Tikrovės išplėtimas

Žinant koks vyksta geopolitinis procesas planetoje, akivaizdi būtinybė ieškoti naujų stiprybės šaltinių. Ir jeigu tokių šaltinių nėra įprastinėje tikrovėje, tai jų reikia ieškoti realybėje, kuri išeina už įprastinės. Tai vadinama tikrovės lauko išplėtimu, kuris leidžia pamatyti tai, kas buvo nematoma anksčiau, ir galbūt suprasti pasaulyje vykstančius įvykius tokiu matymu, kokiu žmogus nedisponavo prieš tai. Šis išplėtimas reikalingas, nes įprastinis žmogaus pasaulis tikrovę parodo iš labai ribotos perspektyvos – teleekrano, laikraščio, knygos, kurie nėra patikimas informacijos šaltinis ir nerodo tikrovės iš tokio žiūros taško, kuris atvertų visas grėsmes arba visas galimybes nuo tų grėsmių apsiginti.

Kaip pamatyti tikrovę kitaip? Ką daryti, kad šis kitoks matymas suteiktų jėgų kovoje? Pirmiausia reikia atsiriboti nuo propagandos, o tai galima padaryti supratus, kokius metodus ji naudoja. Tada lengva atsijoti tikrą informaciją nuo melo, kuriuo bandoma užkimšti žmogaus akis ir ausis, kad jis negalėtų orientuotis tikrovėje ir taptų daug silpnesnis ir pažeidžiamesnis. Atsiribojus nuo propagandos, reikia siekti tikro žinojimo, būtent kuris ir suteikia stiprybės, kuri taip reikalinga kovoje. Ši kova yra svarbi, nes ji yra kova už laisvę ir prieš globalinę vergovę. Todėl negalima sau leisti pralaimėti. Tačiau taip pat negalima kovoti tokiomis pačiomis priemonėm, kaip ir mafija, nes tai reikštų susitapatinimą, o susitapatinimas prilygtų pralaimėjimui. Kova turi būti teisinga, ir ji negali nešti blogio. Dėl šios priežasties ir reikalingas tikrovės išplėtimas, nes įprastinėje tikrovėje kitokių būdų kovoti prieš vergovę nėra.

Įprastinėmis priemonėmis išbalansuoti pusiausvyros ir užgrobti valdžią, kad būtų galima šokdinti kitus – neįmanoma. Šokdinti galima tik savo rankose turint svertų. Pagrindinis svertas yra toks pats senas, kaip ir gyvasis pasaulis, kuris yra jėgos persvara. Įprastiniame pasaulyje šis principas naudojamas universaliai, ir į jį atsakyti galima tik dviem būdais: neutralizuoti jėgą dar didesne jėga, arba neutralizuoti jėgos valdymo centrą, kuris yra protas. Globalinę vergovę planetoje įvedinėjančios slaptos organizacijos naudoja būtent šį jėgos sverto pranašumą, kurį kūrė dešimtmečius, o gal net šimtmečius. Ką daryti, kad svertai atsidurtų laisvosios žmonijos pusėje, arba kad būtų galimą neutralizuoti iškreiptą mąstymą, skleidžiantį vergovę tokiomis brutaliomis priemonėmis? Susitapatinti su mafija nesinori, tapti tokiais pačiais kaip jie. Tačiau nežavi ir vergovė bei laisvosios žmonijos pavertimas tik antžmogio valdoma mašina. Tad būtina suvokti, kad propagandinis pasaulis ir propagandinis žmogus nėra visa tikrovė.

Tikrovės visuma, bet be įrodymų, pateikiama religijoje ir metafizikoje. Mokslas šią visumą gerokai apriboja. Šie santykiai su tikrove, net būdami unikalūs ir skirtingi, turi bendrą vardiklį – į vieną vyksmą susiejantį mąstymą. Prie tikrovės išplėtimo kitų kelių nėra – tik per protą ir skirtingas jo raiškas žmogaus mintyse. Vienas būdų išplėsti mąstymą yra išplėsti sąmonę, arba pamatyti įprastinės sąmonės rodomą tikrovę taip, kaip nėra matęs niekas kitas.

