Sąmonė ir atmintis yra du pagrindiniai psichotroninės technikos taikiniai. Kas mafiją domina pirmiausiai priklauso nuo to, koks jos tikslas – sąmonės užgrobimas naudojamas tada, kai norima valdyti žmogų (ir pvz. padaryti kokį nors nusikaltimą, kad po to jį būtų galima apkaltinti), o atmintis domina tada, kai, tarkime, tikslas yra sufabrikuoti bylą, t. y., prisiūti kam nors tai, kas yra padaryta kitų žmonių, tačiau su kažkuo konkrečiai yra noras susidoroti. Valstybės organizacijos, gavusios tokią techniką, įtvirtina savo valdžią visame pasaulyje, ruošdamosi su tokia psichotroninės vergovės sistema, valdyti šimtmečius. Teisė, teisingumas, demokratija išmetami į šiukšlyną, ir visoje planetoje prasideda nauja pasaulio tvarka.
Pagrindiniai atminties principai
Planetoje matoma vis daugiau požymių, kad buvo padarytas proveržis psichotroninės technikos srityje, kuris atveria iki šiol neregėtas žmogaus valdymo galimybes. Nederėtų menkinti pasekmių, kurios neišvengiamos, tokiai technikai atsidūrus valstybės ir, dar blogiau, mafijos rankose. Psichotroninė technika tampa persekiojimo ir susidorojimo priemone, kuriai neįmanoma niekaip realiai pasipriešinti, nes ji valdo pačią žmogaus sąmonę ir priešinimosi galimybę sunaikina pačiose smegenyse. Technologinė vergovė stovi ant slenksčio. Žinoma, galima manyti, kad spektakliai bus vaidinami dar ilgai ir psichotroninės technikos naudojimas bus kažkaip legitimuotas (įteisintas) ir bus vaizduojama, kad ji taikoma tik prieš žmones prasikaltusius sistemai, kuri bus į smegenis įkalta kaip absoliutus gėris. Tačiau ši iliuzija neapgaus nieko – faktas tas, kad psichotroninė technika yra absoliutus blogis ir jokių jos pateisinimų nėra, nes su ja sutrypiama žmogaus sąmonė ir su ja galima ypač sadistiškai išsityčioti iš žmogaus. O tai nėra joks gėris iš principo.
Kalbant apie tokios technikos pritaikymą teisėje, dėmesio centre atsiduria žmogaus sąmonės ir atminties sugebėjimas, tad norint turėti bent kokią galimybę priešintis agresijai, reikia išmanyti apie atmintį ir apie sąmonę.
Sąmonės laukas
Atmintis atgaminama sąmonėje, tad reikia bent šiek tiek nusimanyti, apie sąmonę aiškinančias teorijas. Sąmonės teorijos yra tik hipotezės lygio ir nei viena teorija iki galo nepaaiškina jos prigimties, tačiau jos atspindi bent kai kurias jos savybes. Sąmonė yra kognityvinių ir motorinių funkcijų pagrindas, nes valdo atmintį, mąstymą ir elgesį. Su psichotronine technika užvaldžius sąmonę, galima užgrobti visas šias jos funkcijas, paverčiant žmogų valdomu zombiu, kas paranku, pavyzdžiui, mafijai, kai su kuo nors norima susidoroti teisme.
Dauguma neuromokslo atstovų sutaria, kad sąmonės vieta yra smegenų žievėje, be kurios neįmanomas joks sąmoningas juslinio arba kognityvinio objekto suvokimas. Vieni jų remia tapatumo teoriją, kuri redukuoja sąmonės reiškinius į neurofiziologijos procesus, registruojamus su techninėmis priemonėmis. Dualistinė teorija šiuos du lygmenis išskiria, laikydama, kad neuronų fiziologija yra tik psichinių reiškinių substratas, kurie peržengia fiziologiją, ar kokį nors komputacinį funkcionalizmą, ir vyksta kitame realybės lygmenyje. Dualistinė teorija nebūtinai propaguoja spiritualizmą, laikydama, kad aukščiausia sąmonės forma yra ne materija, bet iš principo nuo jos skirtinga dvasia. Galimas ir kitoks dualizmas propaguojantis įvairias sąmonės lauko teorijas.
