Tarpdimensinės kelionės

Prie žemesnių dimensijų žmogų pririštą laiko traukos jėgos. Nors žmogų sudarančios energijos priklauso keliems pasauliams, jos į kietą kamuolį surištos dėl tokios tarpdimensinės gravitacijos, kurios centras yra fizinis pasaulis. Tačiau ši trauka nėra absoliuti, nes turi ribas ir slenksčius, kuriuos peržengus ji jau nebegali išlaikyti mišrios būsenos vientisumo. Šis iširimas gali būti galutinis ir laikinas. Galutinis įvyksta tada, kai baigiasi gyvenimas mišrioje būsenoje, o laikinas nepanaikina šios egzistencijos visiškai, bet leidžia išeiti į kelionę. Po tokios kelionės visada yra galimybė sugrįžti. Tokios yra ne „kosminės“, bet tarpdimensinės kelionės, kurias galima laikyti žmogaus lokaliniu tikslu. Sąmonė, viena vertus, gali būti lankoma, tada savo ekranuose nereikia daryti nieko, bet gali ir pati lankyti kitų dimensijų pasaulius, parsinešant visus ten patirtus įspūdžius. Tam reikalingos treniruotės, vadinamos meditacijomis ir yra dirbtiniai būdai, apie kuriuos nekalbėsiu.

Pasiekus tokį lygį, tampa aiškios žmogaus sąmonės paslaptys, nuo akių nukrenta šydas ir leidžia pasirinkti tokį savo gyvenimo kelią, kuris labiau atitinka žmogaus prigimtį. Šiuo keliu galima eiti individualiai. Nors tai ir neišvengiama, nes ant savo pečių kitas vis tiek nenuneš. Bet galima surinkta informacija dalintis. Dauguma žmonių stoviniuoja prie durų, kadangi jų nemato arba dėl kokių nors priežasčių negali įeiti į tikrąjį pasaulį. Nors ieškojimai ir atradimai yra savarankiškas darbas, tačiau yra galimybė patirtimi dalintis. Tie, kas praėjo, šiuo procesu dalinasi, kad tai lengviau būtų kitiems. Yra visokių žmonių ir visokių kelių – tad kiekvienas renkasi savo.

Kelionė mišrioje būsenoje būna apribota; kuo labiau apribotas kūniškumas, tuo labiau šitas ribotumas pasireiškia. Pirmiausiai dėl to, kad per substanciją keliauti neleidžia kūno arba dvasios silpnumas, kurio pagrindinė forma – galimybė išlikti toje aplinkoje arba prisitaikymas. Kūnas gali egzistuoti ne bet kokioje terpėje, taip pat sąmonė turi savo natūralią aplinką, iš kurios išeiti negali. Natūrali aplinka pirmiausiai yra pati dimensija, kurios substancija yra esinys, tada tam tikra ribota terpė dimensijos viduje. Tad reikia proveržių keliose vietose, iš natūralios vidinės aplinkos ir iš prigimtinės savo dimensijos. Tai priklauso nuo to, kokio tipo „augalas“ yra žmogus ir keliuose sluoksniuose įsišaknijusi žmogaus energetinė šaknis. Šaknis tarp dimensijų yra todėl, kad visos būtybės kyla iš Šaltinio, o šaltinis apima visas dimensijas. Todėl žmogus natūraliai turi galimybę būti visur, nors jo energetinis branduolys yra fizinis ir sąmonių pasaulis, ypač mišrioje būsenoje.

Lokali žmogaus struktūra gali būti pavaizduota įvairiai. Vienas iš būdų yra Feynmano diagrama, kurioje parodyta dvisluoksnė žmogaus sandara. Šioje diagramoje tiesiomis linijomis matome pavaizduotas dimensijas („branas“), laužytomis linijomis pasaulius arba kosmosus, toliau kvantus ir sąveikos mechanizmus. Žmogų galima vaizduoti dviem būdais: pirmas yra vienadimensinis, kai sąmonė ir kūnas susidvejina tame pačiame pasaulyje; ir antras, kai sąmonė ir kūnas priklauso skirtingiems pasauliams, tarp kurių gali užsimegzti sąveika.

Keliais žodžiais apibūdinant skirtumą, vienadimensinė sąmonė būtų tik organo kuriamą būsena, o dvidimensinė sąmonė yra lokali arba nelokali substancija. Būsena atsiranda ir išnyksta, nes turi savo mechanizmą, o substancija pastovesnė, nors taip pat savo sudėtingose formose turi susiejimo ir iširimo mechanizmą.

