Filognozijos pradinė mokykla

Analizuodamas žmogaus sandarą, jau daug kur esu parodęs, kad jis sudarytas iš vidinės ir išorinės dalies. Vidinis žmogus yra holograma, kurioje mes gyvename, o išorinis yra mechanizmas, šią hologramą kuriantis. Vieni linkę manyti, kad pastaroji dalis yra tik biologinė, kiti mano, kad žmogus turi ir dvasinių komponentų, kurie neišnyksta jam mirus. Aš laikausi paskutinės nuomonės ir šią dvasinę žmogaus išorę vadinu juodąja liepsna. Tai, žinoma, tik vaizdingas pavadinimas, kuris leidžia į žmogaus prigimtį pažiūrėti poetiškai ir naudojamas tik kūrybiniais tikslais. Tad norint suprasti, ką juodoji liepsna reiškia, reikia žiūrėti ne paviršių, bet į esmę, į visą žmogaus modelį. Mano standartinė versija yra, kad juodoji liepsna kuria holograminę substanciją, o ląstelinis organizmas skirtas surinkti ir projektuoti į šią hologramą signalus. Kadangi jų surinkėjas yra organinis kūnas, ontologinėje hologramoje sukuriamas pasaulis yra visas materialus, pritaikytas kūno poreikiams. Tačiau tai nereiškia, kad pirmapradė didžioji sieva savo esmėje yra tokia, kokią ją atvaizduoja fiziškumas. Manoma, kad tolesnės jos dalys daugiau dvasinės, sudarytos iš dvasinių substancijų, kurios ontologinėje hologramoje nerodomos.

Šis išorinis žmogus yra vadinamas transcendentaliniu subjektu, kuris organizuoja visus informacinius morfizmus ir iš jų kuria sumatų srautą, kurį žmogus suvokia kaip savo pagrindinę tikrovę. Transcendentalinis subjektas atsako už visas vidines būsenas ir yra tarsi koks žmogų kuriantis Dievas arba Demiurgas, pagal gnostikų šaltinius. Tik esmė ta, kad tų Demiurgų yra tiek, kiek yra žmonių, nes kiekvienas žmogus, turi savo atskirą išorinę dalį, ir ta dalis kiekvienam sukuria unikalų, tik jam skirta pasaulio vaizdą. Tokiu atveju Demiurgu būtų visa rūšinė substancija, užkoduota genetiškai kurti konkrečiai rūšiai skirta pasaulių visumą, kurie paskui sąveikauja ir kuria rūšinį kolektyvą. Kadangi biologija yra savotiška natūrali technologija, tik labai giliai įausta į didžiosios sievos subtiliųjų substancijų audinį, ši vidinė holograma yra savotiška technotopinė matrica, rodanti ne tikrą pasaulį, bet tik dirbtinių signalų surinkimo būdu sukurianti iliuzinę realybę. Todėl iš esmės techninis signalas ir biologinis signalas – ne daug kuo skiriasi ir techninė holograma taip pat gali tarnauti kaip išgyvenimo priemonė, įvedama į gyvūną techninio Demiurgo kaip virtualus imanentas.

Tai reiškia, kad vidinis pasaulis iš esmės yra „nupieštas“ biologinio techninio priemonių arsenalo, todėl jis, pakeitus signalą, gali būti perpieštas. Tai yra virtualios realybės esmė, kuri pirmame ovyje, kuris renka nuotolinį signalą, jį perima ir pakeičia dirbtiniu signalu ir sumatorius piešia morfizmus iš techninio signalo. Teisingai įvykdžius šį procesą, galima kurti tikrovės virtualius simuliatorius, ypač tose signalinių sistemų vietose, kur pasaulis yra išorinis ir signalas renkamas nuotoliniu būdu, su specialiais organais, kaip akys ir ausys. Tačiau tai tik pirmo ovio matrica, kurianti aplinkos, kurioje yra organizmas, vaizdą. Tuo tarpu kiti oviai, kuriami receptorių, kurie nėra taip lengvai pasiekiami, nes jie nesukoncentruoti į kompaktišką organą ir juose signalus pakeisti į dirbtinius – ne taip paprasta. O trečias, psichikos, ovis iš viso tokių išorinių signalų rinkimo priemonių, vadinamų receptoriais, neturi. Tačiau šis klausimas iš principo irgi išsprendžiamas, einant dar giliau į biologinį organizmą, į smegenų neuronus, kurie yra tarpinė grandis tarp išorinio objekto ir sumatoriaus. Tam galima panaudoti procesą vadinamą neurorecepcija ir gauti tą patį efektą, kaip ir su akių ir ausų virtualiais pasauliais. Iš principo taip virtualiais galima padaryti visus tris ovius: išorinės aplinkos, fizinio kūno ir psichikos. Žinoma, tie oviai, kurie arčiau žmogaus vidinės šerdies yra jautresnis klausimas, nes kuriant technotopines hologramas šiose vietose, ištrinamas natūralus žmogus, tačiau kad tokie eksperimentai bus daromi, siekiant sukurti superžmogų, ypač Šėtono bažnyčios paradigmoje – labai tikėtina. Tai nereiškia, kad aš pasisakau už tokį eksperimentavimą su žmogumi, tačiau manau, kad tai vienas iš galimų būdų sukurti aukštesnio lygio sąmonę, per virtualaus imanento įdiegimą į ontologinę hologramą. Kiek procentų natūralios hologramos turi būti paliekama, ar ji turi būti trinama visu šimtu procentų – tai ateities klausimas. Tačiau labai tikėtina, kad kai biologiją bus galima pakeisti su super DI mažai tikėtina, kad bus siekiama saugoti netobulą biologinį signalą, vietoj to, kad jį pakeistų tobulu super DI signalu.

