Trys keliai

„Filognozijos pradmenyse“ nepretenduoju į išsamią filosofinių sistemų analizę, o pateikiami filosofai skirti tik mano pagrindinių idėjų iliustracijai, todėl jie nebūtinai tiksliai atitinka vadovėlines tiesas. Mano interpretacija yra tik mano interpretacija, kuri nesiekia mokslinio tikslumo ir neabsoliutina jokių faktų, tik siekia per žinių ir proto prizmę parodyti mano asmeninį žvilgsnį į tikrovę. Šiame skyrelyje noriu paaiškinti savo filognozijos formulę, pateikiamą dviejų, knygoje kertinių, filosofų kontekste, kurie yra A. Šliogeris ir F. Nietzsche. Civilizacijų medyje filosofai išsidėsto taip: centrinė ašis, kamienas, priklauso A. Šliogeriui, sukūrusiam centrinę sątvarologijos doktriną, sugrįžtant prie pirmapradės tikrovės šaknų sąmonėje, atidengiant civilizacijos branduolines struktūras; silpnoji civilizacijos atšaka priklauso F. Nietzschei, kuris su savo subjektyvizmu ir begalybės formule siekė įvesti kultūrinę begalybės ekspansiją, kuri turėjo sukurti pamatus kūrybinės veiklos sprogimui, įvedant titaniškas pastangas sukurti dievų lygio meną, kuris būtų silpnosios civilizacijos struktūros apogėjus, rėminamas amžinojo to paties sugrįžimo mitologemos; ir stiprioji civilizacijos atšaka priklauso man, su baltojo drakono civilizacijos konceptu, kuriame maksimaliai įvidujinama begalybė, o po to prote susikaupęs begalybės potencialas išsireiškia išorine, objektyvia kūryba, per dirbtinio pasaulio ir technikos konstravimą.

Centre, ašinio žmogaus statuse, yra A. Šliogeris, kurio filosofijos formulė yra tokia:

U2C1C3 (MS0 – DA0 – T0 – DS999)

U2 – objektinė bendroji gaublė;

C1 – filosofinė būsena;

C3 – meilė;

MS0 – nulinė mažoji sieva;

DA0 – nulinė drakono akis;

T0 – nulinė technika;

DS999 – didžioji sieva, transcendencijos fenomenas.

Savo filosofiją A. Šliogeris vadina teorija, kuri yra įsižiūrėjimas į transcendencijos fenomenus, kurie pasirodo kaip būtis-anapus-žmogaus, kaip žmogaus nesuvartojama svetimybė, kaip Kitas, pastatantis jį akis į aki su išoriniu pasauliu, su būtimi, kuri yra žmogaus egzistencijos pagrindas. Norėdamas susitikti su pačiais daiktais, žmogus turi peržengti visą kultūrinių ženklų imperiją, kurioje žmogus suvokia tik save, savo pasaulį ir teoriniame žvilgsnyje pamatyti transcendencijos blyksnį, kuris yra tikro, autentiško filosofavimas pagrindas. Tam reikia išlipti iš gelmės ir sugrįžti iš anapushorizontinių realybių, susikuriant branduolinės būsenos vietovę, kurioje anapusinė tikrovė atsiveria autentiškiausiu ir filosofiškiausiu žvilgsniu, taip, kaip ji atsivėrė filosofijos pradžioje, senovės Graikijoje. Taip, sugrįžusi į savo esmę filosofija prisikelia, sukurdama prielaidas naujai pradžiai ir galimybei kartoti klasikinę istoriją geriausia jos forma. Tai buvo projektas skirtas Lietuvai atsistoti ant kojų, tampant tikra filosofine tauta, savo dvasios didybe sugebančia atsilaikyti globalizmo ir transhumanizmo invazijai. Žinoma, žmogus negali šiame gyvenime išsivaduoti iš fizinių ir materialinių poreikių, todėl toks sugrįžimas į pirmapradę būseną reikalingas ne kaip viso gyvenimo pagrindinė forma, bet tik kaip ištakų prisiminimas, kuris leidžia neatitrūkti nuo filosofinių šaknų ir atsinaujinti.

Antras filosofas, propagavęs silpnosios formos begalybę ir absoliutųjį subjektyvizmą yra F. Nietzsche. Jo filosofijos formulė atrodo taip:

U1C3C5 (MS1 – DA1000 – K1000 – DS0)

U1 – subjektinė bendroji gaublė;

C3 – svaigulys;

C5 – tikslinė būsena, valia viešpatauti;

MS1 – subjektyvioji mažoji sieva;

DA1000 – perteklinė kultūrinė drakono akis;

K1000 – perteklinė kūryba, kūrinys, vertybės;

DS0 – pašalinta transcendencija, teometafizikos pilnas įnulinimas.

