Filognozijos pradinė mokykla

Filognozijos pradinės mokyklos planas apima bendrąją ir specialiąją filognoziją, kurių galutinius modelius pateiksiu aštuonioliktame tome. Šiuo metu turiu išvystytą bendrąją filognoziją, kurią sudaro mažosios ir didžiosios sievos teorijos, sujungiamos Uroboro operatoriumi į pagrindinę struktūrą, kurioje rodoma tikrovė iš žmogaus perspektyvos. Kita dalis yra specialioji filognozija, kuri sprendžia konkretų klausimą, o būtent antigravitacijos, kurio išspręsti pilnai neturėsiu galimybių, tačiau turiu parengti išsprendimui reikalingas sąlygas, kuriomis galės ateityje naudotis kiti žmonės. Taip bus parodyta filognozijos visuma tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu, kurios užteks tam, kad būtų galima įvertinti, kiek ji yra naudinga priemonė tikrovės pažinimui.

Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie specialiąją filognoziją, paaiškindamas koks jos pagrindinis principas, naudojant struktūrinę formulę. Ta formulė yra: DS: R → RA. Joje matome, kad pagrindinis jos objektas yra didžioji sieva, kuri rodoma per teorinį ir praktinį aspektą, tai yra R ir RA. R yra informacinė sintezė, kurios tikslas – parodyti didžiąją sievą jos visumoje, naudojantis racionaliu mąstymu, nes fenomenologiškai visumos, arba gnostinio horizonto, aprėpti neįmanoma. Racionalaus mąstymo pagrindinė priemonė yra kontinuumo analizė, kuri gali būti idealybinė ir realybinė. Idealybinis kontinuumas ir ja pagrįsta matematika yra pradžia, o kai kontinuumas tampa realybiniu, pradedama artėti prie matematikos, kurią vadinu holoplastine, apimančia visą didžiąją sievą, kuri ir yra siekiama rišlio forma R (DS). Kitas didžiosios sievos teorijos aspektas yra RA, arba raigas, kuris turi tokiu efektyvumu manipuliuoti anapusine tikrove, kuri daug kartų didesnė už imanentinę jos dalį, kad gaunama daug naudingų funkcijų, kurios yra realios, tikrovę valdančios technologijos. Kai pasiekiamas tikras efektyvumas ir veiksmas sėkmingu būdu sujungiamas su forma, gaunamas techninio klausimo išsprendimas, kuris padidina civilizacijos mastą.

Rišlio visuma yra bendra didžiosios sievos teorija, o konkrečiai mano klausimas yra gravitacija ir jos įveikimas antigravitacijos priemonėmis. Tad šiam tikslui siekiu įvertinti Archimedo dėsnio tinkamumą, antigravitacinės technologijos sukūrimui. Raigas būtų antigravitaciniai plūdurai, kurie naudoja egzotiškas išretintos materijos formas, kurios turėtų būtų „vakuumas“ gravitaciniame lauke, turintis vektorių aukštyn. Koks bazinis didžiosios sievos modelis jau rodžiau ankstesniame tekste. Tai yra substancijų:

a) kontinuumo grupė,

b) gravitacijos grupė,

c) dvasios grupė,

d) materijos grupė,

e) X_n grupės.

Archimedo jėga žinoma materijos grupės laukuose, kur kokioje nors nekietoje terpėje gravitacijos lauke substancija spaudžiama aplinkos kyla į viršų, jeigu jos tankis mažesnis už aplinkos tankį. Tai žinomas reiškinys skysčiuose ir dujose. Tačiau kosminiam transportui šios terpės netinka ir mano tikslas – surasti kitų substancijų, kurios veiktų panašiu principu. Tai būtų išvystyta materijos grupės teorija, ypač eterių ir esencijų kryptyje, kurios yra hipotetinės substancijos, grindžiančios elektromagnetizmo reiškinį. Esencijos yra smulkus kvantinis laukas, panašus į atominę substanciją, kuris grindžia elektromagnetinius makroskopinius reiškinius ir vektorius. Tai yra hipotezė ir jos įrodymų reikia ieškoti elektrinių ir magnetinių laukų kryptyje. Kita galimybė, žiūrėti X_n susbatncijų grupės galimybes, kurios yra hipotetinės ir tikima, kad jose taip pat galima sukelti Archimedo jėgai analogiškų reiškinių. Raigo teorijos pagrindinė idėja yra išretintos arba vakuuminės būsenos plūduras, kuris gravitaciniame lauke levituotų arba kiltų aukštyn, priklausomai nuo Archimedo jėgos stiprumo ir prie jo prikabinto krovinio. Technologijos tikslas būtų valdyti vektoriaus aukštyn stiprumą, kad būtų galima sukurti krovinį keliantį valdomą skrydį iki orbitos. Kiek keliamosios galios būtų galima sukurti priklauso nuo Archimedo jėgos parametrų ir norint sukurti bent kosminį lėktuvą, reikėtų iškelti dešimtis tonų. Tada specialioji filognozija pasieks savo galutinę vystymosi fazę, nuo idėjos iki praktinio pritaikymui. Minimalus tikslas – sukurti keliamąją galią bent antigravitaciniam žvalgybiniam dronui nuo dešimčių iki šimtų kilogramų svorio.

