Filognozijos pradinė mokykla

A. Šliogerio sątvarologijoje žinomas terminas būtis kaip imanentinė transcendencija filognozijoje bus vadinama didžiosios sievos imanentu, žyminčiu priekinėje sąmonėje atsiveriančią gamtą. Tai „įstatyta“ Uroboro dalis, uodega, kuri rodo į vidų įvedamą anapusinę realybę, kurią A. Šliogeris vadino alfa tikrove. Tai, pasak jo, žmogaus viduje vienintelė tikra dalis, į kurią turi orientuotis teoras, o visa kita – „žmogiški, pernelyg žmogiški“ gnostiniai kliedesiai, esantys tik omega tikrovė, laikoma antraeile. Iš dalies šiuo principu, „substanciniu individu“ galima remtis tiriant visas civilizacijos formas, įskaitant ir racionalią, mokslinę. Tam tinka Uroboro modelis, kuris sudarytas iš priimančios galvos substancijos ir įvedamo uodegos morfizmo, kuris sukuriamas surinkus materialius signalus ir padarius jų sintezę, kuri paskui įstatoma į omega tikrovę viduje. Tai reiškia, kad pagal šį modelį alfa tikrovė visada yra santykyje su omega tikrove, imanentas visada apgaubiamas žmogiškų prasmių debesiu, kuris ir kuria jo santyki su didžiąja sieva, kuri viduje atsiveria kaip gamtinė realybė.

Pirmiausia pakalbėsiu apie mokslinį santyki tarp imanento ir omega tikrovės. Šioje temoje ankstesniame skyrelyje jau paaiškinau, kad didžioji sieva turi išorinį kontinuumą, kuris įtraukus imanentą – nuvelkamas ir jis įstatomas į vidinį, idealybinį kontinuumą, kurį matematizavus jis tampa gamtos tyrimo pagrindu, kur ji kaip imanentas ištirpdomas matematinių lygčių ir matematinės logikos terpėje. Klausimas ar imanentas tokiu principu teisingai interpretuojamas, ir ar vidinio kontinuumo prasmės kiek nors atitinka išorinio kontinuumo prasmes. Vidines prasmes kuria transcendentalinis subjektas, kuris yra idealybės autorius, nutrinantis imanente išorinio kontinuumo logiką ir jį sužmoginantis, nužeminantis iki žmogaus būties. Taip visa gamta tampa žmogiška, o kadangi loginis kontinuumas, kurio pagrindą sudaro erdvės ir laiko struktūros, pagal I. Kantą, tai jos tampa tuo atskaitos tašku, kurio atžvilgiu analizuojami visi materijos procesai. Kol kas negaliu pasakyti kiek vidinis transcendentalinis kontinuumas atitinka išorinį kontinuumą ir tai yra atviras klausimas, tačiau filognozijoje manau laikas šį klausimą patyrinėti iš esmės ir surasti tikrą vidinio ir išorinio, didžiosios sievos kontinuumo, santykį. Nors I. Kantas sakė, kad žmogui daiktas savaime nepasiekiamas, filognozijoje manau, kad sumuojant imanentą tai gali būti tiesa, tačiau pats pirmapradis žmogus veikia anapus imanento ir tiesiogiai sąveikauja su daiktu savaime, todėl jis tampa pasiekiamas per veiksmą.

Kitas būdas sąveikauti su imanentu yra remtis transcendentaline vaizduote, kuriančia įsivaizduojamybės lauką, kuriuo apgaubiamas didžiosios sievos imanentas ir jam suteikiamos archaiškos, archetipinės omega tikrovės prasmės. Filognozijoje mane domina gnostiniai mitai, ypač esantys Nag Hammadi bibliotekoje, nes juose matome tokį platų gnostinį horizontą, kad galima sakyti jis apima visą tikrovę, viską. O tai yra archaiškos didžiosios sievos aiškinimo priemonės, kurios įdomios ir filognozijos problemoje, mažojoje sievoje atskleisti didžiosios sievos paslaptį. Tam transcendentalinė vaizduotė irgi tinkama, kuri taip pat kaip ir matematinis kontinuumas sukuria tam skirtą terpę, kuria įprasmine imanentą ir gamta tampa transcendentinės realybės žinios nešėja į vidinę žmogaus olą. Nors, pavyzdžiui, A. Šliogeris priešinosi šiam principui ir jis siekė riboti omegą tikrovę, arba žmogiškumą, ir norėjo turėti sumatoriuje gryną imanentą, neužterštą žmogiškomis priemaišomis. Jį domino tik fizinis horizontas, kurio ribos yra didžiosios sievos imanento ribos, atsiveriančios žmogaus sąmonėje. Taip filognozijoje ir A. Šliogerio filosofijoje rungiasi fizinio ir gnostinio horizonto perspektyvos, kur pirmasis apsiriboja vietove šiapus, o antrasis siekia aprėpti viską, visą didžiąją sievą. Kadangi ta visuma ateina iš žmogaus, jis priklauso nuo transcendentalumo galimybių, kurio aprašiau du variantus matematinio kontinuumo ir transcendentalinės vaizduotės.

