Filognozijos pradinė mokykla

Vystant filognoziją kaip pažinimo teoriją, kuri turi sugebėti aprašyti tikrovę valdančius dėsnius, reikalingas ir naujas techninis arsenalas, kuris galėtų duoti daugiau galimybių negu tradicinės matematikos priemonės. Kodėl jos nėra pakankamos iš dalies jau buvo atskleista, bet šiame skyrelyje noriu apie tai pakalbėti daugiau ir pakloti pamatą didžiosios sievos aprašymui, kuri yra tikras pažinimo objektas, iš kurio išvedami visi sumatoriuje turimi ir neturimi reiškiniai.

Prisiminus tiesos modelį, kuriame išskiriama pirmapradė ir sumatoriaus tikrovė, galima sakyti, kad žiūrint iš jo vidaus, mintis esti nutolusi nuo tiesos būsenos ir negali pasikliauti ta hologramine aplinka, kuri pateikia tik antrinę šios pirmapradės realybės reprezentaciją. Todėl, kuriant tikrą, holoplastinę matematiką, į šią problemą reikia atsižvelgti. Yra matematinis kontinuumas, kurį valdo sumtoriaus transcendentalinis subjektas ir realus kontinuumas, kuris valdo didžiąją sievą. Kiek žmogus yra sumatoriaus viduje, jam galioja matematinio kontinuumo aksiomos, tačiau kiek jis veikia išoriniu būdu didžiojoje sievoje, tiek jis esti jos kontinuume. Šioje vietoje galima kelti klausimą, kiek matematinis kontinuumas sutampa su holoplastiniu kontinuumu? Jeigu visiškai nesutampa (MK ≠ RK), tarp jų nėra jokio ryšio ir matematika galioja tik idealioje realybėje; jeigu iš dalies sutampa (MK ∩ RK), tai tarp matematinio ir holoplastinio kontinuumo yra tam tikra nedidelio masto sankirta; o jeigu pilnai sutampa (MK = RK), tarp matematikos ir realybės yra pilnas atitikimas ir pastarąją galima tyrinėti vien matematinėmis priemonėmis, idealiame kontinuume. Kuris iš šių variantų yra tiesa – sunku pasakyti, bet mano manymu, arčiausiai tiesos – antras variantas, kuriame tikima, kad idealybė ir realybė sutampa tik iš dalies, arba yra nedidelė sankirta.

Tai reiškia, kad vidinis kontinuumas su išoriniu kontinuumu koreliuoja tik iš dalies ir tarp jų negalima dėti pilno lygybės ženklo. Tačiau kol tyrėjo sąmonė yra sumatoriaus logikoje signalai įvedami į matematinio kontinuumo logiką ir jai atrodo, kad visi reiškiniai, iš išorės įvedami į vidų, veikia pagal jo aksiomas. Kiek galima tokiu principu pasitikėti spręsti sunku, nes transcendentalinis subjektas gali išorinė realybę atspindėti tiesiogiai, nieko nekeisdamas ir rodydamas reiškinius tokioje logikoje, kokioje jie iš tikro vyksta, o gali ir juos permodeliuoti pagal sumatoriaus logiką, kur reiškiniai ne atspindimi, bet transformuojami pagal vidinio kontinuumo aksiomas. Tad žiūrint iš vidaus visi reiškiniai veikia pagal matematinę logiką ir ji atrodo nepajudinama, bet tik todėl, kad išorinio kontinuumo logika nesumuojama ir šios vidinės logikos nėra su kuo palyginti, nes per transcendentalinį filtrą nepraleidžiama jokia anomalija. Todėl, kaip jau sakiau, jeigu holoplastinis kontinuumas yra visiškai kitoks negu sumatoriaus, signalų morfizmams patekus į vidų, jis visas pertvarkomas pagal vidinio, matematinio kontinuumo aksiomas, kurios atrodo galiojančios absoliučiu galiojimu. Todėl yra tokios galimybės: a) VK ≠ IK; ir b) VK = IK. Variante a) suabsoliutinamas transcendentalinis vidinis kontinuumas, o išorinis kontinuumas laikomas nežinomu X, kuris transcendentalinio subjekto sumuojamuose reiškiniuose nepraleidžiamas. Kai vidinis kontinuumas pilnai sutampa su išoriniu, tai ką rodo sumatoriaus logika pilnai atitinka išorinio pasaulio aksiomų sistemą.

