai išreiškiami afiksais (galūnėmis, priesagomis ir priešdėliais). Tai tokios kalbos, kuriose gramatinės morfemos jungiamos prie žodžio iš priekio arba galo. Analitinėse kalbose, tokiose kaip anglų, afiksai nunykę ir jie keičiami analitinėmis konstrukcijomis ir žodžių tvarka, nuo kurios priklauso ir gramatinės reikšmės. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodžio „namas“ vietininko linksnis parodo kur vyksta veiksmas „nam-e“. Tuo tarpu anglų kalboje žodis „house“ neturi jokių linksnių (išskyrus kilmininko) ir „vietininkas“ išreiškiamas konstrukcija „in the house“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka prielinksnis „in“, kuris nurodo buvimą viduje.

Esmė kurią norėjau parodyti yra ta, kad daugumoje kalbų yra koks nors „vietininkas“, tačiau skirtingų tipų kalbose šis vaidmuo gali būti reiškiamas skirtingais būdais. Universalios gramatikos paskirtis surasti tuos leksinius ir gramatinius vaidmenis, kurie būdingi daugumai kalbų ir taip sukurti universalią gramatiką, kuri apimtų visų kalbų struktūrines galimybes. Tai nėra taip sudėtinga kaip gali atrodyti, nes ženklų sistemos yra linijinės ir variacijos yra tik branduolio, arba centro, nustatyme ir elementų išdėstyme aplink šį branduolį: elementai gali būti prijungti arba atskirti: prijungti iš priekio, galo arba viduryje; arba atskirti: irgi priekyje per kažkiek vietų nuo branduolio; arba gale per kažkiek vietų už branduolio. Pavyzdžiui, jeigu iliustruotume anglišką vietininką lietuvių kalboje (nam-e), tai atrodytų maždaug taip: pagrindinė forma būtų „namas“, o vietininko dalelytė „e“: ir gautume „žmogus yra e namas“ (Žmogus yra name). Taip viskas vyksta anglų kalboje, tik vietoje dalelytės „e“ naudojamas prielinksnis „in“.

Beje, kalbos kaip analitinės struktūros atsiranda ne būtinai iš karto. Istorijoje žinoma, kad iš pradžių sintetinėmis kalbomis buvusios kalbos virsta analitinėmis. Tokia pavyzdžiui yra anglų k., kurios senasis variantas (Old English) turėjo daug sintetinės kalbos bruožų, t. y. gramatiniams santykiams išreikšti buvo gausiai naudojami afiksai – linksnių, asmenų galūnės ir t.t. Tačiau istorijos eigoje visi šie požymiai nunyko, daiktavardžiai prarado visus linksnius ir linksniuotes. Panaši situacija yra ir romanų kalbose (prancūzų, ispanų, portugalų, italų), kurios yra lotynų kalbos ir vietinių europietiškų dialektų mišinys. O lotynų kalba yra sintetinė kalba, kaip graikų, baltų ir slavų. Iš to matome, kad Indoeuropiečių kalbų šeimos europinė dalis turi šias dviejų tipų kalbas: sintetinę ir analitinę: į pietų ir rytų kryptį – sintetinės, o į vakarų ir šiaurės kryptį – analitinės.

Tačiau visos jos turi bendrų bruožų, arba vaidmenų, sistemą, kurie jas sieja, skiriasi tik raiškos priemonės. Dėl šios priežasties įmanomi vertimai iš vienos kalbos į kitą, nes jeigu tarp kalbų nebūtų nieko bendra, nebūtų įmanomas joks vertimas. Reikia tik gebėti parinkti lygiagrečias formas visuose teksto sluoksniuose.

