Filognozijos pradinė mokykla

Pagrindinis civilizacijos tikslas – auginti žmonijos galią ir veiklos mastą, tinkamai suorganizuojant informaciją žmonių sąmonėse, kad ji nestabdytų, bet skatintų pažangą. F. Nietzsche‘ės manymu, šis tikslas net yra aukštesnis už tiesos tikslą. Jis manė, kad visos civilizacijos, nedidinančios žmonių rūšies galios yra neteisingas sąmonės valdymo įrankis ir turi būti pakeistas. Pavyzdžiui, filosofas tokia civilizacija laikė krikščionišką pasaulėžiūrą. Žinojimą F. Nietzsche‘ė suprato kaip vertybę, kurios tikslas išaukštinti žmogų, sukurti viršžmogių rūšį. Dėl šios priežasties filognozija yra artimesnė šio filosofo teorijai, ir iš dalies ja remiasi, ypač veiklos masto principe: kad žmonija turi vis labiau didinti savo veiklos mastą, kol jis pasieks maksimumą rūšyje, išnaudojant visas sąmonės galimybes. Šis principas atveria gnostinį horizontą, kuris daug platesnis už vien fizinį, kuriamą juslių.

Gnostinis horizontas yra pagrįstas protu, mąstančiu visumą, tad jam praktiškai nėra ribų, išskyrus galimybių pamąstyti tikrovę. Filognozijoje ši visuma yra didžioji sieva, kurios imanentą turi kiekvienas gyvūnas, bet jo galimybės priklauso ne nuo juslumo, o nuo sugebėjimo sukurti protinį jo modelį, arba kitaip – pažinti. Šiuo metu žinoma tik viena išsivysčiusi protą turinti rūšis, vadinama žmogumi, visos kitos rūšys turi imanentą ir fizinį horizontą, tačiau neturi proto, kad gamtoje galėtų kurti dirbtinę realybę ir išsivysčiusią civilizaciją. Tai reiškia, kad gamtos reprezentacijos prasme yra daug išsivysčiusių gyvūnų, tačiau protą turi tik žmogus. Tai reiškia, kad visi paprasti gyvūnai gyvena fizinio horizonto rėmuose ir nemoka mąstyti visumos, nemoka abstrahuotis nuo juslių, o žmogus yra vienintelis padaras, kuris tą gali padaryti.

Dėl šios priežasties, vargu ar F. Nietzsche‘ė teisus, aukštindamas jusles ir juslumą, nes tik protas yra tikros „valios viešpatauti“ šaltinis. Jo problema, filosofo manymu, buvo ta, kad jis per daug laikosi tiesos iliuzijos, nors sąmonėje ji neegzistuoja, o yra tik proto chimera ir stabas. Tik atsisakius šio stabo, žmogus įgauna tinkamą sąmonę siekti rūšies galios išsiplėtojimo, kai jis pats save paskelbia aukščiausiu tikslu ir vertybe. Ne šiuolaikinį, silpną žmogų, bet viešpatauti tikrovėje sugebantį viršžmogį. Tačiau tam priešinasi proto civilizacijos kuriami patobulinimai ir palengvinimai, kurie nuima ir fizinį, ir psichinį krūvį nuo žmogaus, dėl to jis silpsta ir galiausiai išsigimsta. Todėl iš dalies galima sakyti, kad natūralistinis principas ir žemas civilizacijos lygis vertingas, nes turint minimalias technologijas ir paprastą gyvenimo lygį, didelis gyvenimo krūvis, kuris treniruoja kūną ir dvasią. O pažangi civilizacija nuima visus krūvius ir žmogus laikui bėgant susilpnėja tiek, kad tampa nieko nesugebančiu. Tad viršžmogio kūrimui palankesnis senovės, o ne pažangus pasaulis, nes senovės pasaulyje žmonės išauga stiprūs ir užgrūdinti, o naujas pasaulis, pašalinantis visus sunkumus ir vargus, jį degraduoja. Todėl protu vystant civilizacijas reikia galvoti, kaip nesugadinti žmogaus, kuriam katastrofiniu atrodys net mažiausias krūvis, kurį jis turės pakelti savo natūraliu kūnu ir protu, be technikos pagalbos.

