Išbaigto žmogaus teorija

Žmogui pradėjus gilintis į save, pirma suvokiama realybė būna jausmas, kad jis ne visas, ne išbaigtas žmogus. Šis jausmas jam rodo, kad jis yra kažkas daug daugiau negu duota šiuo momentu. Šio ribojimo kilmė iš pradžių atrodo mįslinga, tačiau rinkdamas informaciją jis pradeda suvokti, kad planetoje veikia žmogui nedraugiška slapta sistema, kuri kontroliuoja kiekvieno žmogaus galimybes ir jo vystymąsi. Tuomet atsiranda tikslas šį apribojimą įveikti ir susigrąžinti tikrą save, atsisakant būti tik kažkieno suformuota funkcija.

Šio tikslo siekiama ir signalinių sistemų teorija, kuri gerokai išplečia įprasto žmogaus paveikslą, papildydama jį trūkstamomis dalimis. Šią teoriją karūnuoja pakilimo koncepcija, kurios esmė yra realybės sluoksnių, kuriuose egzistuoja žmogus sujungimas ir dėmesio sutelkimas į aukštesnius pasaulius ir aukštesnes galimybes. Pakilimo priešybė yra nuopuolis arba „nusileidimas“, kai žmogaus dėmesys užsifiksuoja žemiausiame sluoksnyje ir žmogų vaizduoja iš šios perspektyvos. Tai yra nihilistinė nuostata, nors koks nors Nietzsche tam greičiausiai paprieštarautų, nes jis nihilizmą supranta priešingai.

Žmogus turi penkias signalinių sistemų grupes ir tris sąmones.

1) sensoriumas,

2) korporiumas,

3) telepatiumas,

4) oneiriumas, ir

5) transoriumas.

Pirmos trys grupės siejamos su pirmąja sąmone, kuri yra įprastinė kasdienė būdravimo būsena; oneiriumas yra antroji sąmonė, kuri prabunda miegant pirmajai; ir transoriumas yra trečioji sąmonė, kuri prabunda tada, kai žmogus išeina į vidinės transcendencijos pasaulį. Įprastinė žmogaus būsena – kai dominuoja pirmoji sąmonė, o kitos dvi miega. Žmogaus tikslas turėti visas tris pilnai funkcionuojančias sąmones. Tai galima pasiekti tada, kai įjungiami aukštesni sluoksniai ir jie tampa sąmonės burbule atvirais pasauliais.

Žmogaus signalinėms sistemoms vaizduoti tinka parabolės vaizdinys, kuris turi atvirą ir uždarą dalį. Taip pat ir signalinės sistemos yra pirminės ir antrinės, atviros ir uždaros, tik aptarnaujančios atviras sistemas. Kaupiamoji ir laksatinė sąmonė dažniausiai būna uždaros, ir vienintelis atviras pasaulis, į kurį jos įstatytos yra sensorinis kosmosas. Tačiau be šio yra ir kiti kosmosai, kuriuos taip pat galima „atidaryti“, bet tam pastangos turi būti nukreiptos į vidų. Transoriumas yra gnostinis kosmosas, kuris sudarytas iš tos pačios substancijos kaip ir žmogaus anapusinė siela.

Visą šią sistemą patogu uždėti ant realybės sluoksnių modelio, kurie žymimi triguba U raide. Pirmas labiausiai vidinis sluoksnis yra fizinė realybė, kuriame gyvena žmogaus materialus kūnas. Antras išorinis sluoksnis yra gnostinis pasaulis, kuriame sukuriama žmogaus anapusinė siela. Kai žmogus miršta siela pasilieka šiame pasaulyje ir gyvena kaip atskira nefizinė egzistencija. Trečias sluoksnis susijęs su pakilusia sąmone, kuri turi ypatingo, išskirtinio regėjimo galimybę, pirmiausiai matyti visą save su kūnu ir siela iš aukščiausios įmanomos perspektyvos. Tai yra kažkas panašaus į virš reinkarnacinę sąmonę, kuri geba matyti visus savo gyvenimus šioje realybėje ir yra ištrūkusi iš persikūnijimų rato.

Pats žmogus atsiranda kaip tarp sluoksnių esantis sąmonės burbulas, kuris yra tarsi tiltas tarp fizinio, gnostinio ir aukščiausio pasaulio. Šioje tarpinėje realybėje atsiranda visa žmogaus vidinė fenomenologija, nuo aplinkinio materialaus pasaulio iki dvasinių realybių giliosios šaknies, kuri siekia ketvirtą sluoksnį, kuris yra šios realybės Šaltinis. (Padarius prielaidą, kad nėra dar daugiau tarpinių pasaulių. O tokią prielaidą kituose įrašuose esu padaręs.)