Kai vaikas ruošiamas gyventi aukščiausioje kastoje, jo protą stengiamasi atskirti nuo kalbos formų ir leidžiama turėti ne kalbinę semantiką. Tada išmokstama viena pagalbinė kalba, kuria saugoma informacija ir kurios reikia planetų valdymui. Ši pagalbinė kalba yra Universalios gramatikos (UG) išmokimo priemonė, kurią įsisavinus antžmogių vaikas turi išmokti kurti kalbas pats. Pirmiausiai, pagal UG klasifikacijas išmokstamos visos valdomos planetos populiacijos kalbos (septyni tūkstančiai). Tai reikalinga tam, kad galėtų įsikūnyti į bet kokią sąmonę ir ją valdyti. Po to eina bet kokių naujų kalbų kūrimo galimybė naudojant kokį nors UG modelį. Išmokti tiek kalbų, nėra sudėtinga, nes kaip jau parodžiau gramatikos yra primityvios ir daugumoje kalbų bendros – skiriasi tik garsiniai ir rašytiniai ženklai. Tačiau turint fenomenalią atmintį, tai nesukelia jokių sunkumų. Kalba valdo tik paprastą žmogų, o antžmogis pats valdo kalbą, todėl jo protas formuojamas taip, kad būtų nuo kalbos atsietas. Jis daugiausiai gyvena telepatinėse virtualiose realybėse.

Kodėl kalbą išmokti nėra sunku, jau turėtų būti aišku: universali kalbos sistema nėra labai sudėtinga. O jeigu imsime leksemas, tai jas galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: yra pasaulis ir judėjimas. Visas pasaulis atskleidžiamas daiktavardžiais, o judėjimas – veiksmažodžiais. Ir tai yra viskas, visi žodyniniai leksiniai vienetai, sudarantys bet kokios kalbos branduolį. Daiktavardžiai yra dalių, elementų pavadinimai; o veiksmažodžiai yra įvairios šiame daiktų pasaulyje atsirandančios judėjimo rūšys. Judėjimai žeme, ore, vandenyje (daiktavardžiai) yra eiti/važiuoti, skristi ir plaukti (veiksmažodžiai). Daiktavardžiai ir veiksmažodžiai atveriami ne tik kaip apibendrintos kategorijos, bet ir kaip savybių ir įspūdžių sistema. Apibūdinimai atsako į klausimus „koks?“ ir „kaip?“

Dėl to kalbą išmokti ir nėra sunku, nes yra tik trys grupės pagrindinių kategorijų, kurios yra pasaulis, judėjimas ir savybės. Tai atitinka fizikos triadą substancija-erdvė-laikas, pagal kurią kuriamos visos formulės įstatant į jas kiekybinius parametrus. Pasaulyje turime įvairius daiktus, objektus ir kiekvienas iš jų turi savo judėjimų galimus būdus. Žmogus: eina, bėga, čiuožia, skrenda, plaukia, neria, šoka, iriasi, braunasi, lipa, kopia, klampoja, pėdina, kulniuoja, lekia ir t.t. Visa tai yra galimų judėjimo rūšių pavadinimai, išreikšti trečiojo asmenis esamuoju laiku. Savo sąmonėje tereikia atgaminti įvairius judėjimo būdus susijusius su „subjektu“ ir suteikti jiems pavadinimus. Šitaip, per visas kategorijas, galima sujungti iki 100 000 leksinių vienetų. Iš tikro, tai nėra labai daug ir darbas nėra itin sudėtingas.

Pagrindinė kalbų šeima

Visiems žinoma, kad pagrindinė planetos kalbų šeima yra indoeuropiečių. Ši kalbinė grupė kadaise išplito iš pietryčių į vakarus ir dabar užima visą Europą, šiaurės ir pietų Amerikas.

Indoeuropiečių kalbų šeimoje yra 439 kalbos, turinčios bendrą universalią gramatiką, tad pirmiausiai turi būti mokomasi universalios gramatikos principų (jie aišku irgi išreikšti „pagalbine“ kalba), po to, ši gramatika paverčiama tomis konkrečiomis kalbomis, kurių reikia žmogui. T. y., šablonas pagal poreikius užpildomas bet kokiu turiniu: mokantis konkrečių fonetikų, leksikų ir gramatikų. Visų pirma tam, kad galėtum suprasti kaip mąsto žmonės, o paskui – kaip jie yra valdomi.

Paveikslėlyje matome pradinius atsišakojimus, tokius kaip a) anatolų kalbos, b) keltų-italų kalbos, c) baltų-slavų-germanų kalbos, ir d) graikų-arijų kalbos. Galutiniame etape matome a) indų kalbas (hindi, pendžabi, sanskritas), b) germanų kalbas (anglų, vokiečių, švedų), c) baltų kalbas (lietuvių, latvių), d) slavų kalbas (rusų, lenkų, serbų) ir t.t.