Taigi yra tokie atsakymo globaliniam procesui būdai: organizuotis, skleisti savo propagandą ir tobulinti iki begalybės technologijas, tikintis, kad jos pranoks priešą, leis apsiginti ar jį nugalėti. Tokiam atsakui nereikia jokių išplėstinių tikrovių ir pakankamas įprastinis jos vaizdavimas. Tačiau šis kelias nėra visada geras. Viena priežastis jau minėta – susitapatinimas su globaline ekonomine-politine-karine mafija. Tačiau jungtis į organizaciją, skleisti propagandą ar ginkluotis technologijomis dažniausiai nėra galimybių. Vien dėl to, kad, pavyzdžiui, žmogus renkasi individualų kelią. Individualus kelias irgi yra labai svarbus, galbūt svarbesnis už kolektyvinį. Tik yra didelis minusas: šis kelias jėgos požiūriu yra labai silpnas ir pažeidžiamas. Todėl kad nesugniuždytų besaikės jėgos siautėjimas ir kad žmogus einantis individualiu keliu nepultų į nevilti, reikia vidinės atramos. Tačiau tokios atramos, kuri nebūtų užgrobta ir valdoma kitų, kaip religijoje, filosofijoje arba moksle. Tam tikslui, reikia susikurti atramą pačiam. Pabandysiu parodyti kaip tai padaryti.

Transcendavimas

Norint pačiam bandyti susikurti atramą tikrovėje, reikia suvokti jos sandarą ir gilesnį principą, kurį bando parodyti religija arba metafizika. Tačiau pastarosios yra užgrobtos ir individualiam keliui reikia kažko kito. Aišku, kažko visiškai naujo sukurti neišeina, nes kiekvieno žmogaus ir tikrovės sandara ta pati, bet jeigu identifikacija su grupe nežavi, būtina rasti savo vidinį kelią. Kilmės požiūriu tikrovė turi tokią bendriausią sandarą: Šaltinis, Pirminė tikrovė, Antrinė tikrovė. Iš Šaltinio kyla visa realybė, jis yra visko pagrindas. Bet per išorinius kelius prie jo priartėti neįmanoma, tad neįmanoma suvokti visos šios tikrovės prasmės. Toliau Šaltinis formuoja Pirminę tikrovę, kuri yra viskas visa visata arba multi-visata. Sąmonė atsiranda iš Pirminės tikrovės, ir yra tikimybė, kad šioje tikrovėje sąmonė turi daugiau galimybių, nei rodo ribotas sąmonėje esantis Pirminės tikrovės atvaizdas. Įtraukus į sąmonę Pirminės tikrovės informaciją, atsiranda Antrinė tikrovė, kuri virsta save suvokiančiu atvaizdu.

Tad yra trys vietos, kuriose galima ieškoti visos tikrovės gilesnio principo arba prasmės. Keliai yra paprasti ir sudėtingi, nes tikrovės gali būti nepasiekiamos, arba pasiekiamos iškreiptos. Taip yra todėl, kad sąmonė nėra absoliuti tikrovė, ji tik viena iš daugelio perspektyvų. Tai, kaip sąmonė mato tikrovę yra tik viena iš tikrovės matymo pakopų, kurių yra daugiau – vienos žemesnės, o kitos aukštesnės. Antrinės tikrovės atvaizde prasmės ieškoti neverta, nes šioje pakopoje visos prasmės iliuzinės, atitrūkusios nuo tikrovės branduolio pagrindinio principo.

Tačiau šis kelias renkamasis, nes jis yra lengviausias kelias, kadangi ši tikrovė yra tiesiogiai sąmonei pasiekiama forma. Propaganda siekia, kad kuo daugiau žmonių gyventų tokių simuliakrinių atvaizdų tikrovėje. Kiti du keliai yra Pirminė tikrovė ir Šaltinis, kurie tiesiogiai nepasiekiami, bet galima pajausti jų realumą ir principą. Šį jausmą galima vadinti intelektualine intuicija, kuri leidžia ne tik jausti, bet ir žinoti, kas tai yra. Šie keliai ir yra tie individualūs keliai, kuriais einant reikia stengtis atitrūkti nuo įprastinių sąmonės formų, ir susikurti savo protą, peržengiantį įprastines suvokimo aprėptis.

Reikia stengtis suvokti pagrindinį principą, kad tikrovė nėra tik tokia, kokia matoma atvaizde, kuriame sąmonės prasmė neaiški, ir kurioje atrodo, kad žuvus atvaizdui, sąmonė irgi žūsta. Dėl sąmonės perėjimo į aukštesnes pakopas reikia mėginti suvokti štai ką: sąmonę gali kurti tikrovė arba organas (smegenys). Skirtumas tas, kad organas atsiranda ir išnyksta, ir jeigu sąmonę kuria organas, tai ji atsiranda ir iš nyksta kartu su organu, kas reikštų, kad nėra jokios aukštesnės būties. Bet būtų naivu manyti, kad tai vienintelė įmanoma galimybė ir kad sąmoningos aprėptys įmanomos tik žmogaus lygyje. Turi būti žemesnės sąmonės ir aukštesnės sąmonės, turinčios savo unikalias aprėptis. Tad jeigu tarsime, kad sąmoninga aprėptis yra kuriama ne organo, bet pačios tikrovės, tai bus aišku, kad tikrovė neatsiranda ir neišnyksta, taip pat ir jos kuriama aprėptis. Arba tikrovėje esanti aprėptis valdoma visai kitais principais, negu atvaizdiniame pasaulyje, kuris rodo tik nedidelį tikrovės fragmentą.