Kaip jau sakiau, pakilimo koncepcija karūnuoja signalinių sistemų teoriją, nes apjungia jas į visumą, į vieną išbaigto žmogaus vaizdinį. Įprastai sluoksniai yra atskirti. Šis atskyrimas ištraukia iš žemesnių pasaulių visus aukštesnius sugebėjimus. Jį galima vadinti simetrijos pažeidimu, kaip kvantinio lauko teorijoje. Dėl jo iš vienos superjėgos atsiranda kelios atsijusios kvantinės jėgos. Taip pat ir žmoguje, išskaidžius jį į tris sluoksnius atsiranda skirtingi pasauliai, kurie veikia savarankiškai. Bet tuos pasaulius sujungus, atsistato viena pagrindinė jėga.

Kažkas panašaus įvyksta pakilimo metu. Susijungia sluoksnių kvantiniai laukai ir susiformuoja super-atomas, įkorporuojantis į save papildomus kvantinius elementus. Šitaip atomas įgauna papildomų savybių ir virsta visiškai kitokia naujo tipo substancija. Kadangi sluoksnių yra daugiau nei du, tai susijungimas gali vykti keliomis kryptimis – į vidų ir į išorę, link realybės Šaltinio. Todėl yra dvi pakilimo rūšys: vidinis ir išorinis. Vidinis vyksta tik sąmonėje, kai gnostinė brana savyje inkorporuoja trečia realybę ir nušvitimas įvyksta viduje. Tokio pakilimo metu pasikeičia žmogaus mąstymas, elgesys, bet kūnas lieka toks pats ribotas ir silpnas. Todėl agresyviai nusiteikusiems padarams, toks pakilimas dažnai nepadaro jokio įspūdžio ir ši sistema tapatinama su kovos atsisakymu, kuris prilyginamas silpnumui, nes tokiems žmonėms tai, ko jie nesugeba pamatyti – neegzistuoja.

Tačiau yra ir pilnas pakilimas, kuris apima ir fizinį kūną ir šis įgyją ypatingų galių. Po tokio pakilimo žmogus tampa antžmogiu. Iš kitos pusės, to pasiekti jokiomis valios pastangomis ar treniruotėmis neįmanoma ir šiam įvykiui reikia kosminių sąlygų. O konkrečiai kvantiniuose laukuose reikia sukelti aukštesnių energijų sužadinimą, kad išnyktų simetrijos pažeidimas ir atsistatytu vieninga kvantinė jėga, rišanti visus kvantinius laukus – kad jie nebūtų susikondensavę į atskirus sluoksnius.

Todėl vidinis pakilimas yra šiek tiek artimesnis tikslas, nes sąmonės išplėtimas vyksta antrame ir trečiame sluoksnyje, t. y., iš kūno perspektyvos – žmogaus viduje. Šio tipo pakilimo siekti galima vystant visas savo signalines sistemas specialiomis treniruočių sistemomis. Pakilimas dar vadinamas pabudimu, nes jo metu prabunda antra ir trečia sąmonė, kurios virsta atvirais pasauliais. Ne tik sukurtais vaizduotės imitacijos būdu, bet ir savarankiškomis realybėmis.

Pagrindinis pasiruošimo pakilimui pratimas yra kelti savo dėmesį į aukštesnius pasaulius ir mėginti kiek galima geriau juos pažinti. Dėmesio kėlimas nėra tikrasis pakilimas, tai tik imitacija ir treniruotė, bet ji labai naudinga. Pavojus slypi tame, kad žmogus šią imitaciją gali pradėti tapatinti su tikru prabudimu ir kitiems žmonėms dėtis tuo, kuo jis nėra. Taučiau suprantant šį principą, apsigavimą ir apgaulę galima labai lengvai išaiškinti.

Aukštesnių sąmonių prabudimo pagrindinis požymis yra tas, kad jos tampa nenutrūkstamo srauto signalinėmis sistemomis, kurios priešpastatomos epizodinėms signalinėms sistemoms. Taip pat, be to, kad jos yra nenutrūkstamo srauto, jos turi būti įstatytos į atvirą pasaulį, į kitą realybę, nei šis materialus pasaulis. Kita vertus, viskas turi būti surišta į kietą, neišrišamą mazgą ir formuoti vienas kitą papildančią sistemą.

Šiame įraše aprašiau pagrindinę struktūrą, bet nieko neaiškinau apie treniruotes ir lavinimąsi. Tai galima palikti ateičiai. Pakilimo tikslą pasiekti nėra taip paprasta, bet tam yra tiek tradiciniai, tiek netradiciniai metodai, kurių aiškinimas yra už šio įrašo rėmų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s