Taip natūralų žmogų panaudojus kaip kevalą ir pilnai perpiešus jo vidinę dalį, galima sukurti naują žmogų, kuris bus biologinis-techninis hibridas, turintis viršžmogiškas galias. Tai gali įgyti ir labai blogas ir nepriimtinas formas, tokiu principu sukuriant žmogui vidinį pragarą, kuriame jis patirtų begalines kančias, tačiau nemanau, kad tai kada nors mūsų civilizacijoje bus leidžiama. Jeigu tokioms technologijoms ir pritariu, tai tik taikant žmogaus sustiprinimui, kuriame visą procesą kontroliuoja biologinė valia. Biologinės valios ištrynimas, išskyrus kai tai daroma savanoriškai, jau būtų pragaro civilizacija, kurią priskiriu techniniams radikalams, kuriantiems Žemėje Šėtono bažnyčią. Kiti argumentai, kuriais bandoma apginti natūralumą ir žmogaus prigimtį, nemanau, kad stiprūs, nes biologinis signalas taip pat nerodo tikro didžiosios sievos vaizdo ir iš esmės yra rūšinė iliuzija. Tad ją trinti ir perpiešti, nėra tokia didelė problema, išskyrus tuos atvejus, kai žmogui sukeliamos kančios ir rodomas pragaras.

Galima kelti klausimą, kokia tokio perpiešto vidinio žmogaus prasmė? Vienas iš pagrindinių pritaikymų, ypač pradinėse stadijose, būtų siūlyti žmonėms pramogą, sukurti įvairių patirčių, kurių įprastai gyvenime patirti neįmanoma ir, pasirinkus norimą biologinio signalo ištrynimo procentą, pasinerti į fantazijų pasaulį. Galima kurti hologramą, kurioje su tuo pasauliu susilieji pilnai, šimtu procentų, o galima susiliejimo procentą ir mažinti, kad žinotum, kad stebi ne tikrą vaizdą. Pavyzdžiui, filme „Matrica“ šis susiliejimas daugumai žmonių – pilnas, tik pagrindiniai herojai supranta paslaptį, šį procesą vadinant prabudimu. Bandant pažadinti kitus žmones, jie arba tave sutinka kaip beprotį su pasipriešinimu, arba praregi tiesą ir kyla revoliucija, kurios tikslas – išsivaduoti iš matricos kalėjimo, kuriame gyveni tik vergo gyvenimą.

Filme „Matrica“ pilno virtualaus imanento technologija kuria distopinį pasaulį. Aš su tokia perspektyva filognozijoje nesutinku, bet iš principo nesu prieš šią technologiją. Tačiau ji turi kurti žmonėms ne vergovę, bet laisvę. Žmogus neturi būti uždaromas ne tik technotopinėje matricoje, biologinė matrica – toks pats kalėjimas, iš kurio galima siekti išsivadavimo taip pat kaip iš distopinių technologijų. Kadangi biologinė matrica nėra tikras pasaulis, jis vertas saugojimo tik tada, kai jis suteikia pranašumą, tačiau kai tampa stabdžiu evoliucijai, jis virsta kalėjimu iš kurio turėtume siekti išsivaduoti ir susikurti geresnį pasaulį. Jeigu technologijos tą geresnį pasaulį galėtų pasiūlyti, pavyzdžiui, pilnai įvaldžius transcendentalinį subjektą, tai šių galimybių atsisakyti – neverta. Manau, kad laikui bėgant Baltojo drakono civilizacijoje šios technologijos taps labai svarbiomis ir jos bus vienas iš būdų, kaip natūralų, apribotą žmogų pakylėti iki dievūno išsivystymo lygio. Tai jau būtų transhumanizmo ir pohumanizmo era, kurioje bus įveikti natūralaus žmogaus apribojimai ir civilizacija pasieks aukštesnę išsivystymo stadiją, kurioje ji ne išnyks, bet suklestės.