Filognozijos pradinė mokykla

Artėjant prie „Pradinės mokyklos“ pabaigos, aiškėja filognozijos kontūrai, kurie šiuo metu turi dvi pagrindines kryptis. Šios kryptys remiasi žmogaus sandara ir 13 tome buvo apibūdintos kaip teorų ir apeksų. Teorai daugiau domisi tiesos sąmone, todėl jiems aktualesnė juodosios liepsnos teorija; o apeksai – fizinio kūno galimybių išplėtimu. Padalinus aštuoniolika tomų į trys šešetus, dabar baigiamas paskutinis šešetas, kuriame ir išryškėjo šios pagrindinės filognozijos stovyklos. Kaip jau buvo galima suprasti, aš akcentuoju teorų grupę, kurie daugiau užsiima MS-R struktūra savo vystymesi; o tie, kam aktualiau apeksų kryptis, jie daugiau užsiima DS-RA struktūra. Paskutiniame, aštuonioliktame tome šias dvi grupuotes subalansuosiu galutinai, o čia tik pateikiu glaustą aprašymą, kokios jų galimybės. Kaip jos atrodo galima suprasti sugrupavus paskutinio šešeto tomus tokiu principu:

I. „Baltasis drakonas“, „Dievo bažnyčia“, „Tiesos sąmonė“, „Pažinimo meilė“.

II. „Baltasis drakonas“, „Šėtono bažnyčia“, „Kosminė civilizacija“, „Pažinimo meilė“.

I. Pirmiausiai aptarsime pirmą grupę, kuri beveik užbaigta ir lieka prijungti paskutinį, aštuonioliktą tomą. Kaip matome, rėminanti struktūra yra „Baltasis drakonas“ ir „Pažinimo meilė“, kuriuose akcentuojamas teorų modelis, paremtas Dievo bažnyčia ir tiesos sąmone, kurioje propaguojamas natūralus didžiosios sievos modelis, žmogaus nelaikant stovinčiu aukščiau už Absoliutą. Tai nereiškia, kad visiškai atsisakoma dirbtinumo ir technikos, greičiau ta technika paimama iš pačios tikrovės prigimties, kuri yra svarbesnė už žmogaus protą. Dievo bažnyčioje žmogaus protas pilnai prisiderinęs prie gamtos ir kuria tik tokią techniką, kuri neprieštarauja jos logikai ir atitinka jos prigimtį. Tam, kad tai būtų įmanoma, reikia, kad mažoji sieva būtų pilnai susilyginusi su didžiąja sieva ir žmogus žinotų pilną tikrovės paslaptį. Tai yra Baltojo drakono sąmonė, kitaip vadinama dievūnu arba teoru, kurios tikslas pilnai pažinti tikrovę, ir suprasti jos prasmę, neprimetant jai žmogiškų tikslų, bet harmoningai įsikomponuojant į natūralią visumą. Ši sistema ypač svarbi gyvybę turinčiose planetose, kuriose ji laikoma tokia svarbia, kad jos apsaugojimui atsisakoma beatodairiškai vystyti technosferą ir siekiama natūralios biosferos klestėjimo. Tačiau neatsisakoma pažinimo, supratimo kaip veikia gyvybė, kad ją būtų galima pakelti į tobulą lygį, žmogaus atveju – dievūnų. Kaip jau sakiau, tam reikia tobulo rišlio, kurio gnosis būtų Baltojo drakono lygio, apimantis tiek mažąją, tiek didžiąją kelionę. Atsisakoma gyvybę užgrobti, pavergti ir naudoti tik kaip resursą technologiniuose projektuose. Toks Baltasis drakonas daugiau orientuojasi į Aukštutinę karalystę, į mito erdvę ir ruošia žmones asmeniniam keliui joje. Tai nuosaikusis filognozijos variantas, už kurį pasisakau ir priešpastatau jį radikaliam variantui, kuris pagrįstas Šėtono bažnyčia ir maksimalia technologine ekspansija kosmose.

