Kad būtų galima valdyti žmogų, turi būti atitinkamai sutvarkyta jo sąmonė. Su tokia tvarka galima priversti, įsakyti, paaiškinti, formuoti, suprasti ir t.t. Taip pat ši tvarka sudaro prielaidas psichožvalgybai bei psichologinei telepatijai, nenaudojant techninių priemonių. Žinoma, psichotroninė technika situaciją gerokai pakeitė ir sumažino kalbos reikšmę, tačiau neturint techninių galimybių, galima panaudoti ir šią klasikinę priemonę.

Kalba atspindi socialinius santykius, todėl joje galima įžvelgti vidinės tvarkos skirtumus pagal šį kriterijų. Valdantieji turi vieną kalbą, o paklūstantieji – kitą. Nors tai išryškėja ne ženklų formoje – nors matosi taip pat ir joje – bet turinyje ir dar svarbiau – turinio suvokime. Žodžiai psichiką ragina, verčia, skatina, menkina, naikina, gniuždo, išaukština, giria, gerbia ir t.t. Kai kryptis yra valdžia pavaldiniai, kalba turi išjudinti, priversti, sukurti paklusimo būseną; jeigu kalba naudojama karui, ji priešininką turi išdarkyti, sunaikinti ir pan. Kai kryptis yra pavaldiniai pavaldiniai, arba pavaldiniai valdžia, kalbos tvarka rodo paklusnumą, nusižeminimą, supratimą, pasiruošimą, parengtį.

Pavaldiniai tarpusavyje keičiasi informacija, vertina, atsiveria ir pasako ką galvoja „iš tikro“. Šios vidinės tvarkos būsenos rodo, kad turinys ne tik išreiškia arba atveria, bet ir primeta valdžią arba sukuria paklusimo afektą. Todėl ji yra vergovinės santvarkos pagrindas. Ši vergovė pagrįsta F. Nietzsches atskleistu aktyviuoju kalbos aspektu. Pasak jo, aktyvumas yra arba pozityvus, arba negatyvus. Pozityvus yra veiksmas, o negatyvus – reakcija. Veikia – aristokratija, reaguoja ir paklūsta – liaudis.

Informacinės visuomenės laikais, socialinės situacijos gerokai pasikeitusios, tačiau ši likutinė lingvistinė semantinė priklausomybė smegenyse nepakitusi ir naudojama filologiniam banditizmui, būdingam tam tikram sluoksniui, kurį galima vadinti filologiniais „forsais“ arba „marozais“, kurie „ieško zaceppo“, kad galėtų patreniruoti savo kumštį. Tokie, pvz., yra propagandos ministerijos „žurnalistai“.

Be aktyviosios kalbos funkcijos, yra žvalgybinė funkciją, kuri leidžia iškelti į atvertį sąmonės turinį, jį išnagrinėti ir suprasti. Tai pagrįsta kalbinės psichologijos principais, kurie formuoja tai, kaip išreiškiamas išorinis ir vidinis turinys. Kadangi mąstymas glaudžiai susijęs su kalbos formomis, kurios formuoja arba išreiškia psichikos turinį, tai ji labai svarbi psichologiniam apibūdinimui. Žvalgyba ir telepatija pagrįsta tipiškų reakcijų žinojimu, kurios susietos su konkrečiu sąmonės turiniu ir visada tokios pačios. Pvz., nacionalistui tai yra „patria“ grupės elementai, globalistui „pažangos“ grupės elementai, kurie būtinai griauna tradiciją ir t.t.

Kiekvienas kiek labiau prasilavinęs žmogus priešinasi tokiems paaiškinimams, nes būti suprantamu – nemalonu. Tad be „tikros absoliučios įrodytos teorinės tiesos“, elementai papildomi „manevro“ elementais, kurie skirti maskuotei arba klaidinimui. Kad ir ką žvalgyba fiksuotų „aš visuomet – ne toks“, visuomet „kažkas daugiau“ ir „galite net nesivarginti“. Tačiau tai, kaip pasakytų anglas, yra „wishful thinking“.

Šiais principais remiantis, galima sukurti pseudotelepatijos sistemą, kai žinai vidų net neturėdamas kalbinių išraiškų, nes mąstymas – kaip rodo išvardinti argumentai – yra pagrįstas stereotipinėmis reakcijomis. Nesunku suprasti kokios situacijos žmogų džiugina, kokios liūdina, kokios sukelia neapykantą. Kadangi psichika susilydžiusi su kalbinėmis formomis, kiekviena iš šių būsenų turi savo žodžius ir kalbą. Jeigu pavyzdžiu imtume protą, tai teorijos (kurios visiems yra „absoliuti įrodyta tiesa“), taip pat stereotipinės, visiems žinomos, ir turint pilną sąrašą – išrinkti stereotipų variantus nesudėtinga.

