Fizinio pasaulio daiktų sandarą aiškina ne tik fizikos ir chemijos mokslai, bet ir filosofinis metodas, kuris yra šių disciplinų pagrindas. Mano žinoma teorija tiksliųjų mokslų metodą vadina kontinuumų metodu, kuriame yra sensorinis, fizinis ir matematinis kontinuumai, kurie teoriniame modelyje sujungiami į vieną sistemą. Tačiau ant šios struktūros galima uždėti ir kitą, kuri artimesnė filosofiniam mąstymui.

Kiekvieno daikto šaknis yra kauzalinis kūnas, kuris kaip sako pats pavadinimas yra „objekto“ priežastis, ta gilioji šakinis, kuri generuoja informaciją ir ją paverčią į substancialų daiktą. Kauzalinis kūnas realizuojamas dviem keliais: vienas kelias yra tiesioginio aktualizavimo ir sudaiktinimo ir antras yra aktualizavimas per dzetą-struktūrą. Pirmame variante kauzalinis kūnas virsta semantiniu kūnu, kuris yra tas jausmas, kurį objektas sukelia, kai žmogus susiduria su kūnu be regos tarpininkavimo. Ir galutinė stotelė, šiame variante, yra akių kūnas, arba tas apvalkalas, kuris uždedamas ant kauzalinio ir semantinio kūno, pagal akių interpretaciją.

Tačiau ne čia visas įdomumas. Su vaizduote daiktas sujungiamas per dzetą-struktūrą, kuri sudaryta iš gnostinio kūno ir daiktiško kontinuumo, kurie susiejami į vieną sistemą ir pervedami į semantinį kūną, kuris vėliau aprengiamas akių. Galima pridurti, kad tarp semantinio ir kauzalinio kūno yra grįžtamasis ryšys, kuris reiškiasi struktūros griovimo ir palaikymo galimybių vertinimu, kurios feedback‘inamos į kauzalinio kūno judrumo struktūrą ir daiktas arba siekia aktyvumo, arba priešinasi ardymui bei destrukcijai per savo reaktyvumą. Ir paskutinis struktūrinis mazgas yra atminties, arba tapatybės kūnas, kuris tapsme išsaugo patvarumą, stabilumą ir tapatumą, neleidžia daiktui iširti ir išnykti tapsmo procese. Dėka jos daiktas visada išlieka tas pats.

Visas šis modelis lengvai sujungiamas su pradžioje minėtu kontinuumų modeliu. Sensorinis kontinuumas yra semantinis ir akių kūnas, matematinis ir fizinis kontinuumas yra dzeta-struktūra. Kuri sukuria tą nematomą pagrindą arba karkasą, kurį į objektinį pasaulį įdeda žmogaus pažinimas. Fizinis kontinuumas yra aštuonių kategorijų sistema, sudaryta iš a) substancijos, b) erdvės, c) judėjimo, d) laiko ir e) energijos, f) informacijos, g) šablono ir h) suvokimo. Tai yra, kiekvienas daiktas turi, šia prasme, gnostinės branos sluoksnį ir fizinės branos sluoksnį.

Tiesioginė aktualizacija visada yra patiriamas kietas daiktas, o dzeta-struktūra yra ta lanksti sistema, kuri leidžia į fizinės tikrovės daiktus pažiūrėti kūrybiškai, pagal kūrybinius kontinuumų modelius, tai yra, galima į daiktą įdėti bet kokią teoriją ir tada apvilkti jį jusliniais rūbais. Kitaip sakant, ezoterinė ir mokslinė daikto interpretacija skiriasi būtent vidine jusliškai nematoma dzeta-struktūra, kuri gali vertinti aplinkinį pasaulį ir materialistinio mokslo, ir magijos požiūriu. Bet kokiu atveju, ši struktūra pagrįsta kontinuumų galimybėmis ir juose slypi visi įmanomi šio sluoksnio modeliai.