Pirmieji tokias mokslines sąmonės lauko teorijas siūlė geštaltinės psichologijos atstovai dvidešimto amžiaus pradžioje, nors jie šio lauko nuodugniau netyrė ir nebandė moksliškai aiškinti jo prigimties. Sąmonės lauko hipotezę kėlė K. Popperis (1993), su šia idėja bandydamas išspręsti suvokimų jungimo problemą. Toliau šias idėjas perėmė Lindhal, Arhem (1994) ir Libet (1994, 1996). Visi šie mokslininkai savo sąmonės lauko teorijos nebandė sieti su jokiu žinomu lauku, ir tikėjo kad šis laukas turėtų būti nežinomos prigimties. Tačiau kiti mokslininkai mėgino tą pačią idėją plėtoti remdamiesi fizikai žinomo elektromagnetinio lauko teorija. Jie teigė, kad smegenyse kuriamas elektromagnetinis laukas yra sąmoningas ir galintis sąveikauti su smegenų neuronais, pvz., mąstymo arba motorinėje žievėje. Svarbiausi šios sąmoningo elektromagnetinio lauko teorijos atstovai yra J. McFadden ir S. Pockett. Dar viena sąmonės lauko teorija yra kvantinė sąmonė, kurios ryšiai pagrįsti procesais kvantiniame lauke, kuriamame neuronų citoskeleto, tubulino, vamzdeliuose. Šios teorijos atstovai yra Penrose, Hameroff ir t.t.
Jų teorija, kaip ir kitos sąmonės lauko teorijos, visuomenei pateikiamos kaip neįrodytos, bet tas faktas, kad yra sukurta ir naudojama psichotroninė technika, kurios galimybės prilygsta vos ne fantastinėms (telepatinė komunikacija, minčių ir vaizdinių implantavimas, atminties fabrikavimas ir t.t.), rodo, kad realiai pasistumta pakankamai toli, tik mokslininkų yra slepiama nuo visuomenės.
Aš ankstesniuose savo įrašuose pasiūliau hipotetinio transneuroninio (luksorinų) lauko terminą, kuris įsipaišo į anksčiau paminėtą sąmonės lauko teorijų grupę, kuri atmeta neuronų fiziologijos ir sąmonės lauko tapatumo idėją ir postuluoja dualizmo principą. Mano idėja remiasi informacijos introjekcija (įtraukimu) į kažkokią smegenyse atsirandančią transneuroninę terpę, kurioje ši išorinė informacija jungiama su vidiniu lauku ir formuojamas subjektyvus vidinis pasaulio ir žmogaus vaizdas. Ši sąmonės terpė yra homogeniška ir izomorfinė, atskirta nuo diskretiškų elektrinių grandinių, tad ji turėtų būti atsipalaidavusi nuo neuroninio substrato ir būti kažkokia mokslui nežinoma holograminė terpė.
Elektromagnetinės sąmonės teorija teigia, kad ši homogeninė terpė yra elektromagnetinis laukas, gebantis savyje suformuoti sąmoningą hologramą, suvokiančią save iš vidaus. Aš linkstu prie minties, kad šis laukas nėra elektromagnetinis – greičiau tai specifinis, mokslui nežinomos prigimties laukas, galintis būti lokalus arba turėti nelokalias savybes.
Šis laukas turėtų būti kuriamas smegenų žievės, kurioje formuojami visi sąmoningi suvokimai. Jame turėtų būti pertvarkoma ir sujungiama visa smegenų žievėje išsibarsčiusi informacija. Ši sistema yra padalinta į akivaizdžią ir neakivaizdžią dalį. Akivaizdus yra paskirų smegenų žievės elektrocheminis aktyvumas, elektrocheminės grandinės, kurios savo elektrinio lauko charakteristikomis perduoda informaciją į sąmonės lauką, nesvarbu koks jis būtų – kvantinis, elektromagnetinis ar kažkokia nežinoma substancija. Neakivaizdi šios substancijos savybė yra ta, kad ji arba pati yra elektromagnetinės prigimties, arba gali sąveikauti su elektromagnetiniu lauku, paimdama iš jo informaciją.
Būtent čia ir atsiveria psichotroninio manipuliavimo galimybė, nes informacija gali būti paduodama ne tik receptorių arba neuronų, bet ir psichotroninės technikos, kuri atitinkamai elektromagnetiniu poveikiu gali formuoti juslinius ar kognityvinius suvokimus: valdyti mąstymą, vaizduotę, atmintį ar kelti žmogui sensorines haliucinacijas ir paskelbti šizofreniku, šitaip eliminuojant iš visuomenės.
