Reaktyvioji asmenybė

Šiame skyrelyje užbaigsiu trečio mažosios sievos subjekto elemento aiškinimą, parodydamas kokie civilizacinio psichovektoriaus mažieji bruožai, susiję su individualumu ir asmeniškumu. Šios perspektyvos drakono akyje centras yra Aš sumatas, kuris yra asmenvardinė asmens dalis, kaip visų minčių, žodžių ir veiksmu centras, visada esantis mąstymo, kalbėjimo ir veikimo išeities tašku. Kalboje šis sumatas yra atsakymas į klausimą „Kas aš esu?“, kur paprasčiausias variantas būna: „Aš esu Tomas.“, „Aš esu Rūta“. Tai pamatinė subjektiškumo realybė, kuri reiškiasi pirmiausiai kalboje, o paskui – kaip su ja susilydę psichoforminiai sumatai. Žinoma, tapatybių kompleksas daug platesnis, nes aš galiu save identifikuoti kaip vyrą ar moterį, kaip profesiją, kaip tėvą ar motiną, kaip vaiką ar suaugusį ir t.t., bet šis yra pamatinis. Tai išreiškiama mažuoju būdu, kaip mažosios sievos struktūra, kurioje Aš yra kraštinis elementas:

MS (A-BCE – R – K – D / X)

Mažoji sieva (Aš-(mintys)(jausmai)(geiduliai) – Rišlys – Kūrinys – matomas žmogus / X)

Šioje struktūroje, kurią paaiškinau simboline forma ir išplėsta, matome koks žmogaus spektras jo sumatoriaus viduje, nuo Platono olos iki Aristotelio pasaulio srities. Rišlys rodo, kokiai civilizacijai ir kultūrai priklauso sąmonė, kokio ji išsivystymo – laukinė ar kultivuota. Šiuolaikiniame pasaulyje rišlys yra kultūrinis arba mokslinis, galintis turėti profesionalų arba populiarųjį supratimą, aušto arba žemo stiliaus. Rišlys rodo proto sugebėjimą, išsilavinimą ir atspindi racionalųjį žmogaus pradą, kuris priešpastatomas primityviai signalinei sąmonei, kuri būdinga jaunam amžiui ir vadinama reaktyviąja. Tokioje būsenoje žmogus reaguoja jausmais ir emocijomis, mėgsta naudoti primityvius kitų žmonių vertinimus, kurie rodo tik fasadinį suvokimą ir nepasiekia esmės ir gelminio žmogaus principo, pavyzdžiui, stilių suvokiant tik pagal atitikimo / neatitikimo kriterijų – mano norams, įsitikinimams, skoniui – o ne pagal žmogaus išraiškos gelmę, kuri ne būtinai tokia, kokia visų.

Viduje žmogus turi subjektinį kompleksą „Aš mąstau“, „Aš jaučiu“, kuris U formoje yra reakcija į objektą, priešingą subjekto polių, sukuriant Kūrinį, kuriame žmogus išreiškia savo vidinę esmę, mąstydamas išorinius objekto bruožus, reaguodamas į jo stilių, įspūdį, žodžius, veiksmus ir pozicionuodamas save aukščiau, žemiau arba viename lygmenyje. Yra trys pagrindiniai pozicionavimo modeliai: moralinis, intelektualinis ir stiliaus. Protingi žmonės mėgsta kitus vertinti pagal savo proto lygį, kiek jie atitinka arba neatitinka mano protą, ir priklausomai nuo to reguliuoja savo elgesį: priima, atstumia, konkuruoja. Neturint proto, mėgstama lygiuotis moralėje, rodant koks „aš doras“, o aplinkui visi „padugnės“, nes mane aplenkia, nesidalina, nepriima. O jeigu žmogus turi gražų fasadą ir rūpinasi savo išvaizda bei stiliumi, jis vertina žmones pagal tai, koks jų stilius, ir žemą, prasčiokišką stilių niekina, o aukštą garbina. Šie trys bruožai turi anglišką pavadinimą „snobas“, kurio pagrindinis bruožas, išorinio įspūdžio sureikšminimas, perdėtas puikavimasis savo „tobulumais“.

