Filognozijos pradinė mokykla

Nors Max‘as Stirner‘is (1806 – 1856) nebuvo labai produktyvus vokiečių filosofas, daug kam jis yra padaręs nemažą įtaką, ypač jauname amžiuje. Neišimtis esu ir aš, kai gavau šį filosofą skaityti rusiškame vertime, devyniolikos metų amžiaus. Vėliau nuo M. Stirner‘io nutolau, tačiau į mano kuriamą sątvarologiją įėjo keli jo propaguoti principai, kuriuos jis aprašė savo pagrindiniame veikale „Vienintelis ir jo nuosavybė“ (1844). Šiame pavadinime atskleista pagrindinė kiekvieno sątvaro tiesa, kad žmogus savo pasaulyje yra vienintelis tikras, o visa tai, kas prie jo prijungta yra antraeilė realybė, kurią tu paverti savo nuosavybe. Šis faktas yra vadinamas sumatoriaus olos teorija, kur kiekviena sąmonė, tiek savo objektyvioje, tiek subjektyvioje dalyje yra vienas pasaulis, kuris iš tikro yra ontologinė holograma, kuri atsiranda gyvūno sandaroje, valdant transcendentaliniam subjektui. Kadangi kiekvienas gyvūnas turi savo atskirą olą, kur jis save projektuoja kaip tos olos centrą, pats sau M. Stirner‘io prasme, jis atrodo vieninteliu, vienintele tikra tiesa, o visi kiti – tik šio vienintelio objektai, kurie suvokiami per fizinį fasadą, be vidaus vaizdo. Save kiekvienas žmogus mato per visą spektrą, nuo galvos iki pasaulio daiktų, o kitas atsiveria jo daiktinėje srityje kaip dvikojis gyvūnas, kuris gyvena mano pasaulio prasmių apgaubtyje.

Žmogaus sątvaro išsivystymas priklauso nuo to, ar jis išsivaduoja iš šios vienakryptės iliuzijos ir pakyla į aukštesnį lygį, ar taip ir lieka įkalintas oloje visam gyvenimui. Didžiausia tokiu atveju iliuzija ta, kad savo asmeninį pasaulį laikai tikrovės vieta, kur tavo subjektas atskirtas nuo objekto ir pastarąją dalį laikai ne savo transcendentalinės sąmonės projekcija, kuri yra kuriama tavo materialios ir dvasinės struktūros, bet objektyvia, visiems galiojančia tikrove, kuri turi būti universali. Tai kas tik tavo gyvenimo trajektorijos sukurta galvos prasmių sistema, tau atrodo kaip bendras pasaulis, ir kad tai ką supranti tu, tą patį turi suprasti ir kiti. Tačiau aš sątvarologijoje esu parodęs, kad kiekvienas žmogus vystosi individualia informacine trajektorija, todėl skirtingų olų pasauliai niekada nesutampa. Žinoma, kad savo tiesa visada žmogui būna artimiausia, ir jis galvoja, kad kas akivaizdu mano pasaulyje tas turi galioti ir visuose kituose žmonėse. Taip atsitinka dėl dviejų priežasčių, kad žmogus kaip vienintelis, susvetimėja su savo ola, paverčia ją objektyvia tikrove, o ne subjektyvia projekcija, ir jam atrodo, kad tai, kas objektyvu, turi galioti universaliai.

Pereinant prie mano propaguojamos sątvarologijos, o konkrečiai rombo struktūros, žinoma, kad jis sudarytas iš universalios substancijos ir individualios informacijos. Substancija yra natūrali pirmapradė holograma, koduojama biologinės genetikos, o informacinė dalis priklauso nuo informacinės sintezės, kuri atsiranda tada, kai mažosios sievos D sumatai, pereina į galvos B struktūras, ir tampa patirtimi. D dalyje gali būti konkreti vietovinė, daiktinė realybė arba kultūrinė informacija, kuri paskui B sumatuose suformuoja tikrovės arba informacijos žinojimą. Tai yra pagrindinis mažosios sievos procesas, kuris substanciją verčia informacija ir formuoja unikalią žmogaus tapatybę, kuri priklauso nuo to, kokią informaciją tikrovėje jis surenka į savo galvos plotą. Šiame pasaulyje, kaip visą žmogus mato tik save, todėl sau atrodo vieninteliu M. Stirner‘io prasme, ir šis vienintelis tampa pagrindiniu olos esiniu, kuris suvokiamas kaip centras, kaip „čia“, esantis galvos srityje, iš kurio tęsiasi linijos į „ten“, kuris yra prie centro prijungta periferinė realybė. „Ten“ gali būti į apačią, į kūniškumą, ir į priekį, į daiktiškumą. Taigi save kiekvienas žmogus suvokia kaip savo pasaulio „čia“, o visi kiti yra „ten, kažkur“, prijungiami prie mano „čia“ kaip „nuosavybė“, kaip „mano“ A. Šliogerio prasme.

