Dinaminio kontinuumo koncepcija

Mus supantis pasaulis turi nejudrų ir judrų aspektą. Nejudrus įvardijamas daiktavardžiais, jų hierarchine sistema, o judrus aprašomas veiksmažodžiais, kurie į kalbinę konstrukciją įveda vyksmų ir įvykiu sistemą. Kadangi kontinuumas yra mokslinės kalbos pagrindas, jis taip pat turi atspindėti šias dvi galimybes: statiškas, nejudrus kontinuumas nepakankamas, kad remdamiesi vien juo galėtume tiksliai aprašyti išorinę realybę. Jeigu žiūrėsime kaip yra pačioje tikrovėje, turėsime padaryti išvadą, kad dinaminis aspektas yra pagrindinis, nors kalboje galima į pirmą vietą iškelti nejudrų daiktą, daiktų struktūrą arba sistemą. Tai reiškia paprastą vertinimo ir perspektyvos pakeitimą: statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Tikrovėje nėra jokios statikos, jokio sustingusio kontinuumo želatino, kuriame bet koks taškas lygus bet kokiam kitam taškui.

Dabar reikia apibrėžti kontinuumo sąvoką, apibendrintai atsakyti kas tai yra kontinuumas. Mano apibrėžimas toks: kontinuumas yra monotoniškas tapatybės fraktalas. Iš tokio monotoniško kontinuumo išvedamos statiškų skaičių aibės, kuriose vyksta begalinis monotoniškas to paties veiksmo kartojimas. Veiksmas yra dalinimas į vienodus gabaliukus ir tų gabaliukų siejimas, sukuriant skaičiaus operatorių. Kadangi kartojama tas pat, tai tas kartojimas yra begalinis ir jį sustabdyti galima tik dirbtinai, nutraukimu, viduje kartojimų ribos galimybė neegzistuoja. Tačiau tikrovėje kartojimai gali būti vykdomi skirtingose aplinkose, dėl ko išnyksta monotoniškumas, įvedamas skirtumas ir tas skirtumas gali būti toks svarbus, kad kartojimas nutrūksta ar užsibaigia savaime. Todėl begalybės sąvoką produktyviau pakeisti sandūrų ir perėjimų sąvoka, kuri daug labiau atitinka tikrovės principą.

Norint sukurti dinamišką kontinuumą, į tapatybę reikia įvesti skirtumą. Darome prielaidą, kad skirtumas gali būti išorinis arba vidinis, kaip dekompresija ir kompresija, kuri sukuria nehomogenišką, dinamišką kontinuumą. Tokiame kontinuume paprasto monotoniško kartojimo nėra ir nėra monotoniškų skaičių sekų. Kiekybinis monotonijos „kiek“ pakeičiamas į kokybinį „kaip“ ir gauname ne skaičių sekas, bet skaičių sandūrų lenteles. Skaičių dinamika atspindima vidine ir išorine trupmena, kuri suardo tapatybę ir padaro teisingu principą, kad 1 gali būti nelygu 1, nes kontinuumas, kuriame šie skaičiai yra, turi savo skirtingą dinamišką aplinką.

Norint sukurti tokią sistemą, reikia sukurti dinaminio skaičiaus operatorių. Tai paprastas formalizavimas, kuris logiką pakeičia į ženklus ir sutraukta forma pateikia pagrindinę idėją. Kaip tai turėtų atrodyti galima pasižiūrėti įkeltame paveikslėlyje.

operatoriusOperatorius su raidėmis D ir S reiškia dalinimą ir siejimą. Kadangi dinamiškame skaičiuje dalinamas ir siejamas ne statiškas kontinuumas, reikia operatoriaus, kuris simbolizuotų įvedamą į tapatybės fraktalą skirtumą. Tai kas sukelia skirtumą taip pat yra dinamiška sistema ir paprasto būdo aprašyti tikslią struktūrą nėra, ši struktūra osciliuoja pagal tam tikrą formulę ir dalinant osciliacijas žyminčią kreivę, kiekvieną kartą atsiduriama skirtingoje aplinkoje, todėl išnyksta primityvus monotoniško „kiek“ aspektas ir iškeliamas į pirmą planą kartojimų „kaip“. Todėl tai ne kiekybė, bet „kaipybė“. Išnyksta monotoniška seka ir turimas tik sandūrų rinkinys, kuris gali būti sudėtas į lentelę, kurią pasirinktinai galima vadinti matrica.

Toks skaičius gali atrodyti neįprastas, bet jis daug arčiau tikrovės, nes tikrovėje nėra jokio statiško kontinuumo, viskas yra dinamiška arba paveikta dinamikų, o rimtis tik judėjimo paklaida. Aplinkų dinamiškumas reiškia, kad nėra apibendrinančio suvienodinimo ištrinant visus skirtumus, nėra beprasmio to paties kartojimo iki begalybės ir nėra jokių taisyklingų normų. Tai, kad nėra paprasto jungimo galima pailiustruoti su faziniais skaičiais. Jeigu tarsime, kad kiekvienas skaičius turi ir skirtingą harmoninę ar neharmoninę fazę, suprasime kad ne visada teisinga 2 = 2, nes dvejetai gali turėti skirtingą fazę, tai yra papildomą elementą kurie nesutampa. Jeigu juos dirbtinai, per prievartą sulyginsime, gausime netikrą lygybę. Tai bus lygybė su paklaida. Kaip tik toks principas paaiškina kodėl statiškas kontinuumas tėra dinamiško kontinuumo paklaida. Todėl, kad jis tikrovę įkiša į prievartinį šabloną, vieną milimetrą bando išmatuoti naudodamas metrą – akivaizdu jog tai neįmanoma, rezultatas – gaunama nesąmonė.

