Filognozijos pradinė mokykla

Paprastas, iš Uroboro substancijų sudarytas, sątvaras istorijos neturi, tačiau toks jis būna tik akimirką, vadinamą Dabar. Tai akimirkai praėjus, ji nueina ne į nebūtį, bet į informacinės sintezės vietą, kurį vadinu biografiniu rišliu. Jam kaupiantis, per visą žmogaus gyvenimą susiformuoja žmogaus istorijos sąmonė, kurioje žmogus yra ne tik tai, kas jis yra Dabar, bet ir tai, kas jis Buvo. Istorija kaip tyrimo objektą turi šį žmonių kolektyvo Buvo, kurį bando suformuluoti į rišlų pasakojimą, vadinamą istorijos naratyvu. Kadangi jis apibrėžia tai, kuo yra kiekvienas žmogus, bandoma šį naratyvą kontroliuoti, kad jis neįgytų neigiamą svarbiems asmenims formą. Aukščiausias planetoje lygis pasiekiamas tada, kai bandoma aprašyti visą Žemės istoriją, kuri tada įgyja civilizacijų istorijos formą.

Pradžiai šią istoriją galima pavaizduoti tik bendrais bruožais, kad būtų matomas bendras vaizdas, parodantis principą, kuriuo vystosi istorija, kokias civilizacines formas ji įgyja. Pavyzdžiui, A. Šliogeris, tyrinėjęs filosofijos atsiradimą planetoje, manė, kad tai buvo revoliucija, sukilusi prieš mitologinius vaizdinius, ir sugrąžinusi iš fantazijų pasaulio prie tikrų daiktų, kaip būties fenomenų. Jo manymu, tik įvykdžius šią revoliuciją žmonija išsivadavo iš gnostinių iliuzijų, orientuotų į anapusinį pasaulį, sugrįžusi prie daiktų šiapus juslinio horizonto, kuriame buvo atverta tikra būtis, pasirodanti žmogaus sąmonei. Tačiau knygoje „Filosofijos likimas“ A. Šliogeris mano, kad ši revoliucija truko neilgai, ir buvo įvykdytos net dvi gnostinės kontrrevoliucijos, viena kurių yra krikščionybė, o kita yra technomokslas. Imant pirmą mūsų eros tūkstantmetį, jis buvo krikščionybės plitimo Vakarų civilizacijoje laikas, o antrame tūkstantmetyje susiformavo technomokslo proveržis, kuris nukreipė žmonių sąmones nuo tiesioginio būties patyrimo prie mokslinio transcendencijos traktavimo. Šiuo metu krikščionybė yra ganėtinai nublankusi, tačiau mokslas, galima sakyti, išgyvena pakilimo laikotarpį. Savo knygomis A. Šliogeris bandė sugrąžinti mąstymą prie filosofinės revoliucijos, kad ji išsivaduotų iš vadinamojo būties užmaršties prakeiksmo.

Filognozijoje šis principas yra apmąstomas šiek tiek kitaip, nemanant, kad tikroji būtis atsiveria tik kaip jusliniai daiktai. Manau, kad tikra, pirminė tikrovė yra anapus sumatoriaus ir ji pirmiausiai įtraukiama į vidų kaip juslumas, tačiau protiniu būdu imanentizuota tikrovė, manau, taip pat yra verti dėmesio ir nebūtinai yra „kliedesiai“. Filognozijoje gamta yra didžiosios sievos imanentas, ne tikra būtis, nors ji su ja tiesiogiai susijusi per transcendentalinį subjektą. Manau, kad protiniai konstruktai taip pat gali būti susiję su didžiąja sieva, tad jų vien gnostiniais išsigalvojimais laikyti nenorėčiau. Todėl gnostinės kontrrevoliucijos, apie kurias A. Šliogeris kalbėjo „Filosofijos likime“, nebūtinai nutolina nuo tikrosios būties, bet gali ir atskleisti jos tikrą veidą, nors nebūtinai išorinės formos, bet daugiau idėjos prasme.

Todėl istoriją filognozijoje būčiau linkęs  skirstyti į du „absoliučius“ segmentus: juodojo drakono eona ir baltojo drakono eoną. Juodasis drakonas apibrėžiamas taip: JD = D_S / D_X, arba juodojo drakono sąmonė apimama sumatoriaus juslinių formų ir veikiančios dalies, kuri yra anapus juslumo. Dėl to, kad D_X, net neturinti juslinės formos, atsiveria sątvaro viduje kaip veikianti anapusinė realybė, žmogus vis labiau linksta peržengti anapus daiktų ir įsteigia kalboje gnostinės tikrovės sritį. Tai yra, nors autentiška filosofija, pasak A. Šliogerio, turi būti tik JD = D_S, tačiau mistiškas anapus per visą istoriją žmogui neduoda ramybės, ir ši natūrali gyvūninė istorija žmonijoje buvo tik tolima priešistorė, tačiau jam įvaldžius kalbą, jis perėjo prie magijos, mito, religijos ir t. t., orientuoto į D_X. Prieš šią orientaciją A. Šliogerio manymu ir nukreipta filosofijos revoliucija, kurios metu žmogus grynina mąstymą, jį demistifikuoja ir sugrąžiną žmogaus sąmonę prie tikrų daiktų kaip substancinių individų. Šie JD = D_S atvejai filosofijoje gana reti ir ši trauka į X dėmenį žmonėms neduoda ramybės organizuojant metafizines / gnostines kontrrevoliucijas, pagrįstas protu, o ne juslinių daiktų ir fizinio horizonto aukštinimu.