Ši užduotis yra gana sunkiai įgyvendinama. Jos sėkmė priklauso nuo didžiosios sievos modelio išvystymo ir priemonių suradimo kaip sąveikauti su tolimaisiais laukais, kad jų savybėmis būtų galima naudotis kosminiam transportui. R (DS) galima kurti tik teoriniu būdu, bet tuomet tai būtų tik forma, kuri negauna anapusinės struktūros veikiančios dalies, kurios pagrindu būtų galima sukurti veikiančią technologiją. Tam pirmiausiai reikia vystyti materijos grupės substancijų eksperimentinę bazę ir atrasti naujų substancijų, kuriose, tikėtina, bus Archimedo jėgos efektas, iš kurio tikimasi daug naudingų pritaikymu, kurie gerokai lenkia dabartine šia jėga pagrįstą techninę bazę. Tai reiškia, kad DS spektro išplėtimas – pagrindinis kelias: tikėjimas, kad jis turės tokių su gravitaciniu lauku sąveikavimo savybių, kad leis išspręsti specialiosios filognozijos klausimą. Todėl reikia stebėti avangardinių materijos sandaros tyrimų ir standartinio modelio vystymo eksperimentus, kaip LHC, kosminių teleskopų ir panašius į juos.

Specialiosios filognozijos klausimas pradinėje mokykloje yra tik bazinis, kurio tikslas naujomis metodikomis ir informacijos organizavimu sukurti proveržių galimybių, kurios duotų daugiau negu standartiniai mokslo metodai. Iš dalies šį darbą gali daryti ir mokslas, o filognozija turi su juo nemažai bendra, tačiau tikras filognozijos efektyvumo įrodymas yra naujas, optimizuotas informacijos organizavimo būdas, kuris sujungia žmogaus ir jį supančios tikrovės teorijas į vieną visumą ir bando surasti sąlygas, kuo daugiau žmogaus sąmonėje atverti išorinės realybės, esančios anapus sumatoriaus. Žmogaus teorijoje tai mažosios sievos galimybių analizė, kurioje įdomiausias klausimas yra holoplastinio kontinuumo teorija, kuri išvedama iš racionaliojo žmogaus prado. Filosofijoje populiarus fenomenologijos ir egzistencializmo metodas nelaikomas efektyviu, gebančiu aprėpti visumą, nes jo kryptis – antimetafizinė. Tad į diskursą bandau sugražinti proto problemą, kuri nagrinėjama ne tik fenomenologiniu, bet ir „gnostiniu“ požiūriu, kaip priemonę atverti visuotinybę mažojoje sievoje. Tai kryptis, kuri buvo išvystyta mitologijoje, kur racionaliu būdu arba transcendentalinėse fantazijose buvo bandoma atverti didžiosios sievos visumą, anapus imanentinės jos dalies. Akivaizdu, kad fenomenologinėmis priemonėmis tai neįmanoma, tad reikia kažko daugiau už jas. Ir čia vienintelė galimybė lieka ieškoti kelių pažinti visumą racionaliajame žmogaus prade.

Kita vertus, I. Kantas teigė, kad didžioji sieva kaip visuma yra daiktas savaime, kuris tiesiogiai nepatiriamas. Ir jį apmąstyti galima tik transcendentaliniais noumenais, kurie pagrįsti vadinamuoju idealybiniu kontinuumu. Tačiau mano atsakymas į šį klausimą yra paprastas: nors sumatoriuje daiktas savaime neatsiveria, o ką žmogus protiniais apriorizmais mąsto yra transcendentalinės iliuzijos, tačiau savo pirmapradžiu kūnu žmogus veikia anapusiniame pasaulyje, daikto savaime sferoje, tad šį veikimą teisingai suorganizavus ir apginklavus techninėmis priemonėmis, galima tiesiogiai su juo sąveikauti ir pažinti jo savybes. Tai yra eksperimentinė kryptis, kurios tikslas surinkti kuo daugiau informacijos apie anapusinės būties veikiantįjį pradą, kad pasinaudojus ta informacija būtų galima kurti naudingas technologijas. Tai reiškia, kad X_n grupės substancijos, kurios yra daikto savaime srityje tiesiogiai jusliškai nepatiriamos, tačiau su jomis galima sąveikauti anapusinėmis priemonėmis, sukeliant jose reakcijas, kurias kaip nors užfiksavus paskui galima žinoti jų egzistavimą ir net teisingai veikiant, sužinoti kokios jų savybės. Todėl šia prasme, manau, kad I. Kantas savo sątvarologijoje kalbėdamas apie metafizikos kaip „mokslo“ galimybes buvo neteisus, nes jis rėmėsi grynuoju patyrimu ir sumatoriaus logika, tačiau nieko nerašė apie veikimą anapusinėje realybėje, kurioje žmogus egzistuoja tikru savo kūnu, kurį mato sumatoriuje, bet veikia daikto savaime srityje.