Epizodinė atmintis
Kognityvinėje psichologijoje gerai žinomi du pagrindiniai atminties mechanizmai. Tai yra informacijos įrašymas ir jos atgaminimas. Apie šiuos mechanizmus reikia turėti supratimą, nes kriminalistikoje pradėjus naudoti psichotroninę techniką, atmintis bus pagrindinis taikinys: jeigu tyrimą domina tik tikrovė, tai buvusią tikrovę, tiriant psichiką, galima rasti atmintyje. Vaizduojant tyrimo spektaklį, visada taikomasi parodyti, neva nuskaitoma informacija yra paimta iš žmogaus atminties. Tačiau ne kartą rašiau, kad atminties mechanizmai nėra tokie paprasti ir tiesmuki, kad iš jos gautą bet kokią informaciją iš karto būtų galima laikyti patikimais duomenimis. Juo labiau, kad su technologinėmis priemonėmis atmintį galima sufabrikuoti. Todėl šiame įraše parodysiu savo samprotavimus apie tai, kas iš tikro vyksta, kai psichotroninė technika pakliūva į rankas piktavaliams žmonėms, kurių nedomina jokia tikrovė, tik „rezultatas“.
Su šiais atminties mechanizmais žinoma nėra viskas aišku, nes mokslinėje literatūroje skirtoje atminties fenomenui keliamos tik hipotezės, bet šimtaprocentinės teorijos nėra. Kita vertus, taip pat negalima pasikliauti ir mokslininkais, nes tas faktas, kad turima atminties fabrikavimo technika rodo, kad apie atmintį žinoma pakankamai daug, bet yra slepiama nuo visuomenės, kad nežinodami jie negalėtų apsiginti, kai susiduria su mafijos psichotroniniu atminties fabrikavimu. Dėl šios priežasties aš viešinu tik savo samprotavimus, kurie turėtų paskatinti kiekvieną žmogų pačiam introspektyviai ar mokslinėje literatūroje patyrinėti savo atmintį, kad neužkibtų ant išsigimėlių kabliuko.
Pabandysiu kalbėti apie epizodinę atmintį ir pateikti jos veikimo pagrindinius principus. Kad žmogus galėtų naudotis informacija, turi būti sugebėjimas ją įrašyti ir atgaminti. Epizodinės atminties atveju tai yra vaizdų iš sensorinės (lot. sensus – juslė) zonos įrašymas ir atgaminimas. Tarpinis mechanizmas – saugojimas – nėra toks svarbus, jį galima prijungti prie įrašymo mechanizmo, nes atmintis saugoma taip, kaip įrašoma. Su abiem mechanizmais iškyla du pagrindiniai klausimai: kaip ir kur. Į juos atsakyti nėra paprasta, tad į mokslinį tikslumą net nepretenduosiu, tik paviešinsiu savo mintis.
- Įrašymas: Pirmas klausimas – kaip įrašoma?
Suvokime sąmoninga juslinė reprezentacija turi savo išskleistą formą, kurią atitinka kažkoks neuronų aktyvumas, persiduodantis į sąmonės lauką. Todėl reprezentacija turi du aukštus – sąmonės lauke esančią reprezentaciją ir tos reprezentacijos neuroninį pagrindą, kuris turi kažkokį būdingą elektrocheminį aktyvumą (sroves ir cheminius mediatorius sinapsėse). Įrašant juslinę reprezentaciją, šis išskleistas smegenų žievėje aktyvumas turi būti kažkaip „suskleidžiamas“ ir įrašomas į atminties saugyklą. Įrašoma turi būti taip, kad liktų reprezentacijos atgaminimui reikalinga informacija. Klausimas ar įrašymo vietoje informacija laikoma kompaktiškai, šalia viena kitos, ar yra per visą smegenų žievę išplėsta paklodė – kol kas neatsakytas, bet neabejoju, kad jis žinomas mokslininkams, sukūrusiems psichotroninę techniką.
Antras klausimas – kur įrašoma?