Tarus, kad matematinis kontinuumas ir realybės kontinuumas nesutampa, pažinimo tikslas yra padaryti, kad tarp jų būtų pilna lygybė, o tai reiškia, kad jie turi sulyginami būti dirbtinai, mėgdžiojant anapusinės realybės formą, o ne vien tiriant transcendentalinių aksiomų dėsnius. Šis darbas šiuo metu efektyviausiai atliekamas fizikoje. Tačiau imant ne praktinius fizikos tyrimus, bet teorines jos prielaidas, reikia pirmiausiai suprasti kas yra didžioji sieva, pateikiant jos bazinį modelį. Šiuolaikiniame moksle didžiosios sievos modelis yra minimalus, nes jį sudaro substancijos, priklausančios kontinuumo grupei ir materijos grupei. Kitos grupės, net jeigu ir numanomos, yra tik hipotezės, kurios priklauso teorinei fizikai, kuri dar neįrodyta. Šioje vietoje pagrindas yra A. Einsteino bendroji ir specialioji realiatyvumo teorija, kuri matematinėmis priemonėmis tyrinėja kontinuumo ir materijos grupės didžiojoje sievoje sąveiką ir dėsningumus. Kontinuumo grupė yra laukai ir kvantai, kurie kuria visatoje, vadinamoje didžiąja sieva, bazinę struktūrą, veikiančią kaip atskaitos taškas visiems kitiems laukams ir kvantams. Iš šios grupės išvedama erdvė ir laikas, kurie iki A. Einsteino buvo laikomo absoliučiais, o po jo realiatyvumo atradimo, buvo padaryti turinčiais struktūrą ir galinčią turėti deformacijas. Tos deformacijos atsiranda tada, kai kontinuumo grupė didžiojoje sievoje sąveikauja su materijos grupe, kuri išardo jos homogeniškumą, todėl skaičiavimuose atsiranda paklaidos. Tos deformacijos yra judėjimas ir erdvės kreivumas, tapatinamas su gravitacija, atsirandančia dėl masės sankaupų. Be to, galima spėti, kad kontinuumo grupė nehomogeniška ir netapatybinė savaime, be jokių sąveikų, o dėl vidinių struktūrų ir logikos. Tad ji nebūtinai tapati vidiniam sumatoriaus kontinuumui, kuriuo remiasi idealioji matematika.

Šioje minimalioje mokslo sistemoje manoma, kad tikrovės pradžia yra visatinė saulė, vadinama singuliarumu, kuriam sprogus supernovos principu atsirado dabartinė visata. Pirmiausia plečiasi didžiosios sievos kontinuumo grupė, tada plečiasi materijos grupė, kuri sudaro regimo ir neregimo kosmoso struktūrą – visatinę erdvę, užpildytą galaktikų materija. Kontinuumo grupių substancijos yra visoje visatoje, kurios valdo materijos grupės kvantų logiką, greitį ir pan. Tačiau materija susikonscentravusi į žvaigždes, o visa erdvė yra „tuštuma“, kurioje nėra atomų, bet ja keliauja elektromagnetinės bangos ir ji sudaryta iš substancijų susiejančių visą visatą per homogeniškus kontinuumo grupės laukus, kuriais irgi gali sklisti signalas, kaip „gravitacinių“ bangų atvejų, kurios jau yra išmatuotos. Tai bangos, kurios juda per kontinuumą, arba Mendelejevo vakuumą. Tai, kad ši erdvė nėra iš tikro absoliučiai tuščia įrodo dar ir tai, kad elektromagnetinė radiacija gali keisti savo trajektoriją, naudojant didelių objektų gravitacinio lęšio efektą, o tai įrodo, kad kontinuumo grupės substancijos, formuojančios erdvę, gali turėti deformacijas ir sudėtingesnę struktūrą.

Filognozijos modelis šiek tiek labiau išplėstas už standartinį mokslinį modelį, nes sau leidžiu daugiau spekuliatyvumo ir hipotetinio mąstymo. Filognozijoje naudoju tokią logiką: DS = RK = FM, kur Feynmano medis turi tokias substancijų grupes:

a) kontinuumo grupė,

b) dvasios grupė,

c) gravitacijos grupė,

d) materijos grupė,

e) X_n grupės.

Matome, kad be kontinuumo ir materijos grupės buvo pridėtos dvasios ir gravitacijos grupės, atitinkančios gyvūninės psichikos reiškinius, kurie kitokie negu įprastinė materija; o gravitacijos grupę įvedu dėl to, kad nemanau, kad mane dominantis dangaus kūnų graviatacijos reiškinys susijęs ne tiesiogiai su kontinuumo grupe, bet turi tarpininką, kuris atsakingas už gravitaciją. Mokslo požiūriu toks principas gali atrodyti perteklinis, ir norėtųsi viską redukuoti į dvi grupes, tačiau manau, kad aiškinimo galimybių ribojimas yra neproduktyvus, o jeigu kitos didžiosios sievos substancijų grupės – neįrodytos, reikia plėsti įrodomąją bazę, o ne riboti hipotezes. Kiek tokių nežinomų grupių didžiojoje sievoje yra – sunku pasakyti, todėl potencialiai visas jas vadinu X_n grupėmis, kurių gali būti tiek daug, kad ši minimali, arba bazinė, modeliavimo sistema, galima manyti, yra tik pirmas žingsnis į tikrą didžiosios sievos teoriją. Pagrindas yra kontinuumo grupė, kuri yra svarbiausia, ir kuri sukuria visatinio, holoplastinio kontinuumo aksiomų sistemą; ir manau, kad matematikams pirmas uždavinys yra nustatyti ar šis išorinis kontinuumas sutampa su sumatoriaus idealybiniu kontinuumu ar ne; ir jeigu sutampa – kokiu laipsniu?