Gali kilti klausimas, kam tiek kalbų reikalinga ir kam jų visų mokytis. Tačiau šis klausimas slepia dar vieną sąmokslo teoriją, kuri aiškina, kad tai nėra atsitiktinumas ar natūrali padėtis. Tai padaryta tam, kad žmones būtų lengviau valdyti pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Taip pat buvo norima, kad žmonės mažiau žinotų, ypač apie skirtumus – tikėjimų, papročių, etikų, pažiūrų ir taip toliau, nes tai silpnina vietinę valdžią. Taip pat kalba yra nuosavybės kodas, kuris parodo kokiam antžmogiui žmogus priklauso.

Ir paskutinis akcentas, turint fenomenalią atmintį ir protą, „mokytis“ nėra sunkus darbas, tai greičiau panašu į pramogą, nes nereikalauja jokių pastangų.

Smegenys ir kalba

Smegenyse kalba įdiegiama kaip fonemų ir grafemų tinklas. Kalba yra pasaulis, įleidęs šaknį į smegenis. Srautas pastoviai įeina ir pastoviai išeina, parodydamas kaip pasaulis žmogaus buvo „sutiktas“. Grafemos ir fonemos formuoja leksinius vienetus, iš kurių sudaromos ilgesnės kalbos sekos. Todėl galima sakyti, kad kalba su smegenimis susijusi tokiomis formomis:

1. a) įeinančios sekos,
2. b) išeinančios sekos, ir
3. c) tinklinis išsidėstymas kalbos centruose, kognityvinėje žievėje.

Įeinančios sekos išskaidomos į kognityvinius rekonstruktus, išeinančios sekos kognityvinius modelius transformuoja į kalbą, o mąstyme žmogus mato garsinius-raidinius-reikšminius-vaizdinius gabalus, išimtus iš asociatyvinių hologramų. Įeinančių (iš manęs) sekų tikslas – valdyti, o išeinančių (į mane) – sužinoti. Valdoma naudojantis lingvistinės psichologijos žiniomis, o sužinoma naudojant prievartą arba gudrybes.

Šie metodai gali būti naudojami prieš atskirus žmones. Kai valdyti reikia didesnes mases – prievarta ir gudrybės vadinamos propaganda, smegenų krušimu ir t.t. Informacinis karas kyla tada, kai susiduria kelios priešingos propagandos. Propagandai reikia užgrobti tekstų gaminimo industriją, ir per juos rodyti tik sau naudingą paveiksliuką. Toliau yra cenzūra ir susidorojimas, jeigu kas nors bando pradėti informacinį karą, skleisti savo požiūrį. Taip kuriamas standartinis polit-korektiškas diskursas, kuris tampa vertinimo kriterijumi ir atskaitos tašku, naudojamu tikrovininkų. Viskas kas yra „kitaip“ tampa „nenormalu“. T. y., įteiginėjama, kad valdžia yra absoliutus gėris, o visi nepaklūstantys – „nusikaltėliai“. Ypač suagresyvėjusi yra internetinė tekstų gamybos industrija, kurioje reiškiasi vis labiau įžūlėjantys „žurnalistai“.

Informaciniame kare naudojamos ir gynybinės, ir puolimo priemonės. Gynyba atmuša kamuolius, kurie grasina sunaikinti, o kai kas nors nori sužinoti slaptą informaciją – skleidžiama dezinformacija. Kai nagrinėjamas šiaip koks propagandinis tekstas, reikia žiūrėti

1. a) kas už teksto stovi,
2. b) kam tekstas taikomas,
3. c) kas norima pasakyti ir
4. d) bandyti suvokti pačiam, nežiūrint į tai, kas pasakyta, kaip yra iš tikro.

Pirmiausiai, eina tekstinio vieneto stilius: gramatinės-leksinės formos ir semantinės figūros. Tyčiotis galima teksto išorėje ir viduje. Išorėje ženklai, formos, sintagminės konstrukcijos, pakartojimai, leksemos; viduje – reikšmės, reikšminės asociacijos, neįprasti konstruktai, kitaip sakant, įvairūs simboliniai elementai arba metaforiškos struktūros. Kariauti stilistinėmis priemonėmis yra kalbos „meistrų“, arba žurnalistų, darbas – apipilti mėšlo kibiru ir viešai tyčiotis.

