Žmogaus sandara

Dauguma žmonių sutaria, kad jie sudaryti iš sielos ir kūno. Galimos įvairios šio klausimo variacijos, nuo idealistinio subjektyvizmo iki grubaus materializmo. Idealistinis subjektyvizmas tvirtina, kad žmogus yra tik sąmonė, savo viduje susikurianti fizinio pasaulio iliuziją. Materializmas teigia, kad žmogus yra tik fizinis kūnas, o siela yra tik žodis prie šio kūno, tai yra, kūno susiskurta iliuzija. Daug kas šiame ginče užima vidurio poziciją, tarp sielos ir kūno suabsoliutinimo, nepaisant ko, vis tiek pirmenybę teikia sielai. Iš šio ginčo išplaukia klausimai, koks yra kūno ir sielos likimas pasaulyje, kuriame jie atsirado?

Dėl kūno likimo daug problemų nekyla, nes tai kaip jis atsiranda, vystosi ir nunyksta, žino kiekvienas, nes tai patiriama pasaulyje, kuriame gyvename. Tai apibendrinama teiginiu, kad žmogus mirtingas, nes mirtingas jo kūnas. Ar šiam mirus kas nors lieka, yra nesibaigiančių ginčų objektas. Kodėl kūnas mirtingas atsako mokslininkai: taip yra dėl dviejų priežasčių: tokia yra genetinė programa, kuri programuoja kiekvieno organizmo biologinį laikrodį. Kita priežastis yra ta, kad kūnas yra mechanizmas, sudarytas iš sandaros ir proceso. Procesas, vadinamas medžiagų apykaita, yra kiekvieno gyvo organizmo pagrindas. Negana to, procesas palaiko sandarą. Kai gyvybės biologiniam amžiui pasibaigus procesas nutrūksta, pradeda irti ir sandara. Tada sakoma, kad kūnas yra. Visa kas iš jo lieka yra tik užkonservuota, negyva fosilija.

Taigi, kūno likimas – žinomas. Dabar galima paklausti, o koks gi sielos likimas? Ar ji irgi yra „organizmas“ (organas), sudarytas iš sandaros ir proceso? Ar ji irgi yra tik mechanizmas, kurio veikimui sustojus, sustoja ir sielos gyvenimas? Man žinomos dvi sąmonės teorijos. Viena sako, kad sąmonė yra būsena, kuri atsiranda paprastai nesąmoningoje substancijoje, kai išpildomos tam tikros sąlygos. „Būsena“ reiškia, kad ji gali atsirasti ir išnykti, kad sąmoningumas nėra pagrindinė egzistencijos forma, tik šalutinis fazinis būvis. „Būsena“ taip pat reikštų, kad yra mechanizmas, kuriuo ją galima sukelti, bet tuo pačiu ir sunaikinti. Pati tikrovė, išeitų, nesąmoninga, tik tam tikrose, izoliuotose vietose gali sukonstruoti tokią atspindinčią struktūrą, vadinamą ekranu. Tai reikštų, kad yra sandara ir procesas. Taip pat, kad sandara priklauso nuo proceso kaip kūne: pasibaigus procesui, pradėtų irti ir sandara ir substancija pereitų į fundamentalesnį stovį. Kūnas, pavyzdžiui, suyra į molekules ir atomus.

Antra sąmonės teorija teigia, kad sąmonė yra substancija, kurios ekraniškumas ir gyvumas yra pirminė būsena. Tai reikštų, kad tai nėra iš kažko kito atsirandančios savybės. Substancija yra fundamentali realybė, iš kurios viskas sudaryta, taip pat ir gyvos būtybės. Jeigu tikrovė savo pirmame lygyje yra sieliška ir neredukuojama į dar fundamentalesnes būsenas, tai reikštų, kad iš tokios substancijos sudaryta siela, o atitinkamai ir žmogus – neišnyksta. Jo siela būtų nemirtinga. Siela ir sąmoningumas, išeitų, yra daug daugiau nei suvokimas arba nesuvokimas, būdravimas arba miegas, kažkas, kas šias dvi būsenas aprėpia ir visada egzistuoja šalia mažojo sąmoningumo, kuris yra jausmas galvos srityje. Tai įprastą žmogų peržengianti realybė, kuri turi savo specifinį gyvenimą, kuris išeina už įprasto pasaulio egzistencijos ribų. Dauguma dvasinių ieškotojų ir siekia pažinti kaip tik tokią savo esmę.