II. Gali kilti klausimas, kam filognozijoje reikalinga antra grupė. Pirmiausiai tam, kad žmonės turėtų pilną vaizdą ir taipogi būtų rodomi alternatyvūs vystymosi keliai. Jie susiję su technologiniu transhumanizmu ir pohumanizmu, pasisakančiu už pilną natūralumo atsisakymą. Tai gali atrodyti kaip blogas pasirinkimas, ypač remiantis teorų nuostata, tačiau kalbant apie kosminę ekspansiją, ten kur nėra natūralios biosferos, kad gyvybė galėtų gyvuoti, reikalinga dirbtinė technosfera. Todėl plėtojant Žemės civilizaciją kosmose, ši galimybė yra neišvengiama, nes kosmosas turi nepalankias gyvybei sąlygas. Tad, manau, protingiausia rinktis natūralumą ten, kur jis turi tinkamas sąlygas ir gerai išsivystęs bei tinkamas gyvybei, ir dirbtinumą ten, kur gyvybei sąlygų nėra, todėl reikia techninių biosferos atitikmenų. Todėl šis kelias nelaikomas visiškai „blogu“, ir savo rėminančioje struktūroje tai yra „Baltasis drakonas“ ir „Pažinimo meilė“. Tačiau savo konkrečioje realizacijoje – tai „Šėtono bažnyčia“ ir „Kosminė civilizacija“. Todėl joje vystomi raigai, kuriuose dirbtinė sąmonės struktūra jungiama su natūralia veikiančiąja būtimi tam, kad tikrovėje būtų galima išplėsti žmogaus mastą. Kadangi čia propaguojama kosminė civilizacija, akivaizdu, kad pirmiausiai reikės kosmosui pritaikyti fizinį kūną, o tai yra sunkioji šios krypties problema. Dėl šios priežasties bus neišvengiama kiborgizaciją, techninių organų integravimas į žmogaus natūralią sistemą, kad jis sugebėtų išgyventi kosmose. Akivaizdu, kad pirmiausiai šis eksperimentas bus susijęs su Mėnulio ir Marso kolonizavimu, ir nuo jo sėkmės bei transporto tolesnės raidos priklausys galimybė pasiekti kitų žvaigždžių planetų sistemas, kurios turės arba neturės natūralią biosferą. Kadangi šiuo metu kokios biosferų variacijos, kurių rėmuose įmanoma gyvybė – nežinoma; gali būti, kad kitų planetų biosferos žemiškai gyvybei bus netinkamos, tad čia žmogus irgi turės prisitaikyti dirbtinėmis priemonėmis, tačiau nepažeidžiant vietinės gyvybės teisių. Mano manymu, antro kelio filognozijoje prasmė tik tokia, tai tikrai nėra technofašistinis gyvybės pavergimas ir suišteklinimas. Galutiniame tome tokio filognozijos pritaikymo – nesvarstau.

Taip filognozija įgauna savo galutinę formą, kurioje yra išvystoma MS-R ir DS-RA struktūros. Pagrindinė jų forma yra Uroboro operatorius, kuris susieja išorinę ir vidinę sąmonės dalį į vieningą visumą ir sukuria žmogaus vidinį pasaulį, kurį vadinu ontologine holograma. Pirmoje struktūroje tai daugiau žinojimas ir informacinė sintezė, kuri turi pasiekti tokį aukštą lygį, kad atitiktų dievūno kaip teoro sąmonės lygmenį; o antroje struktūroje tai didžiosios sievos substancijų manipuliacija su dirbtine, proto sukurta forma, joms primetant žmogui naudingas funkcijas. Pagrindinės funkcijos, be abejo, yra kosminio transporto technologijos, reikalingos kosminės civilizacijos sukūrimui. O šiai reikės kosminių apeksų porūšio, kurie savo patobulintas galimybės galės pritaikyti kosminei ekspansijai. Gyvenant žemėje tos galimybės netūri tokios didelės prasmės, žiūrint iš gyvenimo individualios perspektyvos, kurios tikslas didžiąją kelionę pasiekti nepakeistu ir nesužalotu, kad nesutriktų dvasinio gyvenimo ciklas.

Šios dvi kryptys tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes raigų sukūrimui reikia išplėstos sąmonės, o kai žinojimas pasiekiamas, jis pereina į naujas technologijas, kurios paskui pritaikomos technologinių apeksų kūrimui. Kaip visuma ir kolektyvas žmonija turi sugebėti suderinti abi šias idėjas, tik tada ji sugebės sėkmingai vystyti civilizaciją ir didinti jos mastą iki begalinio mastelio. Manau, kad turinti tokius sugebėjimus rūšis, kuri buvo sukurta pačios didžiosios sievos, neturėtų jų švaistyti ir turėtų siekti pamatyti tiek tikrovės, kiek leis Kūrėjo suteiktos galimybės. Tai žmonijos istorinis tikslas: pirmiausiai sukurti tobulą gyvūninę sąmonę, o paskui, pamačius kas tikrovė yra jos gelmėje, ir supratus kokia gyvybės vieta joje, pasirinkti tokį evoliucijos kelią, koks geriausiai atitinka tikrovės prigimtį. Tam reikia vystyti tiek dvasinę, tiek fizinę žmogaus dalį, kurios atitinka teorų ir apeksų technologinius porūšius rūšyje. Žinoma, tiesos sąmonė yra svarbiausias žmogaus vystymosi aspektas, tačiau iš jos kyla ir praktiniai žinojimo pritaikymai, kuriais pagrįsta apeksų civilizacija. Tam, kad apeksai neatsisuktų prieš žmoniją ir prieš gyvybę Žemėje, reikia juos nukreipti į išorinių erdvių užkariavimą, kad naujos galimybės būtų sėkmingai įdarbintos ir panaudotos. Dėl šios priežasties filognozijoje ir bandau aprėpti abi šias galimybes, nes vienpusis, nesubalansuotas vystymasis gali negrįžtamai deformuoti civilizacijos veidą.

Taip po truputį atsiskleidžia Baltojo drakono civilizacijos vaizdas, kuriame turime siekti ne tik pakeisti visą natūralumą technologijomis, bet ir juos teisingai subalansuoti, kad tai, kas sukurta gamtos tol, kol tai geresnis gyvybės variantas, nebūtų darkomas dėl užgaidų ir kaprizų. Keisti žmogų apsimoka tik gerinimo linkme, jeigu žmogus pabloginamas, tai yra jo žudymas.