Savo įrašuose dažnai naudoju supaprastintas schemas, kurias neteisingai interpretuojant, gali būti sunku suprasti pagrindinę mintį. Šios schemos nėra kopijos arba nuotraukos, jas reikia suprasti kaip nuorodas, perteikiančias prasmę arba minties esmę. Schema yra tik ženklas, panašiai kaip žodžių raidės tekste – pačios jos nereiškia nieko, jos yra tik garsų simboliai, kurių reikšmės reikia ieškoti anapus simbolių. Žodžiuose tai reikšmė, schemoje – struktūrinis žmogaus pasaulio sandaros principas. Matant tekste tik raides, suprasti tai, kas juo sakoma – neįmanoma. Tas pats ir su schema – jos reikšmę reikia surasti savyje arba anapus, susiejus ją su tuo kas realu ir tikra. Tai tikrai ne raidės ir ne žodžiai, esantys šiapus. Juo labiau ne schema. Ji yra tik užuomina.
Ankstesnės schemos buvo neužbaigtos, nes jos nerodė viso dvasinio žmogaus. Šiame įraše bus paskutiniai šio ciklo paveiksliukai, kurie perteikia pagrindinį viso žmogaus principą. Jo esmė ta, kad žmogus gyvena dvejuose pasauliuose, tik vienas jų labiau akcentuotas, tuo apribojant žmogaus galimybes, o kitas yra paslėptas, nors jį galima laikyti pagrindine žmogaus dalimi. Ši schema yra sąmokslo prieš žmoniją paaiškinimas, kurio esmė ta, kad žmogus užgrobtas ir iš jo atimti visi tikri gebėjimai ir pasauliai. Žmogus apribojamas tam, kad jį būtų galima valdyti ir išnaudoti. Žmogaus esmė – dvasia, kuri gyvena dvasiniame pasaulyje, kurį paprastai vadinu gnostiniu pasauliu.
Mano naudojamos schemos skirtos padėti žmonėms pasiekti dvasinį išsilaisvinimą, kurio esmė yra atrasti savyje paslėptą dar vieną pasaulį, kuris yra tikrasis žmogus. Jeigu šis, fizinis pasaulis sukelia daug problemų, konfliktų, nesutarimų, nesupratimo, tai tik todėl, kad žmogus nesupranta nei savęs, nei tikro pasaulio esmės. Viską sudėliojus į savo vietas, dingsta visi klausimai, kurie pašalinami atsakymais, kuriuos su schemų pagalba pateikiu savo tinklaraštyje. Žmogus žymiai sustiprėja psichologiškai, bet tuo pačiu atsiranda ir platesnis supratimas. Šis supratimas yra atsakymai, kurie, teisingai suvokti, įsisąmoninti ir priimti, parodo teisingiausią kelią arba vietą, kurioje galima apsistoti ilgesniam laikui. Bet schemos ir principai yra tik pradžia – visą pagrindinį darbą turi padaryti pats žmogus.
Įprastai gyvename įstatyti į fizinio pasaulio pasaulėvaizdį, kuris užima visą žmogaus vidų ir paverčia žmogų tik šio pasaulio būtybe. Su šiuo pasauliu žmogų pirmiausiai riša kūnas, kuris valdomas laisvės šviesos, turi čia išgyventi. Šios dalies, vadinamos sensoriumu, sluoksniai yra sąmonė ir vaizdinys, kurie perkeliami į proto asociatyvinę hologramą ir užpildo ją šios krypties informacija. Tai yra fizinių branų pasaulis, kuris susieja sensoriumus į vieną struktūrą, apimančią šios krypties realybę, kurios nežinoma dalis, žymima x, nurodo į fizinę transcendenciją. Matoma dalis ir nematoma gelmė yra daugelio žmonių dėmesį prikausčiusi pagrindinė tikrovė.
Bet yra ir kita kryptis, kuri panaši į aprašytą fizinį pasaulį, bet yra visiškai kitokia realybė, kurią galima vadinti dvasine, gnostine ar kaip nors kitaip. Pavadinimai nesvarbūs, svarbus teisingas supratimas.
