Tiesos logikos

Ankstesniuose „Filognozijos pradmenų“ tomuose apie tiesą jau esu nemažai rašęs, tačiau šiame tome, kuris specialiai skirtas tiesos sąmonės klausimui, problemą išplėtosiu daug giliau ir susiesiu su Baltojo drakono civilizacijos idėja. Tai reiškia, kad idėja mąstoma ne siaurąja prasme, santykinės tikrovės atžvilgiu, kurioje tiesa yra tik ribotas vaizdinys, nesugebantis aprėpti visos tikrovės, tačiau priešingai, plačiąja prasme, orientuojantis į absoliučią realybę. Tiesa mąstoma kaip santykinės ir absoliučios realybės santykis, anksčiau vadintų pirmine ir antrine tikrove, žymimas dviejų elementų sandūra, tai yra MS-DS. Tai jau žinomos ir gerai išnagrinėtos mažoji ir didžioji sieva. Tiesą suprantu kaip antrinę dirbtinę būseną, sukurtą arba mažosios arba didžiosios sievos, kuri reiškiasi arba kaip informacinė holograma arba kaip materiali technika. Ši struktūra gali turėti daug logikų, tačiau savo teorijoje remsiuosi standartine versija, kuri yra Dievo bažnyčios logika, Šėtono bažnyčios logika ir Baltojo drakono logika. Kadangi nuo penkiolikto tomo filognozija renkasi Baltojo drakono kelią, „Tiesos sąmonėje“ vystysiu pastarąją versija, o kitos bus pateikiamos tik paaiškinti kontekstą.

I. Dievo bažnyčios tiesos logika. Šiame tiesos kelyje principas paaiškinama struktūriniu būdu:

MS (netiesa) – DS (tiesa)

Tiesa = MS (ds) – Netiesa = DS (ms)

Tiesa = MS (R) – Netiesa = DS (RA)

Pasiaiškinkime šią logiką nuo pradžių. MS (netiesa) reiškia, kad mažoji sieva sugeba sujungti tik dirbtinę hologramą, kuri yra toli nutolusi nuo pirminės realybės, žymimos DS (tiesa), ir iš esmės jos neatitinka. Be abejo yra gyvūninei orientacijai reikalingas informacijos minimumas, tačiau pati realybės esmė hologramoje nerodoma, ir kokia žmogaus bei pasaulio prasmė – nežinoma. O tai reiškia, kad pradinėje stadijoje tiesa tapatinama su anapusiniu Absoliutu, kuris mažojoje sievoje neatveriamas, taip ją darydamas netikrovės terpe. Tačiau žmogus turi sugebėjimą didžiąją sievą įtraukti į vidų, šį procesą vadinant inversija, ir kiek tai pavyksta, net jeigu ir nedideliu procentu, kažkiek tiesos sąmonėje pasirodo. Taip pat šią vidinę būseną žmogus eksversijoje moka perkelti į anapusinį pasaulį, sukuriant dirbtinę realybę, ir kadangi šis principas neatitinka natūralios tvarkos – jis laikomas išorinės netiesos vieta. Tai reiškia, kad inversijoje ir eksversijoje tiesa ir netiesa apsikeičia vietomis, tokiu principu išreiškiant Dievo bažnyčiai būdingą logiką. Pereinant prie standartinių žymėjimų, ds paverčiamas į informacinį rišlį, žymimą R, kuris yra civilizacinė informacija, apimanti žmonėse tikrovės kosmologinę visumą; taip pat ms yra pakeičiamas į raigą, kuris yra techninis natūralių substancijų sujungimas, žymimas RA, kuris Dievo bažnyčioje laikomas blogio vieta, nes eina prieš Dievo planą, primetant tikrovei žmogaus valią.

II. Šėtono bažnyčios tiesos logika. Alternatyvi logika aprašoma taip:

MS (tiesa) – DS (netiesa)

Netiesa = MS (ds) – Tiesa = DS (ms)

Netiesa = MS (R) – Tiesa = DS (RA)

Ši tvarka yra apversta Dievo bažnyčios tvarka, kurioje manoma, kad tiesa ateina iš žmogaus, ir kiek jis savo valios primeta natūraliam, dieviškam pasauliui, tiek jis yra tiesa, o kiek tikro pasaulio ateina į mažąją sievą, ji visa yra netiesa, kurią reikia perdaryti pagal žmogaus valią ir norus. Šiame principe visa tai, kas yra natūralu laikoma blogiu, ir manoma, kad žmogus visą pasaulį turi pakeisti, nepaliekant jame nieko, kas ateina iš Dievo, jeigu tai netinka ar netarnauja žmogui. Tai antrinės tikrovės persvaros prieš pirminę tikrovę principas, kuriame žiūrint iš vidaus jos apsikeičia vietomis ir metafizika tampa antrine, o empirija pirmine būtimi. Save padaręs centru ir įsisavinęs visą artimiausią tikrovę, žmogus pradeda brautis gilyn, bet ne tam, kad garbintų, o tam, kad užkariautų. Tai „Dievo mirties“ principas, kuris žinomas nuo F. Nietzsche‘ės, po kurios į jo vietą bandoma pastatyti viršžmogį. Kalbant apie civilizacinį R, ypač apie religinį jo variantą, jis nelaikomas geru žmonių organizavimo principu, nes verčia juos nusižeminti prieš transcendenciją, vietoj to, kad taptų jos šeimininkais. Šioje versijoje tiesos vieta yra techninis RA ir jam tarnaujantis žmogus, kuris ypač būdingas mokslinėje, technologinėje civilizacijoje. Filognozijoje ši tiesos sąmonės būsena taip pat analizuojama, bet tik kaip pradinis etapas, nuo kurio pereinama prie Baltojo drakono civilizacijos.