Propaganda yra tipiškas šiuolaikinis atvejis, kai praktikoje panaudojami aktyvieji ir žvalgybiniai kalbos elementai. Tai nesunku patikrinti patyrinėjus pagrindinius valdžios propagandinius tinklalapius. Juose akivaizdžiai matoma psichologinė žvalgyba kaip „runkelių“ mąstymo šimtaprocentinis supratimas ir tokio supratimo demonstravimas pranašumui įtvirtinti. Ir panaudojama psichologinio pavergimo sistema, kuriai paminėtos kalbos galimybės yra idealios. Visų pirma trūkumų ieškojimas ir jų išryškinimas, vienos, savo perspektyvos kalimas į galvą, standartų nustatinėjimas ir galų gale – dezinformacija ir melas, primetant išgalvotas savybes arba išfantazuotus, tendencingai pateiktus įvykius.

Pereinant konkrečiai prie kalbinės tvarkos formų, pradėti galima nuo tokių apibendrinimų. Kalba nėra begalinė, nes turi ribotą žodžių ir gramatikos formų skaičių. Kalba nėra objektyvi, nes visada sujungta su psichologinių iškraipymų sistema. Todėl veiksmai ir reakcijos nėra bejausmiai ir telepatijoje visada svarbu nustatyti/žinoti iškreipimo koeficientą. Labiausiai iškreipti, pvz., yra žemesnės klasės keiksmažodžiai, matomi iš aukštesnės klasės perspektyvos. Į juos aukštesnė klasė turi stereotipinių reakcijų sistemą. Beje, šis iškreipimas yra labai mįslingas, nes nurodo į technologinės arba biologinės telepatijos hipotetines galimybes, su kuriomis valdoma visa žmonių rūšis.

Kiekvienoje kalboje yra trys pagrindinės lingvistinės formos: daiktai, vyksmai ir jų apibūdinimai. Pvz., „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ talpina apie 80 000 žodžių. Padalinus juos į dvi dalis pagal nurodytas kategorijas gaunama 40 000 žodžių „daiktams“ ir 40 000 žodžių „vyksmams“.

Proporcijos persiskirsto todėl, kad kiekviena ši kategorija turi dar ir apibūdinimus. Iš daiktų grupės apibūdinimams galėtume skirti apie 15 000 žodžių, o iš vyksmų – 10 000 apibūdinimų. Tad gauname 25 000 daiktų, 15 000 daiktų apibūdinimų, 30 000 vyksmų ir 10 000 vyksmų apibūdinimų. Situaciją palengvina dar ir tai, kad viskas yra arba vyksta ribotame pasaulyje, sudarytame iš substancijos, ryšių, judėjimo, erdvės ir laiko. Ir žmonės realiai savo buityje naudoja dar mažiau žodžių, o visas rinkinys egzistuoja tik žodynuose.

Šitokie žodžių rinkiniai mąstymo surenkami susidūrus su kuo nors išoriniame arba vidiniame pasaulyje. Pagrindinis minties turinys sudarytas iš ženklų ir reikšmių erdvinio sujungimo mąstyme (mintyje). O išorinėje kalboje tai yra sekų generavimo galimybės monologiniuose arba dialoginiuose šnekėjimuose.

Be žodyno kategorijų yra gramatinės formos, kurios įdomiausios ir reikšmingiausios yra vyksmų struktūrose. Pirmiausiai tai yra vyksmų laikų sistema, leidžianti išskirti požiūrį į praeitį, dabartį ir ateitį, kurie yra pagrindinės psichologinės sąmonės būsenos sukuriančios atminties ir atsiminimo reiškinius, suvokimą čia ir dabar bei prognozę, spėjimą, numatymą arba „aiškiaregystę“.

Turint visa tai galvoje ir pridėjus prie to morfologinę psichikos sandarą, galima tapti tikru „mentalistu“ ir pusiau telepatu. Tereikia išmokti mąstyti šiais principais ir aktyviai kaupti patirtį bei informaciją apie žmones.

Iš viso to, kas pasakyta galima saviugdai panaudoti tokius reikalavimus:

1) plėsti kalbinių formų kiekį,

2) mažinti iškreipimo koeficientą paklusnumą primetančiuose žodžiuose,

3) tobulinti psicholingvistinės žvalgybos metodus,

4) kaupti kuo įvairesnę patirtį,

5) netapti vergovinės žodienos mase,

6) vystyti nekalbines sąmonės formas, pavyzdžiui, išplečiant vaizduotės galimybes,

7) nebijoti pauzės programavimo, o jeigu ji yra, perkelti dėmesį į tas psichikos formas, kurios yra laisvos,

8) išplėsti minties formas ir minties vaizdus,

9) išplėsti dėmesio aprėpiamų detalių kiekį,

10) neapdairiai nedemonstruoti savo sugebėjimų,

11) visuose tekstuose žiūrėti kokios sąmonės formos slypi už žodžių-ženklų.

• Mentalizmas