Norint suvokti Pirminės tikrovės pagrindinį principą, reikia įsisąmoninti minimalų reikalavimą: žmogaus sąmonė tik viena iš daugelio perspektyvų ir kad yra sąmoningo suvokimo įvairios pakopos, per kurias pereina sąmonė. Tai reikškia, kad turi būti griaunamas propagandos absoliutumas reliatyvizmo principu. Nes absoliutizmas yra aklumas ir fanatizmas. O reliatyvumas reiškia išmintį. Ir antra, reikia suprasti, kad sąmonė išeina ne į nebūtį, ji yra didesnės tvarkos dalis, ir šioje tvarkoje užkoduotos ir kitokios galimybės. Šitaip einant individualiu keliu, galima išplėsti tikrovės suvokimą, šiam išplėtimui nebūtinai naudojant įprastus mąstymo pavidalus, tokius kaip religija, metafizika ar mokslas. Individualus kelias skirtas ieškojimui, o minėtos mąstymo formos ieškojimui kliudo.

Aukštesnės aprėptys

Žmogaus pakopoje, sąmonė naudoja dvi aprėptis, iš kurių atsiranda kiti sugebėjimai, tokie kaip vaizduotė, protas arba atmintis. Sąmonė suvokime aprėpia erdvę ir laiką. Šios suvokimo aprėptys, kaip kažkada sakė I. Kantas, yra apriorinės formos, į kurias įrašoma informacija. Tai yra, šis pasaulis yra Antrinė tikrovė, kurios formos tiesiogiai į Pirminę tikrovę arba Šaltinį neperkeliamos, tai reikškia, kad jose šių suvokimo aprėpčių gali nebūti, arba jos gali būti kitokios (pavyzdžiui, laikas ir erdvė kaip dar didesnės struktūros dalis, ne kaip aukščiausia forma). Laikas ir erdvė yra išorinio stebėjimo aprėptys, kurios neparodo tikrovės branduolio tikros sandaros ir prasmės.

Aprėpčiai suvokti svarbi sąvoka yra skirtumas. Skirtumas yra pagrindinė aprėpties išdava. Jis reiškia, kad pasaulis yra kaip aprėptis, atskirianti skirtingas vietas erdvėje ir skirtingus momentus laike. Šis atskirtumas reiškia, kad galimas judėjimas, arba veiksmo potencialas, kuris suponuoja, kad yra sąmoningai suvokiama egzistencija. Veiksmas kuria erdvę ir laiką ir sudaro egzistencijos pagrindą. Judėjimas gali vykti tik erdvėje ir jis visada turi trukmę. Erdvėlaikio nuo judėjimo atskirti neįmanoma.

Erdvė, laikas ir veiksmas turėtų būti universalūs. Tačiau priklausomai nuo pakopos, šie dydžiai turėtų būti suvokiami skirtingomis aprėptimis. Pavyzdžiui, kvantinės mechanikos lygmenyje, suvokimas turėtų būti įmanomas tik kaip aprėptis be skirtumo, kaip grynas aktualumas. Aktualumas, kaip sakėme suponuoja erdvę ir laiką, juos kuria, tačiau šiame lygmenyje – be aprėpties ir skirtumo, nes tam reikia išėjimo į aukštesnę pakopą, kokia yra pasiekta žemiškos gyvybės.

