Filognozijos pradinė mokykla

Filognozijoje Uroboras sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios dalies, kur rodančioji yra priimanti galva, o rodomoji – į ją įstatyta uodega. Šią struktūrą vadinu substancijos ir signalų sinteze, kuri atliekama transcendentalinio subjekto, metaforiškai vadinamo „juodąją liepsna“. Tai reiškia, kad ta holograminė substancija yra žmogiška struktūra, priklausant nuo gyvūninės biologijos ir yra koduojama genetikos, o į ją įstatomas didžiosios sievos imanentas, kuriamas iš išorėje surinktų signalų ir yra gamtinė jo reprezentacija. Ši transcendentalinio subjekto oloje vykdoma antitezės sintezė yra pagrindinė antrinės tiesos forma, kur žmogiška realybė sujungiama su anapus žmogiška realybe. Tai nėra absoliuti tiesos forma, kuri būtų tikra, pilna didžioji sieva, bet tik sužmogintas jos variantas, valdomas transcendentalinio subjekto. Priklausomai nuo to, kiek anapusinės realybės atveriama oloje, priklauso kokia nusistovi pusiausvyra tarp juodojo ir baltojo drakono sąmonės.

Šioje vietoje svarbu suprasti, kad visas substancinis transcendentalumas kuria matematinį kontinuumą ir yra idealybės vieta, kuri tampa didžiosios sievos imanento atskaitos tašku. Sujungus jį su matematinių aksiomų sistema, gaunamas kontinuumo ir materijos vaizdinys, kuris moksle yra pagrindinis. Tačiau su šiuo vaizdiniu problema ta, kad ta matematinė idealybė, sudaranti mokslo pagrindą, visa yra žmogiška, dėl to, Uroboro struktūroje kuriant mokslą, jis visas sužmoginamas ir padaromas veikiančiu tik žmogaus sąmonės rėmuose, kuri nebūtinai atitinka anapusinę realybę. Galima spėti, kad didžioji sieva turi savo kontinuumo grupę, kuri yra realybinis kontinuumas, kuris, renkant signalus neišsaugomas sumatoriuje, ir į vidų įtraukiama gryna infra materija. Tada ši materija sujungiama su vidiniu kontinuumu ir pasaulis įgyja žmogišką logiką, kuri žiūrint iš sąmonės vidaus, atrodo absoliuti.

Todėl sprendžiant klausimą, kaip atskleisti didžiosios sievos tiesos formas, reikia tyrinėti išorinio ir vidinio kontinuumo santykį. Mano manymu, tai, kad jie savo logikose nesutampa rodo begalybių problema, kur idealybinis kontinuumas – begalinis, o realybinis kontinuumas – vargu ar toks. Todėl net jeigu tarp išorinio ir vidinio kontinuumo yra tam tikrų paviršinių sutapimų, savo giliojoje struktūroje jie nesutampa. Todėl, didžiosios sievos imanentą įstačius į netobulą idealybinį kontinuumą, jame kyla daug neišsprendžiamų paradoksų, kurie vadinami aporijomis. Kita vertus, žiūrint iš žmogaus mokslo ateities perspektyvos, kada nors bus suprasta, kas yra transcendentalinis subjektas ir kaip jis kuria holograminę sąmonės substanciją, kurioje paaiškės ir matematinio kontinuumo kilmės mechanizmas. Ir tada taps aišku, ar matematika turi kokį nors ryšį su išorinių kontinuumu per tai, kad sąmonės struktūroje įsikūnija didžiosios sievos kontinuumo grupės laukai, kurie yra dvasinės / protinės substancijos karkasas. Be abejo, šiuo metu tai tik hipotezė, tačiau yra ir tokia galimybė, kad vidinis, idealybinis kontinuumas yra kažkoks išorinio, realybinio kontinuumo poaibis. Tada taptų aišku, kad ši Uroboro struktūra, nėra tik „žmogiška, pernelyg žmogiška“ iliuzija, bet savo gelmėje susijusi su didžiąja sieva.