Šiuo klausimu taip pat galima samprotauti šitaip: informacija turi būti paimama iš sensorinės žievės sintezės zonų, nes jose yra juslinė reprezentacija. Įrašant išskleistos sensorinės zonos aktyvumo informaciją, ji iš aktualizuotos formos pervedama į neaktualizuotą ir kažkaip išsaugoma. Mokslininkų yra nustatyta, kad tarpinė vieta, kurioje pertvarkoma ši sensorinė informacija yra hipokampas. Toliau iš hipokampo informacija vėl grąžinama į smegenų žievės frontalinę asociacinę ir temporalinę bei parietalinę asociacinę žievę. Kitaip sakant, remiantis mokslininkų teiginiais, informacija ir paimama iš smegenų žievės, ir įrašoma smegenų žievėje, nors atminties vieta turėtų skirtis nuo reprezentacijos gaminimo vietos.
- Atgaminimas: Atminties atgaminimas susijęs su tokiais pat klausimais – kaip atgaminama ir kur atgaminama. Atgaminimas yra neaktualizuotos nesąmoningos formos pervedimas į aktualizuotą, sąmoningą. Pagrindinis mano žodis, atsakant į klausimą kaip, yra išskleidimas. Atmintyje laikoma visa informacija apie buvusį neuronų aktyvumą, kuris buvo sensorinio vaizdo „gaminimo“ substratas. Įrašant, ši aktyvumo informacija yra suskleidžiama, o atgaminant išskleidžiama į reprezentacijai kurti reikalingą aktyvumą. Tada šis aktyvumas pervedamas į transneuroninį sąmonės lauką ir subjektyviai žmogus jaučia, kad prisimena buvusius sąmonėje vaizdus, arba kitaip sakant aktualizuoja epizodinę (vaizdinę) atmintį.
Vaizdinės atminties „kur“ yra neatsakytas klausimas. Aiškūs keli dalykai: atgaminama negali būti sensorinėje smegenų dalyje, nes ji visą laiką stimuliuojama išorės, ir gamina juslinę reprezentaciją. Introspektyviai jaučiama, kad vaizdinė atmintis yra glaudžiai susijusi su vaizduotės sugebėjimu, kuris turi savo centrą, ir atmintis gali būti išvedama į šį arba analogišką specialų funkcinį centrą smegenų žievėje. Mano nuomone yra speciali epizodinės atminties zona, kurioje išskleidžiama atminties saugykloje įrašyta informacija, reikalinga atkurti tam tikrą neuronų aktyvumą, kad būtų sukurtas atsiminimo vaizdinys.
Psichotroninis atminties fabrikavimas
Psichotroninio fabrikavimo principas galėtų būti maždaug toks: jeigu atminties išskleidimui yra specialus centras, tai žinant kokiu principu išskleidžiama informacija, ją galima įvesti ne tik iš atminties, bet ir simuliuojant procesą su psichotronine technika, tai yra, įrašant reikalingą informaciją į atminties išvedimo kanalą, ir šitaip fabrikaciją projektuojant į sąmonę.
Su vaizdiniais yra susiję trys sąmonės jausmai:
a) epizodinės atminties atgaminimo,
b) vaizduotės valingo formavimo ir
c) psichotroninio įsibrovimo.
Atgamindama sąmonė valingai ima informaciją iš atminties saugyklos; įsivaizduodama sąmonė valingai formuoja vaizdinius; bet psichotroninio fabrikavimo atveju nejaučiamas nei vienas iš paminėtų jausmų, jaučiamas savotiškas įsibrovimo į sąmonę jausmas, leidžiantis atskirti kas yra tikra, o kas ne.
Galų gale, naudinga būtų suklasifikuoti visas atminties fabrikavimo rūšis, kad būtų galima gintis ir įrodinėti:
1) technologinis vaizdinio kodavimas, epizodinės atminties išvedimo kanale, kuris irgi įsirašo į atmintį (žr. (b));
2) įrašymas į atmintį, per sensorinę žievę arba fabrikuojant vaizduotę. Tai daroma šitaip: žmogui parodomos nuotraukos arba kita vaizdinė informacija, kuri įsirašo į atmintį per sensorinę žievę. Kitas variantas – valdant vaizduotę sufabrikuojami vaizdiniai ir fabrikacijos įsirašo į epizodinę atmintį, kur yra fiksuojamos ir stimuliuojant galima išskleisti sąmonėje.
3) referento pakeitimas, kai prie vaizdinio prisiuvami tokie žodžiai, kurie neatitinka turinio bet atitinka tardytojų tikslus ir po truputį keičiama atminties prasmė į tokią, kokios reikia susidorojimui.
Filognozijos pradinė mokykla 