Mano mintis buvo tokia, kad sąmoningą suvokimą kuria ne vien organas, bet ir tikrovė. Tai reikštų, kad aprėptis yra tik tikrovės hierarchijos kažkokia pakopa. Tai reikštų, kad tikrovė sąmoningas aprėptis gali kurti ne tik smegenų medžiagoje, bet ir kitose tikrovės energetinėse struktūrose, ir kad yra tokių suvokimo aprėpčių sistema. Tikrovėje sąmonė negali atsirasti iš nieko. Viskas, kas yra tikrovės bet kuriame taške, gali būti įvairiom formom atkartojama kituose taškuose. Nei vienas taškas nėra unikalus. Naivu būtų manyti, kad smegenys, pagamintos iš tos pačios materijos ir energijos kaip ir visa visata, yra unikalios. Ši psichoenergetinė sistema turi būti ne tik nekuriama vien organo, bet esanti visos susietos tikrovės dalis, ir ji turėtų būti universali visos tikrovės psichoenergija. Bet žmogiška aprėptis negali būti jokia universalija. Tikrovė rodo įvairovę, taip pat turėtų būti suvokimo aprėpčių įvairovė, ne tik pirminės tikrovės ekstensyvumas ir trukmė. Naivu būtų manyti, kad šios žmogiškoje aprėptyje pasirodančios formos išsemia visą pirminę tikrovę, ar gali paaiškinti Šaltinio prigimtį.

Galima duoti tokį pavyzdį. Pagal pateiktą principą, ši planeta taip pat susideda iš energijos ir medžiagos. Jeigu ji sukurė gyvybę su aiškiai išreikšta psichoeneregetine sistema, turinčią erdvės ir laikos psichoenergetinę aprėptį, tai ji pati, būdama energetinė sistema, gali tokią aprėptį turėti. Gyvybinė psichoenergija tokiu atveju būtų tik didesnės visos planetos sistemos dalis. Jeigu žmogaus sąmoninga aprėptis priklauso pačiai planetos tikrovei, o ne organui, tai visai logiška mąstyti, kad įmanomas perėjimas. Tai, aišku nereiškia, kad planeta yra žmogus ir kad ji turi žmogišką mąstymą. Planetos suvokimo aprėptis gali turėti visai kitas formas, ne išorinį atvaizdavimą, koks beveik neįmanomas, bet vidinius tikrovės energetinius principus atskleidžiančias aprėptis, kuriose nesuvokiamas nei ekstensyvumas, nei trukmė, ir kuris neįvedamas į sąmonę kaip suvokimas-sąvoka. Visi šie dalykais yra žmogiškos aprėpties formos, kurių tiesiogiai perkelti į kitokias tikroves negalima.

Protas

Žmogus yra atskirtas nuo aukštesnių aprėpčių suvokimo. Jo sąmonė įkalinta išorinėje erdvėje ir išoriniame laike. Tačiau šitokia sąmonės sandara sudaro galimybes atsirasti unikaliai savybei, kuri yra protas ir mąstymas. Protas kyla iš erdvės ir laiko aprėpčių, kaip sugebėjimas suvokti skirtumą ir santykį, juos įženklinti ir senso-kognityvinėje sintezėje jungti su atvaizdu. Butent protas leidžia peržengti žmogiškas aprėpiančios sąmonės formas ir suvokti aukštesnės būties galimybę, su visiškai kitokiomis galimybėmis.

Tad siekti individualaus kelio galima kaip tik šiuo būdu, transcenduojant Antrinės tikrovės atvaizdus, kuriant savo matymą mintyje. Erdvės ir laiko formų iš savo sąmonės pašalinti neįmanoma, taip pat neįmanoma pašalinti Pasaulio, tačiau siekiant išplėsti tikrovę reikia suvokti, kad šie dalykai yra tik aukštesnės tikrovės dalis ir pasistengti bent nujausti, kokia yra ši auktesnė tikrovė. Tai galima padaryti nepasiliekant sustabarėjusiame iliuziniame mąstyme, bet kuriant visą tikrovę atitinkantį protą. Tikrovė nėra tokia paprasta ir situacijos, kurios atrodo beviltiškos iš Pasaulio atvaizdo, visoje tikrovėje gali būti ne tokios jau beviltiškos.

Aišku, dar aukštesnė forma būtų bandymas kilti į aukštesnę suvokimo pakopą, atveriant naujas sąmonės galimybes ir apmąstant apie kitokias galimas tikrovės aprėptis, kurios peržengtų tik ekstensyvią ir trunkančią jos dalį ir šiuos dydžius pamatytų didesnėje visumoje. Pabandytų suvokti Pirminę tikrovę ir Šaltinį aukštesnės esybės akimis.

Nesakau, kad žmogui tai įmanoma, tačiau verta į tokias galimybes įsimąstyti visu savo protu, ir iš tokios galimybės pasisemti kiek įmanoma daugiau išminties.

Svarbiausia, reikia suvokti, kad individualus kelias nebūtinai yra pralaimėjimas prieš brutalios jėgos siautėjimą, nes šitaip matosi tik iš labai ribotos ir siauros perspektyvos.

• Laisvė