Pagal pastarąją teoriją išeitų, kad žmogus yra dviejų pasaulių būtybė ir savo gyvenimo rėmuose yra kažkas panašaus į mišrią egzistenciją. Į šį mišrumą įeinama gimus ir iš jo išsilaisvinama mirus kūnui, kuris nunyksta, o siela pereina į kitą egzistencijos plotmę, kuri transcenduoja šį pasaulį. Tačiau čia yra įvairios galimybės, nes gyva siela siaurąja prasme yra priklausoma nuo tam tikros „medžiagų apykaitos“, kuri palaiko gyvybinę sielos energiją. Šiai medžiagų apykaitai pasibaigus, sielą gali apimti kažkas panašaus į hibernacijos procesą („žiemos miegas“) ir neaišku kiek jis trunka ir ar ji gali įgyti naują gyvenimą mišrioje būsenoje, tai yra, gauti naują kūną, arba kitaip sakant – užsiauginti. Gal iš sielos irgi lieka tik jos energetinės sandaros fosilija, kurioje nors ir išsaugoma kažkokia informacija, bet tai nėra gyva siela. Visus šiuos klausimus atsakyti galima tik įminus šios tikrovės paslaptis.

Pirmas mokslo klausimas, kaip padaryti sielų pasaulį matomą. Naudojant Feynmano diagramą matymą galima atvaizduoti kaip apsikeitimą energija. Vadinasi reikalinga surasti procesą, kuris leistų išnaudoti fizinio matavimo instrumento ir gnostinio lauko apsikeitimą energijos kvantais. Šis mechanizmas leistų sukurti ekranus, panašius į akies, kuriuose būtų įmanoma parodyti sielų pasaulį „tiesioginėje transliacijoje“. Taip būtų galima atskleisti ir jos sandarą ir pagrindinį procesą, kuris yra informacijos įsisavinimas ir jos suformavimas į reprezentacijas, kurios yra šio ir vidinio pasaulio fenomenai, daiktai ir mintys. Tai būtų ir teigiamas poslinkis, bet tuo pačiu ir pavojus. Kadangi kūnas silpnas ir apribotas, tai iš žmogaus kylantis blogis taip pat visada turėjo apčiuopiamas ribas. O neribotų sielos galimybių atskleidimas galėtų padaryti neribotu ir iš jos kylantį blogį. Todėl mokslą vystyti būtina, kad jis neiškovotų per didelių pranašumų atsidūręs netinkamose rankose.

Anapus kūnų pasaulio

Gnostinio ir fizinio pasaulio susijungimą galima palyginti su riba tarp vandenyno ir dangaus pasaulių. Vandenyno vanduo yra fizinės, tankios substancijos analogas, kuris turi savo kosmosą, kuris apima visą okeaną. Tuo tarpu dangus yra dvasinis pasaulis, kuris daug retesnis ir subtilesnis už vandenį ir turi savo pagrindinį šviesulį, kuris vadinamas saule. Žmogus atsiranda ant ribos tarp šių pasaulių, vandens paviršiuje, kur prie fizinių smegenų prisijungia siela, tarnaujanti kūnui visą žmogaus gyvenimą. Kai įvyksta šis susijungimas, sielos subtili substancija gali panirti ir daug giliau į fizinę realybę, bet yra joje kaip tam tikras energetinis burbulas, visur lydintis žmogaus kūną. Kūnui mirus, šis burbulas atsiskiria ir pakyla į dangų, išsivadavęs iš fizinio okeano traukos. Tai reiškia, kad yra du kosmosai, du pasauliai, vienas kurių priklauso fiziniam kūnui, o kitas – dvasiniam.

Toks pasidalinimas į du pasaulius, kurių riboje gimsta žmogus, galioja bent jau planetos biosferos ribose, nes kad atsirastų sąmonė, turi būti gnostinės energijos burbulas, gaubiantis visą planetą, iš kurio sąmoningumo syvus semiasi visos planetos gyvos būtybės. Šis dvasinis pasaulis persmelkia fizinį planetos pasaulį ir yra vietinis sielų kosmosas, kuris ribojasi su fizine energija taip, kad vandenynas ribojasi su dangumi. Bet tarp jų yra neperžengiama praraja, nes fiziniame pasaulyje gyvybė yra organinės formos, o dvasiniame – tik energetinės. Akivaizdu, kad energetiniai kompleksai daug ilgaamžiškesni už organines ląsteles.

Kaip jau buvo galima suprasti, sielą būtina atskirti nuo sąmonės, nes pastaroji yra tik viena iš sielos būsenų. Visi žinome, kad siela gali būti ir nesąmoninga ir kad anapusinėje būsenoje, ji ilgą laiką gali paprasčiausiai hibernuoti, kol vėl gauna kūną šiapusinei egzistencijai. Tada ji kaip jau buvo aprašyta panyra į fizinio pasaulio vandenyną ir ten gyvena kaip anapusinės energijos „oro burbulas“. Tada smegenys sukuria sąmonę ir sąmoningą reprezentaciją, naudodamos sielos substanciją. Čia atsiranda asmuo, charakteris, protas, jausmai arba tai, ką psichologai vadina šiapusine persona. Ji yra pastovi tiek, kiek pastovi lieka smegenų struktūra ir tas pasaulis, kuris supa žmogaus kūną. Tačiau gelminis viso to pagrindas yra nemirtinga siela, kuri ateina iš visai kito pasaulio ir yra pagaminta iš nevietinės substancijos. Kitaip sakant, galima tvirtinti, kad sąmonę kaip būseną gamina smegenys, o sielos negamina niekas.