M. Stirner‘is priešinosi išsubstancintoms sątvaro olos „šmėkloms“, laikydamas jas netikra realybe, kuri užstoja tą centrinę olos dalį, kurią galima vadinti Ego, kuri yra vienintelė tikra realybė. Visa kita – tik ten esančios prijungtos projekcijos, kurios neturi centro ir koordinuojamos iš mano pasaulio plano, vadinasi yra tik antraeilės. Šios šmėklos trukdo žmogui užsiiminėti vieninteliu tikru subjektu, kuris yra savo Ego, todėl siekiant sugrįžti prie savęs, savo autentiško sątvaro, šias visas šmėklas reikia pašalinti ir tapti tikru egoistu, įsibūnančiu į pirmapradę sątvaro tiesą, kuri oloje rodo, kad Aš – vienintelis. Šioje vietoje M. Stirner‘is yra neteisus, nes net jeigu tai nėra fenomenologiškai akivaizdu, kiekvienas kitas žmogus, turi tokią pačią olą, kuri sau yra toks pats centras, ir pagal analogiją su savimi, prote galima suprasti, kad nesi vienintelis, o tik atrodai vienintelis. Taip pat kita ola turi savo didžiosios sievos imanentą, su kuriuo suformuoja individualų santykį, kuris galioja tik tam vienam žmogui ir priklauso nuo individualios patirties. O tai reiškia, kad tavo prasmės ir tiesos nėra visų tiesos, ir vien tai, kad kas nors tavo tiesos nepriima ar nesupranta, jis nėra „idiotas“. Jau esu rašęs, kad tikrovėje yra asmeninė tiesa, visų tiesa ir rūšinė tiesa, tarp kurių įmanomi įvairūs santykiai ir kad jos išmokstamos, o tai, kad kas nors tavo tiesos neišmoko arba išmoko kitokią tiesą, nereiškia, kad jis nenormalus.

Mano manymu, M. Stirner‘io egoistų asociacija – per daug silpnas žmonių organizavimo principas. Nes grynas, nuogas sątvaras, kuris turi vienakryptę formą, kur Aš turi išskirtinį statusą kitų atžvilgiu, niekada nesukurs stabilių socialinių formų ir tam reikia galingos informacinės / komunikacinės sinchronizacijos, kuri suvienodina sąmones, sukuria sąlygas susišnekėti. O filosofas šias struktūras laikė „šmėklomis“, kurioms kiekvienas save gerbiantis egoistas turi atsisakyti tarnauti. Tačiau tada įsigalioja principai „žmogus žmogui – vilkas“, iš kurio seka „visų karas prieš visus“. O visuomeninė sutartis galima tik tada, kad sątvaruose įtvirtinamos idėjos, kurios pakelia mąstymą į viršegoistinį lygį, kuriame turi suvokti realybes, kurios yra daugiau negu tavo individualus, vienkryptis sątvaras. Todėl, nors M. Stirner‘is ir turėjo įdomių įžvalgų apie prigimtinį sątvarą, visos šiuolaikinės visuomenės, nuo jo yra gerokai nutolusios, nes prie šiuolaikinių technologijų žmogus tiek kartų turi būti protingesnis už natūralų žmogų, kad būtų galima sėkmingai gyventi ir vystyti technologinę civilizaciją, kad tai, ką rašo mąstytojas yra tik ribinis, vienetinis atvejis, kuris įmanomas vadinamosiose nulinėse zonose. Kaip bendras organizavimo principas ši sątvarologija – netinkama.

Todėl jauname amžiuje M. Stirnerio knygos „Vienintelis ir jo nuosavybė“ skaitymas gali tapti įdomia patirtimi, ypač gyvenimą gyvenant pagal devynių vartų doktrinos principus, kur pirmi vartai yra individualumo ir nesekimo, tačiau pasilikimas šiose idėjose visam gyvenimui, gali būti pavojingas, nes trukdo susikurti pilnavertį gyvenimą ir sveiką santykį su tikrove, kurioje reikia būti daug daugiau negu M. Stirner‘io egoistu. Priešingu atveju sutrinka vystymasis, kuriasi iliuzijos savo paties atžvilgiu, nes tai, kad esi vienintelė ola yra netiesa, ir kuo greičiau gyvenime ateina šis supratimas, tuo greičiau išsivaduoji iš vienkrypčio sątvaro matymo ir pakyli savo pasaulyje į viršindividualų veikimo lygmenį. To neturint pasiliekama vaikiškame sąmonės lygyje, neatsiveria platesni civilizaciniai veiklos horizontai.