III. Baltojo drakono tiesos logika. Pagrindinis filognozijoje naudojamas tiesos modelis toks:

MS (tiesa) – DS (tiesa)

Tiesa = MS (DS) – Tiesa = DS (DS)

Tiesa = MS (R_H) – Tiesa = DS (RA_H)

Kadangi Baltojo drakono ontologinė holograma prilygsta pirminei tikrovei, ji, kaip ir pats Absoliutas, yra tiesos vieta, kurioje sąmonė aprėpia visą tikrovę, visą transcendenciją ir pilnai supranta jos bei savęs paslaptį. Tokiu principu tarp egzistencijos ir būties yra pilnas atitikimas, kuriame nėra vietos netiesai, kuri yra žemesnio rango už pirmapradę būseną, todėl natūraliai atmetama kaip menkavertė. Renkantis tai, kas geriau, visada renkamasi tiesa, todėl holoplastinis rišlys, apimantis visą holoplastinę civilizacijos informaciją, pilnai sutampa su pilnu Feynmano medžiu, o holoplastinės technologijos sutampa su natūralia tvarka, kaip natūrali gamta. Kalbant apie tiesos sąmonę ir jos logiką, pirmiausiai omenyje turima šis variantas, į kurį orientuotos visos filognozijos pastangos. Nors iš pradžių galėjo atrodyti, kad renkamasis Šėtono bažnyčios kelias, rodant palankumą techninei civilizacijai, nors buvo kritikuojamas moralės neatinkantis jos variantas. Galima pagalvoti, kad užtenka padaryti, kad technologijos būtų nekenksmingos žmogui ir visos moralinės problemos bus išspręstos, tačiau klausimas daug sudėtingesnis ir norint išvengti technologinio pragaro, to neužtenka, ypač dėl to, kad tai apima ne tik žmonijos klausimą, bet ir visos gyvybės, o taip pat ir „negyvos gamtos“. Tam, kad būtų galima pamatyti tikrą problemos mastą, reikia būti pilną realybę suvokiančiu dievūnu, į kurio logiką ir orientuojasi mano knygos. Ir kol tokia sąmonė neturima, Šėtono bažnyčią verčiau suspenduoti, negu eiti į priekį aklu ėjimu.

Kadangi savo knygose pasirinkau eiti Baltojo drakono civilizacijos keliu, tiesos sąmonei keliu aukščiausius reikalavimus, ir manau, kad kol žmogus nėra pasiekęs aukščiausios išsivystymo pakopos, saugesnis principas būtų laikytis Dievo bažnyčios logikos, kuri gali atrodyti nepatraukli lyginant su technologinio masto begaliniu plėtimu, tačiau tai ne absoliutus principas, o tik laikina strategija, kol atsiras aukštesnio lygio sąmoningumas ir civilizacinis rišlys pasieks aukštesnį išsivystymą. Natūrali tvarka neturi būti menkinama, rodant, kad ji neefektyvi, neatitinka žmogaus lūkesčių ir todėl turi būti „tobulinama“. Tikrovę iš tikro pagerinti įmanoma, jeigu verta, tik tuomet, kai žinai pilną jos apimtį; priešingu atveju, tai, kas atrodo pagerinimu, gali iš tikro tapti milžinišku pabloginimu. Kitaip, sakant, filognozijoje pasisakau ne prieš technologijas apskritai, bet prieš netobulas technologijas, kurios netinkamai įvestos į pasaulį ir jam kenkia matomais bei nematomais būdais. Tobula technologija laikau tą, kuri prilygsta natūraliam objektui, ir kuri į realybę įkomponuota tokiu gyliu, kad joje atrodo kaip gamta. Tam, kad būtų pasiektas šis lygis, reikalingas pakankamas dirbtinės tvarkos spektras, apimantis Infra ir Ultra substancijas, makro ir mikro skopinius lygmenis. Tačiau, kad taip atsitiktų, turi būti pasiektas pakankamai aukštas tiesos sąmonės išsivystymas, ir filognozijos knygomis tam siekiu padaryti gerą pradžią Lietuvoje.