Filognozijoje siekiama pamatyti tikrąją gamtą, tad ją reikia įstatyti į realybinį kontinuumą, kuriame išvystoma tokia galinga matematika, kad ji sugeba padaryti imanentą atveriamą tikrose jo prasmėse, sutampančiose su išoriniu kontinuumu. Šiuo metu darau prielaidą, kad didžiojoje sievoje yra kontinuumo grupė substancijoje, kuriame veikia visos kitos grupės, kad ir kiek jų būtų, ir ta grupė sutvirtina ir stabilizuoja visą materiją, įstatant ją į erdvės ir laiko analogus, kurie yra bent jau panašios struktūros į idealybinio kontinuumo erdvę ir laiką. Kita vertus, kaip ši grupė atrodo tikrovėje iš vidaus perspektyvos pasakyti labai sunku ir tyrimui yra vienintelė, jau minėta galimybė, per poveikį daiktui savaime. Šis poveikis vienintelis žmogaus ryšys su anapusine realybe, jeigu ji sumatoriuje nepasirodo, tad per jį galima bandyti ieškant anomalijų tyrinėti ir kontinuumo grupę, kad būtų galima atskleisti kokios jos savybės ir ar jos logika atitinka vidinę, idealybinę logiką. Tik tada didžiosios sievos imanentą bus galima įstatyti į tokį matematinį kontinuumą, kuris jį rodys tikroje logikoje ir tikroje prasmėje viduje.

Manau, kad įdėjus daug darbo, ištobulinus technines galimybes veikti daikto savaimę realybę, galima surinkti tiek informacijos apie išorinę logiką, kad išryškėtų tikras santykis tarp realybinio ir idealybinio kontinuumo. Tada būtų galima išvystyti holoplastinę logiką, kuri būtų tapati didžiosios sievos struktūrai, ir idėjus į ją imanentą, būtų galima jį pamatyti taip, kaip jis veikia tikrame pasaulyje anapus žmogaus ir tada žmogui atsivertų tikra būties prasmė. Tai reiškia, kad kontinuumas tada būtų ne omega tikrovės produktas, bet alfa tikrovė, kurioje žmogus nustotų gyventi transcendentalinėje iliuzijoje, filtruojančioje tikrą didžiosios sievos vaizdą ir jam atsivertų kas ji yra iš tikro. Tačiau kol šio transcendentalinio proveržio neturime reikia žinoti visą žmogaus sandarą, kas yra priimantis morfizmą indas ir įstatoma uodega Urobore, ir kaip ta galva Uodegos vaizdą apgaubia savo žmogiškos vaizduotės produktu. Tokiu principu veikia visos civilizacinės informacijos, nuo išvystytų mitologijojų, iki nuogo žmogaus, kuris yra tik substancinis individas, kur uodega yra substancija, o individas – nesuskaidytas idealybinis kontinuumas, kuris vykdo imanento sintezę. A. Šliogerio manymu tokia gamta yra geriausia transcendnencijos atverties priemonė, kuri rodo gryną būtį neužterštą žmogiškomis priemaišomis, kuri buvo jo idealas. Aš manau, kad transcendentalinė dalis interpretuojanti imanentą taip pat svarbi, nes ji atveria gnostinio horizonto erdvę, kuri aprėpia visumą ir apgaubia fizinio imanento vietovės šiapus erdvę metafizine gylio dimensija. Taip sustiprėja kūrybinis žmogaus potencialas, būtyje atsiranda gelmė ir žmogaus gyvenimas tampa įdomesnis.

Filognozijoje šios dvi galimybės žymimos kaip juodojo ir baltojo drakono civilizacijos, kur juodasis drakonas orientuojasi į fizinį horizontą ir vietovę šiapus, o baltasis drakonas – į gnostinį horizontą ir didžiosios sievos visumą. Jau esu minėjęs, kad filognozijoje renkuosi baltojo drakono civilizacija, o juodasis drakonas žymimas kaip atskaitos taškas, ir kaip galimybė, nuo kurios prasideda civilizacijos istorinis nuotykis. Tačiau norint išvystyti tikrą baltąjį drakoną gnostinės sintezės principu, reikia transcendentalinę vaizduotę padaryti tokią tikslią, kad ji parodytų kaip atrodo tikra išorinės realybės forma, tam, kad būtų galima iš realybinio kontinuumo išvesti holoplastinę matematiką, kurioje būtų atspindima pilna tikrovė, kurios dalis alfa sąmonėje atsiveria kaip didžiosios sievos imanentas, mums atrodantis kaip anapusinė nuo žmogaus nepriklausanti gamta, kurios dalis turi būti ir žmogus.