Filognozijos pradinė mokykla

Šiame skyrelyje pabandysiu aprašyti pažinimo modelį, kuris svarbus tiesos sąmonės klausimo atskleidimui, nes žinojimas ir tiesos sątvarologijoje būsena beveik sutampa. Šiame tekste pažinimas glaudžiai susijęs su technikos klausimu, nes tiek žinojimas, tiek dirbtiniai daiktai yra tam tikra technika, tik pirmu atveju ji vidinė, o antru – išorinė. Kaip žinoma, „technika“ suprantama kaip mažosios ir didžiosios sievos santykis, pradedant ribotu Juodojo drakono suvokimu ir baigiant begaliniu Baltojo drakono suvokimu, kuriančiu tobulus raigus. Norint suprasti elementarią šios idėjos struktūrą tikrovėje, reikia suvokti, kad kaip rezultatas tikrovė gali turėti natūralią tvarką (NT) ir dirbtinę tvarką (DT). Natūrali tvarka yra didžioji sieva, kuriama Absoliuto, kurioje nėra neteisingų būsenų, ateinančių iš tikrovės „netiesos“. Tai žemos sąmonės įsikišimo nepaliesta gamta, kurioje rezultatas, regimas ir neregimas kosmosas, pilnai atitinka visų ją sudarančių substancijų savybes. Todėl ši būsena, natūrali tvarka, laikoma tiesos vieta, arba teisinga būsena. Kita vertus, mažojoje sievoje susikuria struktūros, kurių pagrindu kuriama dirbtinė tvarka, kuri į gamtą įveda anomalijas, kurios yra netiesos vieta, nes „patobulinimai“ nesupranta tikrovės prigimties, ir kuriami savavališkai. Ši tvarka yra gyvybės kosmose produktas, todėl, galima manyti, kad dieviška sieva, kuri šią gyvybę kuria, yra „atsakinga“ ir už dirbtinę tvarką.

Dabar pažiūrėkime kaip šios dvi tvarkos susijusios su technika ir žinojimu kaip vidinės technikos atveju. Loginėmis priemonėmis ją galima apibrėžti taip:

NT ∩ DT = technika

Struktūroje matome, kad tiek NT, tiek DT galima apibrėžti kaip tam tikras aibes, kurių sankirtoje atsiranda dirbtiniai daiktai, kurie apibrėžiami kaip „technika“. Šioje vietoje matome, kad jeigu sankirta nulinė tai technika – tik idėjos arba fantazijos, kurios neturi pritaikymo tikrovėje ir realiai neveikia, todėl yra nulinėje sankirtoje su materialia tikrove. Pradėjus idėjas perkėlinėti anapus sąmonės, arba vykdant eksversiją, sankirta darosi vis gilesnė ir tobulesnė, kol pasiekia 100 proc., arba pilną išorinės, natūralios tikrovės ir idėjų sujungimą. Tadas, sakoma, kad perdaryta visa didžioji sieva, kurioje įvykdyta pirmo ir antro fundamento inversija ir kosmosas pilnai atsidūręs gyvybės valdžioje. Šis procesas atspindimas visose civilizacijose, kurios vystosi, nuo nulinės sankirtos ir tik gyvūninės būklės, iki maksimalios sankirtos, kur idėjos tokios efektyvios, kad jos leidžia pilnai kontroliuoti gamtą.

Dabar reikia giliau paaiškinti, kokių sąlygų reikia, kad technika būtų tikra ir veikianti, o ne tik išorinis teatras arba psichologinis primetinėjimas. Iš natūralios tvarkos dirbtinis daiktas gauna veikimo sugebėjimą, nes veikti gali tik tai, kas tikra ir realu, tad veiksmas visada paimamas iš anapus; o dirbtinė tvarka primeta formą, kuri efektyviai prisiderina prie natūralios daiktų tvarkos. Kitaip sakant, kad būtų sukurtas efektyvus techninis daiktas, turi bendradarbiauti abi tvarkos, o atskirai, jos yra neturinčios techninio efektyvumo. Tik sėkmingai pertvarkius natūralias substancijos savybes ir suteikus joms norimą idėjinę formą, galima gauti efektyvų raigą. Pavyzdžiui, imant magiją, jos idėjinė forma su anapusine tikrovę, kiek žinoma, susijungia neefektyviai, tad laikoma, kad ji neveikia, o dyzelinis variklis taip tiksliai sugeba sujungti kuro ir mechaninio agregato termodinamines ir mechanines savybes, kad mašina tampa tikrai veikiančiu įrankiu. Dėl šios priežasties reikia siekti, kad dirbtinė tvarka kuo labiau atitiktų natūralią tvarką, kad jas būtų galima sėkmingai jungti į techninius daiktus. Idėjos, neatitinkančios natūralios tvarkos galimybių, niekada nebus veiksmingos, ir jų kuriami įvykiai bus prilygstantys „magijos“ technologijoms, kurios turi formą, bet neturi „efekto“ (išskyrus psichologinį).