Nors I. Kantas šio klausimo nesprendė, nes laikė kad realybinė kontinuumo grupė yra daikto savaime sritis, kuri protui yra nepasiekiama, tačiau vystantis žmogaus sandaros supratimui, ypač kokios substancijos įeina į vidinę, gyvūninę hologramą, bus galima atsakyti, kiek ši idealybinė sritis žmogiška, o kiek daiktiška. Akivaizdu viena, kad naivus transcendentalinio kontinuumu jungimas su išorinio pasaulio imanentu neišlaiko kritikos ir tai parodė jau I. Kantas. Tačiau, manau, kad netiesa, jog transcendentalinis subjektas yra nepažinus, ir neįmanoma suprasti kaip jis konstruoja vidinę sumatoriaus olą. Tam, kad šis klausimas būtų atsakytas, reikia pažinti išorinę žmogaus sandarą, kuri apima ne tik infra substancijas, bet ir ultra, kuri turi aurų formą. Manau, kad tik atradus šią išorinę žmogaus dalį, įmanoma suprasti sąmonės paslaptį ir pamatyti visų vidinių sumatų ryšį su išorine realybe. Kol matematikos klausimas neišspręstas, mokslo tiesos problema yra atvira, nes jis galioja ne absoliučiai, bet tik žiūrint iš žmogiškos perspektyvos, kaip vidaus ir išorės sintezė. Vienintelis objektyvus kriterijus yra išorinis efektyvumas kuriant raigus, kurie iki tam tikro lygio įmanomi ir tikrovę vaizduojant vidinio kontinuumo logikoje. Tačiau norint pažinti didžiosios sievos giliąją esmę, šį vidinį planą reikės pakeisti į išorinį ir tik tada žmogui atsivers tikra tikrovės patirtis, tikroje didžiosios sievos logikoje.

Todėl iš dalies filognozija šiek tiek nutolusi nuo mokslo logikos, nes ji tikrovę per daug sužmogina. Kitaip sakant, idealybinės matematikos nelaikau absoliučia tiesa, ir mano manymu, kad ją reikia daug labiau priartinti prie realybinės logikos, apvalant imanentą, nuo matematinio kontinuumo aksiomų ir žiūrint tik induktyviu būdu tai, kas įvyksta į sumatorių, atsisakant transcendentalinės I. Kanto dedukcijos. Kaip konkrečiai iš didžiosios sievos imanento išskaityti jos logiką ir pilną sandarą, dar reikės apmąstyti, tačiau iš šios analizės aišku, kad ši kliūtis turi būtinai būti įveikta, norint vystyti didžiosios sievos teoriją, kurioje ji matoma visumoje, kad absoliutas. Kitaip sakant, norint matematiką paversti holoplastine, ją reikia surealybinti, įtraukiant išorinės realybės tikrą kontinuumą, kuriame veikia materija, kad būtų galima pamatyti šios substancijos tikrą prigimtį ir logiką. Priešingu atveju, mokslo tiesa bus tik vidinės logikos atspindys, kuris sukonstruotas transcendentalinio subjekto, ir gali būti labai toli nutolusi nuo tikro didžiosios sievos vaizdo.

Siekiant sukurti baltojo drakono tiesos sąmonės būseną, tai labai svarbus klausimas, nes nuo jo priklauso, kiek žmogus galės aprėpti pirmapradę tikrovę, kaip tai, kas ji iš tikro yra anapus sumatoriaus. Be šio aprėpimo, neįvykdomas filognozijos tikslas ir siekis, sukurti Baltojo drakono civilizaciją, kuri žmoniją pavers dievūnų pasauliu. Nors šis tikslas yra ganėtinai tolimas, apmąstyti kokių sąlygų tam reikia ir kaip pastūmėti į priekį žinojimą, tikrai vertingas užsiėmimas. Tai svarbu dar ir dėl to, kad imant Dievo bažnyčios filognozijos kryptį, kuri susijusi su Baltojo drakono sątvarologija ir tiesos sąmonės teorija – tai pagrindinė tema, kuri priešpastatoma Šėtono bažnyčios krypčiai, Baltojo drakono sątvarologijai ir kosminės ekspansijos teorijai. Šiuo metu renkuosi pirmąjį variantą, kuriame tiesos klausimas esminis, todėl ir reikia permąstyti Uroboro antitezės sintezės problemą, ieškant priemonių kaip didžiąją sievą atverti ne kaip žmogiškos realybės konstruktą, bet kaip tikrovę anapus žmogaus. Tam atmetu I. Kanto transcendentalinę dedukciją kaip sprendimą ir manau, kad tikrovę galima pažinti per didžiosios sievos imanento indukcijos metodą, kuriame anapusinė tikrovė sumatoriuje pasirodo kaip tai, kas ji yra iš tikro, nors ir susimaišiusi su transcendentalinio subjekto kuriamu matematiniu kontinuumu. Tada, vidinį kontinuumą sulyginti su imanento forma ir logika, kad vidinis konttinuumas taptų kuo panašesnis su išoriniu kontimnuumu. Tam reikia imanente pamatyti kuo daugiau tikrovės, per poveikį anapus sumatoriaus „daiktui savaime“, kad jis sumatoriuje atvertų kuo daugiau informacijos apie save. Šis Uroboro išardymas ir idealybės atskyrimas nuo realybės gali būti labai sunkus, bet manau, kuo geriau tai padaroma, tuo daugiau didžiosios sievos galima atverti žmogiškoje sąmonėje.

Taip matematinis kontinuumas priartėtų prie realybinio kontinuumo substancijų grupės ir matematika taptų jam daug artimesnė, atsisakant absoliutinti transcendentalinio subjekto kuriamas loginio būtinumo iliuzijas, tyrinėtas I. Kanto.