Kita vertus, be propagandos ir informacinių karų yra kitos kalbos funkcijos, kurios padeda suprasti, leidžia matyti tai, kaip gyvena ir mąsto žmonės. Tai gali būti įvairių tautybių ir populiacijų specifiniai kalbų pasauliai; gali būti turtinė ir politinė stratifikacija, kurios talpina žmogaus sąmonę į savitą pasaulį. Tokiais yra įvairūs turčių ir skurdžių getai, organizacijos įvairūs vaidmenys ir postai; darbas ir specialybė ir t.t. Turčiai turi įspūdingus namus ir vilas; skraido po pasaulį; naudojasi prabangos daiktais ir paslaugomis; rūpinasi savo atžalų karjeromis ir dinastijomis. Skurdžiai gyvena lūšnose, jaučia nepriteklius ir turi prasimanyti pragyvenimą bet kokiomis priemonėmis (taip lengva pasukti ir į „nusikaltimų“ kelią).

Išmanant sąmonių ir kalbų pasaulius, kultūrą, tradicijas ir papročius, galima perprasti beveik kiekvieną žmogų net jo nemačius arba suvokti tam tikrą būdingą žmogaus tipą.

Kalbos šaknis ir filosofija

Filosofija neatsiejama nuo kalbos struktūros. Ji turi savo pagrindinius žodžius ir šiais raktiniais žodžiais grupuoja turinį filosofo galvoje. Tokiu žodžiu gali būti tiesa, gėris, būtis. Tiesa yra pažinimo klausimas (epistemologija, gnoseologija), gėris yra teisingo elgesio klausimas (etika), būtis yra pirmosios filosofijos klausimas (metafizika, ontologija). Šie ir kiti pamatiniai žodžiai tampa filosofinio mąstymo, kertiniais aspektais, neatsiejamais nuo ženklų fetišizavimo, jų pavertimo garbinimo stabais ar tikėjimų ir įsitikinimų pagrindiniais mazgais, su kuriais įprasta kaip nors elgtis arba įprasta ką nors mąstyti.

Šios lingvistinės struktūros yra tai, kas paverčiama vienu per visą filosofinių tekstų istoriją keliaujančiu modeliu. Pavyzdžiui, A. Šliogeris savo knygoje „Transcendencijos tyla“ „atskleidė“ universalią metafizikos struktūrą, kurią pavadino „transcendentiniu absoliučiu individu“. Kol kalba „nežinoma“, t. y. lotynų, atrodo, kad viskas čia gerai. Bet pabandžius išversti į gryną lietuvių k., matome kas ši istorinė pirmosios filosofijos struktūra yra ir ko verta ši „teorija“. „Transcendere“ reiškia „per-žengti“; „absoliutus“ yra „at-sijęs“, „nepriklausomas“; „individuum“ galima versti kaip „nedalusis“. Tad ši teorija, išversta į lietuvių k., tampa panaši į kinietišką daosizmą, kuriame paprasti žodžiai naudojami kaip neįprastos metaforos ir simboliai.

Apibendrindami gauname struktūrą „peržengiantis atsijęs nedalusis“. Taigi metafizika, pasak A. Šliogerio yra šį pasaulį „peržengiančio atsijusio nedaliojo“ mąstymas, kontempliacija.

Kad nereikėtų šitaip keistai mąstyti, kaip išsigelbėjimas naudojamos lotynų, graikų, anglų kalbos, tarptautiniai žodžiai, specialybiniai skoliniai ir t.t.

Įvairių rūšių nedaliojo teorijos turi ir pirmosios filosofijos, ir etikos bruožų. Nedalusis veikia idealybiniame pasaulyje, vadinamame antgamtiniu arba perkeliamas į daiktų pasaulį ir nedaliais paverčia juslinius daiktus, atsiveriančius žmogaus patyrimui.

Neretai tokios filosofijos (išminties meilės) pavirsta, pasak L. Witgensteino, kalbos žaidimais ir vaizdas matant kaip jais užsiima solidaus amžiaus žmonės gali būti šiek tiek komiškas. Pavyzdžiui, kai bandoma nedalųjį iš antjuslinės transcendencijos perkelti į juslinį pasaulį ir pakeisti visą civilizacijos istorijos eigą.

• Kalba