Kai Kūrinys yra tyčiojimosi stiliaus, turint potekstėje išvardintus tris arba kitus vertinimo kriterijus, „Aš“ savo kalboje naudoja išstūmimo taktiką, kurioje nori žmogų izoliuoti, marginalizuoti, žeminti, fasadinius bruožus vaizduojant kaip nenormalius, atstumiančius, nepriimtinus, amoralius ir naikintinus. Taip kuriamas intersubjektyvumas, kuris rodo nedarną, sabotažą, diversiją, disharmoniją, įsivaizduojant save kaip socialinį „sanitarą“, kuris turi normalių žmonių visuomenę išvalyti „nuo visokių šiukšlių“, kurios turi savo formą, yra nepriklausomi, negarbina teisėtų aukštuomenės favoritų ir žvaigždžių, prieš kurias, jų manymu, privaloma rodyti nusižeminimą ir nuolankumą. Intersubjektyvumo principą vaizduoju tokia schema:

Mažojoje sievoje susijungiant išorinei ir vidiniai daliai, gaunama introjekcinė dalis, kuria yra vadinamasis Rišlys ir suišorinta dalis, vadinama Kūriniu, kuriame atsispindi ir objektyvi informacija ir tos informacijos subjektyvus supratimas, kuris parodo proto ir jausmų programą, savo vertės ir rango suvokimą, nuo kurių priklauso subjekto sąveika su tikrove. Kūrinys gali būti pateikiamas per Aš prizmę, per protą ir per jausmus, kuriuose parodoma kokia reaktyviosios sąmonės pozicija, arba, jeigu žmogus gyvenime yra racionaliajame proto lygmenyje, ideologinis vertinimas. Kūrinio tikslas – ne tik parodyti savo mintis, tapatybes arba jausmus, bet ir daryti poveikį, primesti savo valią. Taip siekiama dominuoti, įrodyti pranašumą, išnaudoti, naudotis. Be abejo, toks intersubjektas iššaukia neigiamą reakciją: pyktį, konkuravimo protrūkį, kurio tikslas – atstatyti savo statusą, apginti poziciją, neleisti įsigalėti savo teritorijoje.

Dar vienas asmens įspūdžio vertinimo principas žiūrint iš fasadinės perspektyvos yra garsinis ir veiksminis portretas, kur žmogaus asmuo tapatinamas su balso garso ir elgesio kokybėmis. „Mano garsas“ yra mano asmens sudėtinė dalis, atsirandanti tarsi aura aplink galvą, kurioje reprezentuojama artimoji garsinė erdvė, kurioje rodoma ar asmenybė stipri, ar silpna: jeigu balsas tvirtas, žemas, greitakalbis – turima dominuojanti gerklės kompozicija. Tokia gerklė mano, kad jeigu dominuoja čia, turi teisę ir į dominuojantį veiksmą, kuris peržengia ribas, įsibrauna, užvaldo ir užkariauja. Apskritai balso psichologija intersubjekte – labai svarbi, kuri yra ir savęs pateikimo, suišorinimo, primetimo priemonė, labai svarbi formuojant socialinį audinį, nes tai būdas modeluoti kito žmogaus psichiką: įlysti į jo vidų, perduoti informaciją ir veikti jausmus bei emocijas. Nuo to daug priklauso suvokimas „kas esu aš“ ir „kas esi tu“.

Kita asmens sumatų savybė – “koks aš esu“, rodant bruožus, kokybes, įspūdį, įvardijamus bendruoju žodžiu „charakteris“. Charakteriai pirmiausiai vertinami iš išorės, pagal žmogaus veiksmą ir garsą, stilių ir išvaizdą, tada prijungiami vidiniai bruožai, kaip antai protas, emocionalumas, tapatybės ir t.t. Vertinant charakterį patogu išskirti žmogaus dorybes ir ydas, arba pagrindinį jo teigiamų ir neigiamų savybių rinkinį. Šie rinkiniai gali būti klasifikuojami pagal sritis, kurias kiekvienas skaitytojas gali pabandyti surinkti pats, iš savo asmeninės patirties. Pagrindinis principas yra vidinės savybės, kurios suteikia charakterį veiksmui, per kurį galime suvokti, kas viduje teigiama ir neigiama savęs, daiktų ir kitų žmonių atžvilgiu. Įprasta išskirti tokias mažo kalibro savybes kaip darbštumas, pareigingumas, sąžiningumas, tvarkingumas ir t.t. Taip pat priešingos, neigiamos savybės, kaip antai melavimas, vogimas, nesąžiningumas, tingumas, netvarkingumas, žiaurumas. Apibendrinant neigiamus bruožus, žmogų galima pavadinti sociopatu, turinčiu sutrikusį socialumą, ir psichopatu, turinčiu sutrikusią asmenybę, su neišvystyta empatija, moralės jausmu, demonstruojančią perdėtą žiaurumą. Šie sutrikimai yra jausminės dalies ir tapatybinės dalies patologijos, kurias papildo proto, socialinio statuso ir civilizacijos bei kultūros normų visuma.