Iš šios schemos nesunku suprasti, kad įprastas branduolys yra EGO ir kūno junginys, kurie atstovauja vieną iš dviejų išvardintų krypčių: kūnas yra fizinio pasaulio dalis, kuriame veikia ir kurio dėsniams turi paklusti; EGO yra dvasinis kūnas, atstovaujantis gnostinę kryptį ir turintis rodyti žmogui dvasinį pasaulėvaizdį. Šis pasaulėvaizdis yra toks pats kaip ir fizinio pasaulio pasaulėvaizdis, kuriame gyvena žmogaus kūnas ir kuriame susitinka su kitais kūnais, su kuriais gali bendrauti išorine šneka. Dvasiniame pasaulėvaizdyje taip pat yra pasaulis šiapus ir anapus dvasinio horizonto. Pasaulyje „šiapus“ žmogus susitinka su kitais dvasiniais kūnais ir bendrauja su jais mintimis. Tad yra fizinė transcendencija ir dvasinė transcendencija, iš kurios išnyra dvasinis pasaulis, tampantis sąmonės ir dvasinio proto maistu.
Šitaip žmogui atsiveria du šios realybės sluoksniai, fizinis ir gnostinis, ir jis gyvena abejose, išnaudodamas visus privalumus, kuriuos teikia toks pasidalinimas ir kovoja su trūkumais bei silpnybėmis, atsirandančiomis dėl to, kad kiekvienoje vietoje veikimo galimybės ribotos, o tai visais atžvilgiais silpnina žmogų. Šis pasidalinimas gali būti ir suprantamas. Yra du ar daugiau pasaulių, kurių kiekvienas turi savo savybes ir būtis bei egzistencija skirtingose branose įmanoma tik pagal tos branos savybes. Jeigu žmogus visas būtų tik fizinės branos, tai jis nebūtų gyvas savo dvasia. Bet jeigu jis būtų tik iš gnostinių laukų, tai jis niekaip negalėtų veikti šioje pamatinėje realybėje šioje visatoje. Tai gali būti tam tikra misija, dėl kurios žmogus buvo pasiųstas į šį pasaulį, bet kad jis būtų gyvoji dvasia, reikalinga gnostinė brana. Todėl smegenyse atsiveria „kanalas“ per kurį šiame kūne persikelia dvasia ir kūnui suteikia tokių galimybių veikti, kurių sukurti negalėtų jokia fizinė realybė.
Problema tik ta, kad šis žmogus, iš 21 a. visatos yra apribotas, nes jam neleidžiama pamatyti visos gnostinės branos. Tai padaryta uždarius arba apribojus gnostinį pasaulėvaizdį ir uždraudus tarpusavyje komunikuoti šiame pasaulyje. Jis įkreiptas tik į fizinę realybę ir priverstas darbu aptarnauti slaptą elitą, vadinamą Iliuminatais, kurie naudojasi šia padėtimi savo tikslais.
Šiame paveikslėlyje matome, kad sąmonės rodomoji dalis apima tik nedidelį gnostinio pasaulio fragmentą, dėl to EGO kūnas mato tik labai susiaurintą vidinės realybės dalį. Kadangi ši dalis ištrinta, ji sąmonei tampa neįdomi ir visas dėmesys perkeliamas į fizinį pasaulėvaizdį, pagal kurį formuojasi visi psichologiniai žmogaus aspektai: atmintis – tik šio pasaulio; protas – šio pasaulio asociatyvinė holograma; rodomoji dalis – tik sensoriumas ir jo užvaldytas mąstymas ir t.t. Kitaip sakant, tokia dvasia yra uždaryta į fizinio pasaulio kalėjimą, iš kurio išsivaduoti įmanoma tik atvėrus kitą pasaulį, kurį galima vadinti dvasiniu, nors pavadinimai čia nesvarbūs. Jame galima surasti save ir kitus žmones, bet tik dvasinėse formose, gaunant galimybę tarpusavyje bendrauti „minčių“ kalba, su tais, kurie ateina į dvasinio pasaulėvaizdžio „šiapus“. Toks pasaulis įmanomas ir kaip tikras, natūralus pasaulis ir kaip technologiškai sukurta „virtuali realybė“.