Dabartinę civilizaciją šia prasme kritikavo ir F. Nietzsche‘ė, ir A. Šliogeris, tik pirmasis labiau orientavosi į Bažnyčios „daromą žalą“, o pastarasis šiuolaikinės technologinės civilizacijos. Jie ragino grįžti prie pirmapradžio principo, kur žmogus gyvena paprastą minimalų gyvenimą, kliaudamasis tik savimi, atsisakydamas civilizacinių palengvinimų, taip natūraliame krūvyje įeidamas į tobulą žmogiškumo formą, nepraradusia ryšio su daiktiška tikrove. Tačiau taip atsisakoma plėsti veiklos mastą ir didinti žmonijos galią, kuri ilgalaikėje perspektyvoje reikalinga rūšies išlikimui. Todėl ir kyla natūralus klausimas, ar, pagal šiuos filosofus, šiuolaikinėje technologinėje civilizacijoje, kurioje ir fizinis, ir protinis krūvis taps vis mažesnis, įmanoma išauginti viršžmogį, ar ne? Nes išsivysčius dirbtiniam intelektui ir robotikai, visa ekonominė darbo našta bus atiduota technikai, o žmogus, tapęs laisvu, pasidarys toks silpnas, kad per šimtus metų jis degraduos į visišką išsigimėlį, pagal F. Nietzsche‘ės ar A. Šliogerio standartus. Kai visi turės viską, ir nereikės dėl nieko kovoti, išnyks visi sugebėjimai ir žmogus žus.

Tačiau kita vertus, galima spėti, kad žmogus nesutiks taip lengvai nueiti į antrą planą ir atiduoti pirmaujančią vietą dirbtinei gyvybei. Tad galima tikėtis, kad bent iš pradžių, tarp žmogaus ir mašinos bus konkurencija ir jis turės motyvą tobulinti save tiek fiziškai, tiek psichiškai, kad galėtų su jomis konkuruoti. Ir šios varžybos, galima tikėtis, truks gana ilgą laiką. Greičiausiai darbo rinkoje žmogus dėl ekonominės logikos labai greitai bus pakeistas robotų, tačiau, kad netaptų nugalėta rūšimi, žmogus, nepaisant to, toliau tobulinsis, kad būtų ne tarnas, bet valdovas. Dar viena priežastis, kodėl žmogus galbūt nebus nugalėtas, yra veiklos masto padidėjimas, kuris taps kosminiu, o kosminė erdvė turi tiek daug fizinio ir protinio krūvio potencialo, kad joje žmogus taip pat turės vystytis, kad sugebėtų išgyventi ir tapti kosmine rūšimi. Tam reikės naujo žmogaus ir naujų galimybių, kurios neleis žmogui užmigti ant laurų ir išnykti. Todėl ateities civilizacijoje bus ne vien krūvio mažinimo tendencija, bet ir atsiras naujų iššūkių, prie kurių norint prisitaikyti reikės įdėti daug sumanumo ir darbo, kuris žmogų darys sugebančiu susidoroti su iššūkiais.

Tai reiškia, kad pažangos sukeliamą rūšies silpninimą įveikti galima ne tik sugrįžtant prie minimalaus gyvenimo ir fizinio horizonto, kaip norėjo A. Šliogeris, bet ir išsaugant gnostinio horizonto perspektyvą, kuri sukuria prote tokį tikrovės vaizdą, kuriam aprėpti reikia begalinių fizinių galimybių. Ir kadangi natūraliai to padaryti neįmanoma, reikia kurti fizinius patobulinimus, kurie atitiktų siekiamą kosminį mastą. O tai įveda į civilizaciją naujų biologinių iššūkių, kurių, nepatobulinus rūšies, išspręsti neįmanoma. Todėl išlieka ir fizinis, ir protinis krūvis, kuris nesumažėja net sukūrus super DI ir tobulus robotus, nes mastas toks didelis, kad žmogus šioje konkurencijoje turės sugebėti veikti kaip lygus su lygiais su mašinomis. Tam greičiausiai jis turės transhumanizuotis, tobulinant technologijomis savo kūna ir taps hibridiniu gyvūnu, turinčiu apekso galias. O tai maždaug atitinka šiuolaikinį F. Nietzsche‘ės vizijos variantą.

Kita vertus, pagrindinis filognozijos tikslas yra vystyti sąmonę, o ne fizinį kūną, o ją vystyti galima per sumatoriaus išplėtimą ir per holoplastinės informacijos įdėjimą, kurioje ji mato visą tikrovę ir moka joje pilnai orientuotis, tik tada bus galimybė kurti galingas technologijas, kurios reikalingos apekso sukūrimui, gebančio konkuruoti su dirbtiniu intelektu ir robotais. Baltasis drakonas yra tobulas pirmiausiai sąmonėje, kaip A. Šliogerio teoras; ir šis sugebėjimas greičiausiai pirmiausiai bus ne natūralus, o dirbtinis, kaip didžiosios sievos imanentas kuriamas su virtualios realybės akiniais. Taip susikūręs priekinėje sąmonėje holoplastinės realybės imitaciją, jis taps technologine Baltojo drakono sąmone, galinčia matyti pilną realybę. Nors iki tobulo šių technologijų išvystymo, galbūt, reikės laukti šimtus metų, tačiau pradinis variantas turimas jau dabar, o tai įrodo, kad vystymasis turi perspektyvą. Šis virtualus gamtos imanentas laikui bėgant iš pramogos pavirs į darbo įrankį, ir taip žmogus priartės prie dievūno lygio galimybių, ir atsiveriantys nauji horizontai jį sutvirtins, o ne susilpnins.