Kontinuumai gali turėti įvairią formą, kuri aprašoma formule, o formulių skaičius – begalinis. Todėl dinaminis skaičius turi labai daug variantų ir yra begalybė sandūrų lentelių. Kontinuumą patogu vaizduoti kreive, kuri rodo monotonišką dalį centre ir osciliacijas į abi puses.

kontinuumas

Matome, kad tokiame kontinuume paprastos skaičiaus sąvokos nėra, ir sankirtos juose turi būti skaičiuojamos ne pagal monotoninę formulę. Kiekvienas kontinuumas turi formą, kuri aprašoma formule ir norint apibrėžti statiško skaičiaus osciliacijas, ta formulė turi būti įdėta į skaičiaus struktūrą. Todėl paprastos didėjančios, mažėjančios ar kokios nors kitokios sekos netinka ir sekos pakeičiamos sandūromis. Kokia sandūrų logika priklauso nuo sudėtingų matematinių modeliavimų.

Šią sistemą naudinga susieti su chaoso, holoplastinės struktūros, paslėptų parametrų sąvokomis. Chaoso tikrą vaizdą parodyti labai sudėtingą, nes visi chaosai yra dinaminiai kontinuumai ir jų aprašymui reikalingi dinaminiai skaičiai. Tai nereiškia, kad nėra jokio apibrėžtumo, nes jis priklauso nuo skiriamosios gebos, elementų porų lygyje chaoso neapibrėžtumas – ne toks didelis, svarbu gebėjimas pamatyti. Chaoso holoplastinis vaizdas aprašomas tokiomis priemonėmis ir jis labai patogus naudoti anapus ekraninės realybės modeliavimui, kur nėra jokių statiškų struktūrų. Paslėpti kintamieji yra problema tada, kai mąstoma iš statiško kontinuumo perspektyvos ir sumonotoninamos visos osciliacijos. Tokį suvokimą išvystyti labai sudėtinga, bet įmanoma ir ugdymas turi judėti tokia linkme.

Iš proto tokios frazės „nėra skirtumo“, „viskas vienodai“ – turi dingti, nes tai monotoninės matematikos teroro pasekmė, kur visa sistema pastatyta ant paklaidos suabsoliutinimo, nors ši paklaida gali atrodyti kaip nepajudinama realybė iliuziniame egzistenciato vaizde. „Apvalaina būtis“ yra didžiausia iliuzija ir didžiausias klystkelis. Norint išvystyti teisingą intelektą, reikia imtis darbo nuo mažens ir lavinti protą teisingomis teorijomis, nes klaida įsirėžia į protą ir intelektas sužalojamas visam gyvenimui. Tai akivaizdžiai iliustruojama kalbos išmokymo dėsniu: žmogus nuo gimimo neturėjęs sąveikos su visuomene ir kalba, bet vėliau sugražintas į ją, kalbos tobulai neišmoksta niekada ir turi negrįžtamai sužalotą intelektą. Taip būna tais atvejais, kai vaikai išauga tarp žvėrių ir perima jų elgesio modelius. Šitaip sužalojamas ir matematinis protas – laiku neįdiegtas jis lieka nepasiekiamas visą likusį gyvenimą. Aišku, pinigų skaičiavimui dinaminio skaičiaus nereikia, bet čia kalba apie daug platesnę požiūrio į tikrovę perspektyvą.

Tikrovėje neapibrėžtumo klausimas labai sudėtingas, jis sprendžiamas sumonotoninant į statinį kontinuumą, bet tai problemos sprendimas ją suprimityvinant, paslepiant tikrą realybės vaizdą. Tai iškreipia požiūrį, neleidžia suprasti anapusinio pasaulio esmės. Šis principas naudingas tuo, kad visa realybė sudaryta iš kontinuumų sąjungų, o savo pagrinduose visi kontinuumai yra dinaminiai, jie turi osciliacijas, kompresijas-dekompresijas, vektorius, fazes, kurie monotoniškų segmentų ištrinami, bet todėl gaunamas tik labai apytikslis apibendrintas vaizdas. Tarkime yra elastiškas, aktyvus erdvės kontinuumas, kurioje į tapatybę skirtumas įvedamas užpildu, kuris turi interaktyvią sąveiką su erdve ir padaro ją nemonotoniškų deformacijų sandūra. Šitaip pertvarkius gaunami visi dinamiški parametrai, ir metodas surasti visas dinamiškas simetrijas.

Kodėl tikrovė sluoksniuota ir aukštesnių lygių elementai atrodo nejudrūs paaiškinti paprasta. Energija pasiskirsčiusi tolygiai ir mažuose objektuose, dalelėse osciliacijas sukelia dideles, o masyvius objektus ir sankaupas osciliuoti sunkiau, todėl jų monotoniškumas didesnis. Tai ypač ryškiai pasireiškia tada, kai sistema pradeda vėsti ir joje yra mažiau energijos. Dėl šios priežasties mums iliuziškai atrodo, kad erdvės tarp masyvių objektų monotoniškos ir joms užtenka statiško kontinuumo paklaidos.

Taigi savo trijų kontinuumų sujungimo principe, nuo parametrų erdvių kontinuumų perėjau prie matematinio kontinuumo žemėlapio pagrindinio principo. Tai nesunku sujungti su parametrų sistema, kuri remiasi į ekranų dėmenų kategorijas, o kitiems gal atsiras galimybė pereiti prie sensorinio kontinuumo ir pamėginti pajudinti patį auftatą ir pažiūrėti kas gaunasi nauju žvilgsniu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s