Šiame tinklaraštyje kalbu ne tik apie sąmonės paslaptis, bet ir apie juodojo transhumanizmo naudojamas technologijas. Šios technologijos yra žinių apie žmogaus prigimtį panaudojimas prieš jį patį, vietoj to, kad būtų siekiama padėti, sustiprinti arba išlaisvinti. Tai technologinė nelaisvė, kurią primeta žmonijai blogio keliu nuėjusios grupuotės. Tai nėra „natūralus“ civilizacijos kelias, nors industrinė ir technologinė civilizacija mums atrodo savaime suprantama. Nesigilinant į psichotronikos subtilųjį mechanizmą, jį galima palyginti su hidroelektrine, pastatyta ant upės. Laisva upė, tai natūralus, nevaržomas, laisvas neuronas ir mikrosrovės, kaip vidinis procesas. Tačiau ant jo uždedama dirbtinė struktūra, kuri vadinama užtvanka ir vandens srovė naudojama energijai gaminti. Technologija kontroliuoja srovės greitį, tūrį, vandens lygį ir t. t. Natūralus savireguliacinis procesas sunaikinamas, upė pavergiama. Kažkas panašaus padaroma ir su žmogumi, naudojant jo valdymo psichotronines technologijas.

Mano tikslas – ieškoti būdų kaip tokią technologinę vergovę pašalinti. Iš prigimties žmogus yra laisvas, o nelaisvę jam atneša kiti žmonės. Vienas iš nelaisvės šaltinių yra protas, galintis sukurti mokslą ir technologijas. Bet mokslas gali pavergti, o gali ir išlaisvinti.

Psichotroninėmis priemonėmis, iš išorės įeinančiais fotonais valdomi įvairūs sluoksniai, nuo paviršinių, gilesnių ir pačių giliausių, kurie vadinami sąmone, arba gnostiniais laukais. Pirmas procesas yra mikro-srovės LF sluoksnyje, antras procesas yra mikro-srovės QGF sluoksnyje ir galų gale iš čia įvyksta indukcija į GN sluoksnį, kurį laikome sąmoningais morfizmais, subendrinta ir susumuota informacija. Tai įmanoma todėl, kad yra natūrali sietis su elektronų ir branduolių sluoksniais. Procesas dvikryptis: sąmonė atspindi mikro-sroves ir sąmonė pati gali jas generuoti, šitaip, galutiniame rezultate skleisdama mėlynuosius arba žaliuosius fotonus, kuriuos galima antenomis sugaudyti ir su dekoderiais dekoduoti.

Tarus, kad tokio valdymo nėra arba jis nuosaikus, galima užsiimti savo sąmonės tobulinimu ir paslapčių pažinimu. Kokia yra starto pozicija? Ir kokios yra pradinės sąmonės struktūros, nuo kurių analizės reikia pradėti savęs pažinimą?

Pagrindas yra ekrano principas, kuris naudojamas sensorinio paveiksliuko kūrimui (mėlynas) ir kognityvinių paveiksliukų surištos sistemos atvaizdavimui (žalias). Svarbiausias žmogaus atributas, aišku, yra kognityvinis ekranas, kur informacija teka iš trijų šaltinių: sensoriumo, kaupiamosios dalies ir autonominės aktyvumo sistemos (arba asmenybės branduolio). Kognityvinius morfizmus suriša raudonas mazgas, kurį valdyti labai svarbu, nes jis praleidžia viską, kas patenka į kognityvinį ekraną. Šita vieta dažnai būna psichotroninio slopinimo vieta, dėl ko sąmonė tampa „tuščia“, t. y., be sensoriumo joje nieko nelieka. Ekranas yra ta „mišrumo“ vieta, kur gnostiniai laukai įauga į fizinį pasaulį ir tampa prie jo prirakinti.

Norint keliauti, nuo šios mišrios būsenos ir ekranų būtina atsikabinti. Bet neužtenka panirti vien į fantazijų pasaulį, nes čia yra kognityvinis ekranas, kuris taip pat vietinė mišri būsena, neleidžianti peršokti į kitadimensinius pasaulius. Šiuos ekranus galima naudoti tik tada, kai sugrįžai ir reikia formų, kuriomis būtų galima perteikti savo patirtis. Tada naudoji sensorinius ir kognityvinius simbolius, ženklus, kalbas ir panašias priemones.

Ekrano pikseliai yra tarsi mažyčiai kabliukai, kurie įšvirkščia į gnostinį lauką savo informacijos porciją, bet tuo pačiu ir pririša žmogų prie ribotos vietinės būsenos. Jeigu ši būsena netenkina, galima ieškoti būdų, kaip tapti jos šeimininku.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s