Kitas eonas yra baltojo drakono, kurio užuomazgos išryškėja jau juodojo drakono eone dėka kalbos ir  orientacijos į transcendentinį pasaulį. Šiame etape anapusybė jau būna pilnai atsivėrusi ir tai galima apibrėžti tokia „formule“: BD = D_S + D_X, kurioje sumatoriaus juslumas pilnai apima X dėmenį ir visa sistema susilieja į holoplastinį sumatorių, D_H. Holplastinė sąmonė jau būtų dievūno lygis, kuris šiuo metu dar nėra pasiektas, tačiau manoma, kad visa istorija juda šia kryptimi ir tai yra pagrindinis istorijos tikslas, kuris yra ne tobulas juodojo drakono sąmonės išpildymas, bet vis geresnis anapusinės realybės pažinimas, kuris iš esmės yra maksimalus gnostinio horizonto išplėtimas, parodant viduje sumatoriaus, kas yra didžioji sieva jos visumoje. Pirma svarbi era šioje baltojo drakono civilizacijos priešistorėje yra krikščionybės atsiradimas, kurioje su anapusine Dangaus karalyste žmonija susisaistė per etinę discipliną ir tikėjimą. Kita era, kuri dar tik įsibėgėja, bet, mano manymu, taip pat stipriai paveiks žmonijos istorinį kelią yra kosminė civilizacija, kuri, laikau, prasidėjo 1950 Kristaus eros metais, tad dabar esame pirmo amžiaus baigiamojoje dalyje. Kristaus eros turime praėjusius 2026 metus, o kosminę era skaičiuoti pradėsime netolimoje ateityje.

Tai dvi formos, kuriomis civilizacija orientuojasi į protinį transcendencijos atskleidimą, tik pirma per tikėjimą, o antra – per tikrą žinojimą, realizuojama mokslo priemonėmis. Tai reiškia, kad D_X orientacija buvo ryški per beveik visus paskutinius tūkstančius metų ir tik kai kuriose filosofinėse sistemose sporadiškai pasirodydavo antimetafizinių nuostatų. Lietuvoje, vienas iš tokių antimetafizikų buvo A. Šliogeris, kuris bandė sugrąžinti autentišką filosofiją, kuri siekia mąstyti daiktų artumoje, tačiau ši nuostata daugiausiai būdinga pozityvizmui, fenomenologijai ir egzistencializmui, kurios mato tik sątvaro vidų ir nori apriboti visas išsivadavimo iš jo priemones. Pagrindinė priemonė, be abejo, yra protas, tad nors pozityvizmas rėmėsi racionalumu, fenomenologija ir egzistencializmas jo atžvilgiu buvo gana skeptiškas. Akivaizdu, kad filognozijoje šis antimetafizinis nusiteikimas – atmetamas, ir manau, kad siekis mažojoje sievoje atverti visą didžiąją sievą nėra neįvykdomas. Todėl remiantis pradžioje minėta A. Šliogerio istorijos schema, filognozija yra kažkas panašaus į dar vieną gnostinę kontrrevoliuciją, tačiau jos tikslas yra ne užpildyti sąmonę mitologinėmis pasakomis, bet atverti pilną realybę ir padaryti tai daug geriau negu buvo daroma krikščionybėje bei technomoksle. Filosofas bandė propaguoti filotopiją kaip autentiško būties atsivėrimo vietą; tačiau filognozija siūlo topos mąstyti neišimant X dėmenio kaip topos = D_S / D_X. Tik taip bus įmanoma suprasti tikrą būties prasmę, kuri nėra vien tik juslinė, bet ir gnostinė.

Dėl šios priežasties filognozijoje propaguoju baltojo drakono civilizaciją, kuri orientuota į metafizinį anapus ir siekia sukurti pilną, holoplastinę sątvarologiją, kuri iš pradžių X‘ą aiškina kalbos priemonėmis, bet paskui plečia ir juslumą, kaip virtualioje realybėje imituojamt gamtinį imanentą, projektuojamą per akių tinklainę į sąmonę. Tai reiškia, kad transcendencija gaminama ne tik kaip kalbinis, bet ir kaip virtualus juslumas, kuris technologijoms išsivysčius pasaulio vaizdą pavers tikra didžiosios sievos reprezentacija, kurioje, žmogaus sąmonėje, bus galima turėti tikrą Dangaus karalystės vaizdą.