Tokia yra žmogaus gyvenimo esmė – dviejų realybių sankirta, kurios branduolys yra ego-kūnas. Tačiau gyvenimo riba yra mirtis, kurios metu branduolys išyra ir kiekviena dalis nukeliauja į tą pasaulį iš kurio atėjo ir įgauna natūralią šiam pasauliui formą. Kūnas suyra į atomus ir molekules ir susilieja su planetos substancija, šitaip sugrįždamas į natūralią fiziniam pasauliui formą. EGO taip pat išsiskaido, bet jo fragmentai su savo formomis ir morfizmais pereina į natūralią gnostinę būklę, ir tampa gryna, nestruktūrine dvasia. Šitaip viskas atsistato į prigimtinę, natūralią būseną.
Koks šių branų ryšio pobūdis – sunku pasakyti: ar tai įprasta simbiozė, o gal tai įsibrovimas, užgrobimas ar užkariavimas? Bet kokių atveju, tokia yra žmogaus fizinė ir dvasinė esmė, kuri kaip nuosprendžio trukmė turi būti atitarnauta. Vienintelis kelias iš šio kalėjimo, jeigu šis pasaulis toks atrodo, yra nenatūrali mirtis, kuri pagreitintu režimu įvykdo aprašytą branduolio disociaciją. Gyvenant vien fiziniame pasaulyje, čia iš tikro nėra kas veikti, nes gyvenimas čia suvokiamas kaip našta, nes reikia prasimaitinti, kovoti už būvį, dirbti, kęsti apribojimus, sirgti pagydomomis ir nepagydomomis ligomis ir kentėti nuo kitų įvairiausių kūno silpnybių. Tačiau kai žmogus visas, jis supranta daug daugiau nei iš ribotos perspektyvos ir šį gyvenimą geba paversti irgi prasmingu.
Todėl vertinant žmogų, svarbu nustatyti, koks yra žmogaus tipas. Tai priklauso nuo krypties ir perspektyvos ir nuo to, kokia pusė dominuoja asociatyvinėje proto hologramoje, nuo ko priklauso žmogaus mąstymas ir bendravimas kalba arba mintimis.
Šiame paveikslėlyje iš branduolio išeinančios rodyklės parodo, kuri sąmonės kryptis dominuoja. Tai svarbu todėl, kad kryptis parodo žmogaus tipą ir tai, kokiam pasauliui jis priklauso. Tai viena vertus gali būti ir sąmoningas pasirinkimas, kai dėl vienos ar kitos priežasties žmogus renkasi dvasią arba kūną. Bet kita vertus, pasirinkimo priežastis gali būti užgrobimas ir programavimas, kai dvasinis pasaulėvaizdis paprasčiausiai ištrinamas iš sąmonės ir žmogus net nežino, kad yra įmanoma ir tokia realybė. Dauguma mano sutiktų žmonių yra būtent tokie nesuprantantys lobotomai. Kiti, gali būti tarnaujantys slaptiems šeimininkams, yra paprasčiausi užprogramuoti aktoriai.
Tie žmonės, kurie iš tikro nori atrasti save, ir kurie sugeba matyti toliau nei tik schemų ir raidžių paviršius, turi atsisukti į save, savo vidų, pamėginti atsirišti nuo fizinio pasaulio, patyrinėti savo lobotomiją, kad suvoktų jog ta būsena, kurioje esi – tai ne tikras tu, ir padaryti sprendimą, nuo kurio priklauso pradinis laisvės judesys. Nes gnostinis anapus ir yra ta erdvė, kurioje žmogui atsiveria neribotos laisvės galimybės. Po šio judesio, galima mėginti nešti laisvę į šį pasaulį, o galima ir padaryti kitokį sprendimą – siekti absoliučios laisvės, bet tik išvaikščiojus visus šio ir ano pasaulio kelius ir klystkelius.
Filognozijos pradinė mokykla 