Ir paskutinis asmens bruožas yra savivertės savybė, nuo kurios priklauso tai, kuo žmogus save laiko, koks jo įsitikinimu turimas statusas, hierarchinė padėtis, rangas ir kaip į jį turi žiūrėti kiti – pripažįsta ar nepripažįsta, vertina ar nevertinas, o tai priklauso nuo to, kuo jie laiko save patys. Jeigu nepripažįsta – siekia demaskuoti, pažeminti, išstumti, demonstruodami konkurencines savybes, kurios priklauso nuo supratimo „kas aš esu“ arba „neatitinka reikalavimų“, nes statusą turi tiesę turėti tik mums leidus. Kitaip sakant, vertinimas gali būti asmeninis arba organizacinis – jeigu nesi vienas iš mūsų, vadinasi esi apsišaukėlis ir šarlatanas. Jeigu nepripažįsta „autoritetai“, bet nerodai jokio nuolankumo ar nusižeminimo, tampi išsišokėliu, pažeidžiančiu proto kontrolės sistemos normas. Tada prasideda kryžiaus žygiai, susidorojimas, demaskavimas, pažeminimas, kompromitavimas, pseudinimas ir panašios juodosios technologijos. Susidorojama per įvardijimą ir vertinimą, mokytojos stiliumi. Tai, be abejo, smulkioji psichologija, kuri būdinga reaktyviajai, signalinei sąmonei, ir ji nenaudojama esant racionaliojo supratimo lygmenyje, kuriam būdingas ideologinis, o ne psichologinis susidorojimas. Tačiau tokio supratimo yra ne tiek daug žmonių, net jeigu turi protinę profesiją, nes proto evoliucija – neįvykęs gyvenimo scenarijus ir gyvenama paprotiniame socialume ir reaktyviosios kultūros pasaulyje: su smulkiomis asmenybėmis, smulkiais jausmais ir smulkiomis mintimis. Dairomasi ką daro, šneka ir mąsto kaimynas, konkuruojama, stumdomasi, kopijuojama, atmetama, tyčiojamasi, žeminama ir neturima jokio gilesnio savo asmens bei tikrovės supratimo.

Subjetyvumas mažojoje sievoje išsikerojęs, siekia Kūrinio elementą ir net fasadinį objektą, o tikras žmogus yra X, kaip neišreiškiamas ir neišreikštas Kitas, kuris neturi paklusti, atitikti reikalavimų, pildyti norus, žemintis, vaidinti, socializuotis ir būti pasisavintas svetimo pasaulio.

SUBJEKTAS (Aš-(mintys)(jausmai)(geiduliai) – Rišlys – Kūrinys – D) – (X) KITAS

Savo mažąją psichologiją suvaldyti ir tapti nepriklausomu nuo reaktyviosios, signalinės sąmonės galima pakilus iki savo Juodosios Liepsnos sąmonės lygio, kuriame į šį pasaulį, į save ir į savo gyvenimą žiūrima iš išorės, išorinio stebėtojo būdu, žinant, kad viskas laikina, netikra, todėl neverta stipraus prisirišimo, tarsi tai būtų amžinas ir nesibaigiantis dalykas.

2 komentarai “Reaktyvioji asmenybė

  1. Sveikiau yra gyventi laisvai… būti laisvu…laisvu nuo angelo sargo programos galvoje. Būk pasveikintas Kovo 11 dienos proga. Ačiū už Tavo filosofiją…sistemą

    Patinka

    • Visų sveikiausia gyventi tiesoje, paskui darnoje su savim ir pasauliu ir rinktis geriausią sau kelią. Turi rinktis ar nori gyventi tikrovėje, ar istorijos projekte. Istorija visa dirbtinė ir ideologizuoja, turi nedaug tiesos, todėl sukuria mažą ir fanatišką sąmonę. Visa tikrovė rodo tokią žmogaus vietą, kokia jam numatyta pagal pradinį sumanymą ir geriau atitinka jo prigimtį, o istorija, formuojama klaninių struktūrų, yra tik vargo priežastis. Tai pirmiausiai pasakytina apie globalinius judėjimus. Aš nuo to laikausi nuošalį ir manau, kad geriau būti laisvu ne nuo angelo sargo, bet nuo netikrų dievų, kurie nori būti mūsų šeimininkais, bet nesugeba suprasti kaip turi būti organizuojamas gyvenimas žemėje. Tikrovė yra aukščiau už bet kokį žmogų. Žmogus yra tik raidė knygoje. Išsilukšteni iš ideologijų, išsilukšteni iš kalbos iliuzijų, išsilukšteni iš savo mažojo Aš, ir atrandi save tikrą, amžiną.

      Patinka

Komentavimo galimybė išjungta.