Šią idėją uždėjus ant visos holoplastinės realybės supaprastinto modelio, kuris yra žymimas kaip koordinačių sistema, kurioje susikerta makro-mikro ir infra-ultra ašys.

Iš šio brėžinio matoma, kad visi „pažinimai“ prasideda nuo sumatoriaus logikos, kuri yra makro-infra segmente; ir istoriškai turi parodytas pagrindines kryptis, kur pirmoji yra magijos kryptis, rodanti gylinį perėjimą nuo infra prie ultra-makro ekosistemos, tikint, kad gyvybė yra ne tik infra materijose, bet ir ultra, ir kad egzistuoja anapusinė civilizacija, kuri vadinama „Dangaus karalyste“. Ši karalystė yra tikėjimo objektas, manant, kad po mirties žmogus pereina į kitą gyvenimą ir taip pratęsia savo gyvūninę egzistenciją aukštesniame lygyje. Tačiau pirma kryptimi pagrįstos technikos yra tik forma, kurios veiksmingumas nepatikrintas nei magijoje, nei religijoje. Kita kryptis, vadinama infra-makro-mikro, pasirodė daug sėkmingesnė ir ją planetoje išvystė mokslinė civilizacija, sukūrusi atomo modelį, Mendelejevo lentelę, kvantinę mechaniką, iš kurios buvo atrasta daug praktinių pritaikymų, kurie pavirto į tikras, materialistines, veikiančias technologijas. Nors ultra segmentai nei makro, nei mikro lygmenyje kol kas neatidaryti, jie žinomi kaip tikri, nes iš jų sudaryta siela, sumatorius, psichinės substancijos, kurios yra ne tik tikimos, bet ir realios, nes kiekvienas jas gali pamatyti savyje. Tai reiškia, kad norint suvokti holoplastinę realybę, reikia žinojimą, arba dirbtinės ir natūralios tvarkos sankirtą, plėsti ir į ultra segmentus. Tačiau tam reikia suprasti šių substancijų tikras savybes ir sugalvoti kaip joms primesti norimą dirbtinę formą, kad gautųsi veikiantys raigai. Nesant žinojime atitikimo, raigai bus neveikiantys ir prilygs magijos priemonėms.

Norint, kad infra materijos veiktų net tik šiame sluoksnyje, jas reikia pertvarkyti mikro lygmenyje, kuriame joms suteikiamos tokios savybės, kad jomis naudojantis galima daryti poveikį ultra krypties dvasiniam pasauliui makroskopiniame lygmenyje. Tada kiek žmogus savo sandaroje turi tokių dalių, joms bus galima daryti psioninį poveikį. Kaip žinoma, vien makroskopinės technologijos, be vidinės struktūros perdarymo, tokio poveikio neturi, todėl yra tik psichologiškai veikianti magija. Tai reiškia, kad ateityje, tai kas kažkada buvo tik norai ir svajonės, pasiekus tikrą natūralios tvarkos pažinimo lygį, taps giluminiu veikimu veikiančiomis priemonėmis. Kadangi šiuolaikinis mokslas yra pasiekęs savotišką ribą to, kas atrodo įmanoma, tai ne toks lengvas uždavinys, nes ultra substancijos iš infra materijos perspektyvos sunkiai įrankinamos. Juo labiau, nežinant šių substancijų tikros formos ir savybių, neaišku ką daryti, kad jas būtų galima norimu būdu modifikuoti, sukuriant giluminius ultra raigus, kuriuose būtų sėkmingai sujungta natūrali ir dirbtinė tvarka. Kadangi Baltojo drakono tiesos sąmonės logika siekia tobulos technologijos, turi būti maksimalus natūralios ir dirbtinės tvarkos sulyginimas, kad būtų galima kurti pilnu gyliu tikrovėje veikiančias idėjas.

Kuo giliau kvantiniame lygmenyje mokama kurti veiksmingus raigus, tuo technologijos tampa artimesnės „natūraliai gamtai“ ir tuo mažiau priešinasi jos prigimčiai. Norint šį lygį pasiekti, reikia sukurti maksimalų mažosios ir didžiosios sievos sutapimą, kuris ir reikš dirbtinės ir natūralios tvarkos veiksmingą sulyginimą. Nors natūraliai tai padaryti gana sunku, pirmiausiai reikia pakloti teisingus pamatus ant kurių paskui būtų galima pastatyti visą giluminio pažinimo rūmą, atitinkantį Baltojo drakono civilizacijos lygį. Tam primityvus infra-makro sumatorius turi būti gerokai patobulintas, kuriant giluminį žinojimą, leisiantį sukurti naujas materijos formas, turinčias egzotiškų savybių ir veikiančias kitaip, negu įprastos infra substancijos. Iki to viskas prilygs tik senovinės magijos formoms, kurios turi gerą intenciją, bet nepakankamą žinojimo lygį, kad galėtų kurti veiksmingas priemones. Žinoma, jeigu „anapus“ yra mąstanti gyvybė, ji kažkokį įvykį gali suvokti ir kaip nors reaguoti, tačiau tai nėra dėsnis ir nėra būtinas rezultatas.