Akivaizdu, kad kūnas mirtingas todėl, kad jis sudarytas iš ląstelių, kurios turi maitintis, atsistatyti, daugintis ir t.t. Šiems procesams nutrūkus, pradeda nykti ir ląstelės ir iš jų sudaryti daugialąsčiai organizmai. Bet jeigu ląstelę palyginsime su atomo struktūra, tai pamatysime skirtumą – atome nevyksta jokia medžiagų apykaita ir todėl jis daug ilgaamžiškesnis už ląstelę. Dabar šį principą perkėlę į sielą, turėtume suprasti, kodėl ši yra tokia patvari ir ilgaamžė. Todėl, kad ji ne organinė, ne organas kaip smegenys, tad net šioms išnykus, ji nesuyra. Jos vidinę struktūrą palaiko tam tikros kvantinės jėgos, o kompleksų procesams energija gaunama natūraliai iš gnostinės aplinkos. Sielos vienetas, kurį vadinu kompleksu, labiau panašus ne į trumpaamžę ląstelę, bet į atomą, kuris yra labai patvari energetinė struktūra.

Siela gali natūraliai judėti, keistis su aplinka informacija, bet visai kitaip nei fiziniame pasaulyje. Sielą galima laikyti kažkuo panašiu į energetinę amebą, kuri natūraliai egzistuoja gnostinėje substancijoje ir neardoma jos kenksmingų veiksnių, kaip yra ardomas kūnas. Ši energetinė ameba prilimpa prie fizinio kūno žmogui gimus ir užsiaugina asmenybės struktūrą, kuri padeda kūnui egzistuoti fiziniame kosmose. Ji reguliuoja substancijos reikalingos konstruoti sąmoningumui, nenutrūkstamą srautą, kuris yra sielos įsikūnijimo pagrindas. Sielos gali būti skirtingos, su skirtingomis užkoduotomis galimybėmis ir be to priklauso nuo to, su kokiu biologiniu kompiuteriu sujungta. Yra galybė visokiausių įsikūnijimo galimybių, tačiau kuo žemesnio rango įsikūnijimas, tuo jis trunka trumpiau ir su šita apribota būkle nei viena siela nėra surišama per daug ilgai. Tai yra sielos nėra kankinamos fiziniu pasauliu. Ypatingai ribotos būklės trumpa kelias dienas arba kelias savaites, pagal žmogaus gyvenimo trukmę. Ilgiausias įsikūnijimas, aišku, yra į žmogų. Jis paklausiausias biologinis „kompiuteris“.

Žmogaus struktūrą galima pavaizduoti tokiu paveikslu.

Remiantis šia apibendrinta schema, galima modeliuoti žmogaus dvilypės, mišrios egzistencijos struktūrą ir pagal ją kurti mokslinę žmogaus teoriją, ieškant eksperimentų, kuriais būtų galima patvirtinti hipotezių teisingumą. Šioje schemoje yra du sluoksniai, pagal tai, kas jau buvo rašyta apie gnostinį sielų ir fizinį kūnų pasaulį. Tada yra išorinis apvalkalas, kuris turi substancijos, energijos ir informacijos kategorijas, kurias labai lengva paversti parametrais ir sustatyti juos į lygtis. Tada šio karkaso viduje atsiranda šerdinė struktūra, kurią sudaro a) šablonas, į kurį paduodama informacija, b) kokybės, kurios suteikia informacijai juslines ir semantines formas ir c) suvokimas, kurios centre yra daikto ir minties sąmoningos reprezentacijos. Dalis informacijos ateina iš gnostinių-fizinių struktūrų, formuojančių autonominės aktyvumo sistemos (AAS) asmenybės šabloną ir iš išorės iš transcendencijos, kurią aš vadinu pirmine tikrove.