Dabar šį daiktišką objektyvumą galima sieti su dviejų atšakų teorija, pagal kurią signalas iš „kauzalinio kūno“ skyla į daiktišką ir mentalinį kanalą, kurie sujungiami sąmonėje ir vienoje pusėje rodo objektyvų, kietą pasaulį, vadinamą fiksatu, o kitoje, minčių ir vaizduotės pasaulį, kuris iš esmės yra laksatinės struktūros. Fiksatas yra atminties kūnas, kauzalinis kūnas, semantinis kūnas ir akių kūnas, o laksatas yra dzeta-struktūra, nes susiformuoja atspindžio sistema, kur mentalinis laksatas ir gnostinis kūnas yra vienas kito pratęsimas, kaip pirmyn ir atgal judantis kanalas, jungiantis minčių ir daiktų pasaulį. Aišku, teoriškai suvokiama, kad gnostinis kūnas yra objektyvi fiksatinė sistema ir proto uždavinys šią struktūrą išaiškinti. Bet tai grynu pavidalu retai pavyksta, tad visada gaunasi mentalinis-daiktinis mišinys.

Todėl galima sakyti, kad dzeta-struktūra yra laksato ir fiksato mišinys, kai pirmiausiai suformuluojami ekrane dėmenys, o tada naudojant juos bandoma paaiškinti patį ekraną, arba šiuo atveju – daiktišką, objektinę realybę.

Ši struktūra galioja ir fiziniam burbului, tai yra daiktiškam bei kūniškam pasauliui, bei gnostinei sielos teorijai. Ji gali būti atsukta į daiktiško kanalo ekraną ir aiškinti jo daiktus arba gali būti atsukta į mentalinį kanalą ir aiškinti mentalinius reiškinius. Vienas iš tokių reiškinių yra oneirinė realybė, kurioje šiuo modeliu galima interpretuoti sapno sąmonės fiksatą ir laksatą.

Kuo skiriasi pagrindinės realybės ir sapno realybės objektas. Visa sluoksnių sistema yra vienoda, skirtumas tik tas, kad yra skirtingos dzeta-struktūros, nes realiame pasaulyje ji formuojama objektyvumo filtro, o iškraipymas vadinamas fantastine laksatizacija; o sapno pasaulyje jį išforminama visose aštuoniose vietose. Tos aštuonios vietos yra deformuoti fizinio kontinuumo parametrai. Sapno siurrealizmas gali reikštis per laiką, erdvę, substanciją, judėjimą, energiją, informaciją, šabloną ir suvokimą. Kaip proporcijos ir struktūros matematiškai iškraipomos, tokios gaunamos dzeta-struktūros deformacijos.

Mįslingas yra sapno objekto kauzalumas, bet jo šaknies galima ieškoti energomorfiniame lauke, iš kurios kyla laksatas, tada mentaliniai vaizdiniai, mintys. Šios siurrealistinės struktūros pereina į gnostinį kūną ir sukuria neįprastą, tikram pasauliui svetimą logiką, galimybes, reikšmes, suvokinius ir vaizdinius. Toks pasaulis gali būti labai supainiotas, simbolinis, svetimas šiam pasauliui, bet tai tik dėl tam tikrų Z formos deformacijų kūno sluoksnių sistemoje, kaip jie suvokiami pažįstančios sąmonės.

Atmintis nėra tokia svarbi, nes logika gali būti labai įvairi ir nesikartojanti, tai yra, ji nekopijuojama, bet kūrybingai apdorojama.

Kauzalinis kūnas visada yra pirminė tikrovė, kuri gali siekti net realybės šaltinį, tai yra sluoksniuotoje kūno sąrangoje turėti labai gilią šaknį. Kontinuumas, semantinis kūnas ir akių kūnas yra antrinė tikrovė, kuri parodo sąmonei jos artimiausią aplinką per objektyvumo filtrą. Galų gale yra antrinės tikrovės toliausia vieta, kuri yra „mintis apie…“, kuri taip pat koreliuota su objektiškais sluoksniais, arba kūnais, ir yra sudėtinė šios sistemos dalis. Ji gali pereiti į pirminės tikrovės dzeta-struktūrą ir atspindėti laksatinę, racionalistinę sąmonės perspektyvą arba akcentuoti juslinį fiksatą, kurio paviršius laikomas vieninteliu svarbiu daikto sluoksniu, kuris paverčiamas pažinimo absoliutu.

Mokslas nuo ezoterikos skiriasi tuo, kad ezoterika panaši į filosofiją ir tenkinasi laksatine perspektyva, o mokslas siekia tirti, arba ieškoti dėmenų, ir objektyviai, eksperimentais, atradimus pritaikant efektyviai, veikiančiai praktikai. Taip pirminė, niekinė tikrovė meterializuojama ir paverčiama ontologine realybe, ne vien pažinimo konstruktu.

• Pažinimas