F. Nietzsches filosofijos pagrindinė idėja yra valia ir begalinė kūryba, kuri išaukština begalinį subjektą, antžmogį, kuris savo valioje viešpatauti nepripažįsta sau jokių ribų, bet jo kūryba reiškiasi tik silpnosiomis, meninėmis formomis. F. Nietzsches svarbiausias momentas yra transcendencijos, dievo pilnas pašalinimas, kur visa anapusinė begalybė sugrąžinama į žmogų ir jis tampa visų dieviškų, dangiškų, amžinų formų kūrėju ir savininku. Tai maksimalus subjektyvumo išaukštinimas, kur tikslinė būsena, valia, tampa svarbiausia varomąja jėga, kurios tikslas užmaskuoti egzistencijos bergždumą ir nihilizmą, graužiantį sielą, kuri, norėdama nuo šios būsenos išsivaduoti, pasineria į kūrybinį siautulį. Įdomu tai, kad F. Nietzsche teikė pirmenybę netradicinėms, nemonumentalioms meno ir kūrybos formoms, kaip muzika, poezija, kurias jis vadino dioniziškomis ir kurias norėjo priešpastatyti apoloniškoms meno formoms. Jo gelminė mintis buvo ta, kad pasaulio prigimtis savo šaknyje yra ne apoloniška, bet dioniziška. Dėl šios priežasties, griaudamas krikščioniškos civilizacijos statinį, jis siekė ją pakeisti dioniziškos civilizacijos eksperimentu, kurio centrinės sątvaro būsenos būtų valia ir svaigulys, kurie vienodai ekstaziški tiek griaunant, tiek statant. Be abejo, tai tik idėjos poetinė, metaforiška išraiška, o kaip poezija turi atrodyti tikrovėje, F. Nietzsche paliko spręsti „ateities filosofams“.

Ir trečia nagrinėjamos temos atšaka yra baltojo drakono civilizacija, kuri kuria stipriąją jos formą, kurios „stiprumas“ pasireiškia tuo, kad kūrinys pavirsta į technologiją ir techniką, arba dirbtinį pasaulį, pagamintą gnostinės sintezės. D. Mockaus filognozijos formulė tokia:

U3B2.1B2.2B2.3 (MS1 – DA1000 – T0-200 – DS999)

U3 – pusiausvira bendroji gaublė;

B2.1 – kalba;

B2.2 – logika;

B2.3 – matematika;

MS1 – pusiausvira sieva;

DA1000 – holoplastinė drakono akis, rišlys;

T0-200 – ribojama technika, dirbtinis pasaulis;

DS999 – holoplastinė didžioji sieva, kuri atverta baltojo drakono sąmonėje.

Baltojo drakono pagrindinės sąvokos yra protas ir dirbtinė tikrovė, kuri kuriama sąmonės antitezėje vykdant gnostines sintezes, kurios vis labiau gylinasi į tikrovę, atskleidžia hipostratinius klodus, įdarbina juos dirbtinių daiktų konstrukcijose. Pagrindinė idėja, kad norint vykdyti kosminę ekspansiją, peršokant per pradinį technologinį barjerą, reikia pakankamo įsigilinimo kloduose, kad žinodami jų paslaptį, galėtume atrasti metodus kosminio transporto kūrimui, leisiančiam tapti saulės sistemos civilizacija, o po to – tarpžvaigždine civilizacija. Tai yra pagrindinis hipostratinių klodų atskleidinėjimo tikslas. Neturėdami pakankamo gylio tikrovės supratimo, to niekada pasiekti negalėsime, ir amžinai būsime uždaryti planetinėje civilizacijoje – vietoj to, kad vykdytume ekspansiją tikrovėje, ją vykdysime tik holograminėje kūryboje. Kol kas civilizacijoje begalybė tik tokia – telehominoidinė, o tai nepakankama norint turėti ne fantaziją, bet tikrą pasaulį. Kita vertus, filognozijoje vyksta aštri diskusija tarp prigimtinio pasaulio saugojimo reikalavimo ir pilno prigimties atsisakymo, tačiau ribojant ne drakono akį, bet dirbtinės tikrovės žmoguje ir pasaulyje mastą, kuris žymimas T0-200, tai yra, sprendžiant kokį žinių mastą sutechninti, paverčiant dirbtine tikrove. Radikalų manymu techniškumas turi būti nulinis, tai yra, leidžiamos tik pačios paprasčiausios technologijos ir įrankiai, o visas pasaulis – natūralus; nuosaikūs baltojo drakono pasekėjai mano, kad turi būti sutechninama 200/1000, tai yra, 200 iš tūkstančio. Moralės esmė pusiausvyra tarp sumato ir sumanto tiek paviršiuje, tiek gelmėje, vengiant žmogiško subjekto sureikšminimo, žmogaus susidievinimo, nes filognozijoje tikrovės atidengimas vykdomas ne tam, kad ji būtų užgrobta, bet tam, kad būtų atskleista žmogaus gyvenimo paslaptis: žmogus suprastų, kas jis yra, ir kokia jo gyvenimo prasmė. Filognozijoje prasmė nėra iššūkis dievui, tik jo atidengimas, apreiškimas.

Žinojimas natūraliai konvertuojasi į techninį pasaulį, ypač laisvos rinkos, kapitalistinėje ekonomikoje, kur visi išradimai sukomercinami ir įvedami į masinę rinką. Tai, žinoma, turi daug privalumų, palengvina žmonių gyvenimą, tačiau kita vertus, kai kurių technologinių inovacijų padariniai psichikai – neprognozuojami: jie išdarko natūralias socialines bei politines formas ir santvarkai daro didelę žalą. Tam reikalinga technologijų kritika, kuri parodytų kaip neįklimpti į technologinės priklausomybės liūną, neprarasti ryšio su tikrove, išsaugoti į ją kas-centrinį požiūrį, jos nesuinstrumentinant ir nesuresursinant. Kalbos ir matematikos perteklius prote nebūtinai reiškia dvasinių formų praradimą, didelį dėmesį skiriant ezoterinių organizavimo priemonių naudojimui, kad žinios būtų naudojamos apgalvotai, turint tinkamas politines, ekonomines ir socialines strategijas. Didelis drakono akies ir technikos išvystymas reiškia, kad švietimo sistema vaidina kertinį vaidmenį, nes jų užauginimui naujose kartose reikalingas ilgalaikis, dešimtmečius trunkantis darbas.

Vienas komentaras “Trys keliai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s