Psichotroninis poveikis dažniausiai taikiniu renkasi šablono lygmenį, nes jame vyksta pagrindinis informacijos surinkimo ir formavimo procesas. Kitaip sakant, dauguma psichotronikos priemonių, ypač labai primityvios, renkasi poveikį smegenims, o gelminių sielos struktūrų nepaliečia, nepaisant ko gali visiškai per smegenis kontroliuoti šiapusinį kūną. Kaip su tuo kovoti, man yra aktualiausias klausimas. Galima pavieniui ieškoti stiprybės savo vidinėje šerdyje, stengiantis įveikti užgrobto biologinio kompiuterio primetamą programą. Galima bendrai sukurti pasipriešinimo organizaciją ir apsiginkluoti tomis pat priemonėmis kaip nusikaltėliai ir pradėti bendrai vystyti gynybos sistemą. Pradžioje kančios gali būti labai didelės, bet kuo daugiau praeina laiko, tuo aiškiau pamatai, kad net pačias fantastiškiausias technologijas turintys nusikaltėliai iš esmės yra labai riboti.

Kodėl reikalinga savigyna

Vienas iš tokių blogių, kurį sukuria sąmonės paslapčių pažinimas, yra psichotroninė technika. Piktavaliams žmonėms jos padeda primesti savo iškreiptą suvokimą ir sukurti sielų kalėjimą technologinėmis priemonėmis. Tuo pačiu sukurti ne laisvės, bet vergovės karalystę, kurioje sieloms paneigiama teisė gyventi pagal savo prigimtinius impulsus. Tai gali būti neįprasta, neįtikima, bet visai įmanoma. Nes kaip ir fizinis, taip ir gnostinis pasaulis gali būti pažintas, jis gali turėti savo mokslą ir jame galima kurti technologijas, kurios būtų tinkamos tiek sielų išlaisvinimui, tiek jų pavergimui. Galima manyti, kad blogis kyla iš kūniškos žmogaus prigimties, nes kūną reikia saugoti, dėl jo kovoti ir ši kova dažnai fiziniame, gamtiniame pasaulyje prasilenkia su morale. Nebrandžios sielos, nesuprasdamos, kad jos nemirtingos ir kad išteklių gnostiniame pasaulyje pakanka visiems, gali pamėginti kūno pasaulio logiką perkelti į sielų pasaulį ir panaudoti šią logiką blogam tikslui.

Pažinimas iš šio pasaulio perspektyvos perkelia ir kūno logiką, todėl nesupranta, kodėl sielos pavergimas yra nesusipratimas. Sielų pasaulyje galioja visai kiti dėsniai ir ten nevyksta jokia kova už būvį. Ten nereikia nieko įveikti konkurencijoje, nereikia dirbti, kad prasimaitintum ir išgyventum. Pažinimas turi visai kitą prasmę, ne galios išplėtimo. Galia yra fizinio pasaulio ir fizinio kūno sąvoka; valdžia yra tai, kas su sielų pasauliu niekaip nesuderinama. Nepaisant to, žinios atsiduria ribotų sąmonių dispozicijoje ir šios sąmonės, nesuprasdamos ką daro, eina prieš nusistovėjusią tikrovės tvarką ir prieš žmogaus prigimtį. Iš dalies žmogų veda smalsumas, bet kita vertus, neretai mokslininkų pastangų varikliu tampa pagrindinės žmogaus ydos: garbėtroška, savanaudiškumas, amoralumas, valdžios troškimas bet kokia kaina ir t.t.

Todėl matome, kad kilnus tikslas pažinti šios tikrovės ir žmogaus paslaptį, išsigimsta ir virsta savo priešybe. Mokslas tampa blogio įrankiu ir žmogaus laisvę sukaustančiomis grandinėmis. Žmogus nemirtingas, nes kyla iš pačios šios tikrovės gelmės. Tačiau tai ir didelė atsakomybė, nes nemirtingumas padaro nemirtingomis ir žmogaus ydas. Todėl galima spėti, kad paslaptis gaubia šias realybes ne šiaip sau, reikalinga peršokti per tam tikrą dvasinio išsivystymo kartelę, kad mokėtum su tomis priemonėmis, kurios įdedamos į rankas, tinkamai elgtis. Žmonijos pagrindinė problema yra ta, kad kai kuriems mokslas į rankas įdeda žinias, kurių jie iš tikro neverti ir neturėtų žinoti kas yra žmogus, kas yra jų siela ir kaip šis sielų pasaulis veikia. Bet jeigu taip atsitiko, tai vienintelė išeitis yra padaryti, kad šias paslaptis sužinotų kuo didesnis skaičius žmonių, kad šiuo skaičiumi būtų galima nukenksminti blogį.

Ką daryti, jeigu pamatai, kad nusikaltėlių grupuotė apsiginklavo galingais ginklais? Kaip nuo jų apsiginti? Manau, geriausias kelias – apginkluoti tais pačiais ginklais kuo daugiau savigynos būrių. Šis mano tinklaraštis siekia kaip tik tokio tikslo. Žinios yra galingas ginklas, naudokite jį tinkamai.

• Žmogaus samprata