Šiuolaikinėje ezoterikoje labai populiari sena daugkartinių įsikūnijimų teorija. Pasak šios teorijos, žmogus turi sielą, kuri mirties metu atsiskiria nuo kūno, pereina į tarpinį gyvenimą ir po to įsikūnija į naują kūną. Kadangi anapusinių ir šiapusinių pasaulių yra daug, tai yra įvairių rūšių įsikūnijimai, kurie skirstomi pagal pasaulių, kuriuose įsikūnijama klasifikaciją. Galimi įsikūnijimai žemėje, kitose planetose, kitadimensinėse realybėse, paraleliniuose pasauliuose, bei galimas gyvenimas pagrindinėje sielų realybėje. Visi šie įsikūnijimai kaupiami sielos atmintyje, kurie yra didžiojo sielos proto pagrindas. Šią atmintį ir protą galima pavaizduoti kaip gyvenimų medį, kurio šakose yra gyvenimų filmai iš įvairių realybių. Dabartinis sielos kūniškas gyvenimas vadinamas sielos karūna. Pasibaigus gyvenimui, karūnos informacija pereina į didžiąją sielos atmintį.

Gali kilti klausimas, koks viso to tikslas ir kokia prasmė? Čia prigalvoti daug neįmanoma, nes įsikūnijimais galima siekti vieno – dvasinio augimo, kurio pagrindas yra patirtys ir sukauptos žinios. Į kitą gyvenimą nieko materialaus parsinešti neįmanoma, pereina tik sielos atmintis ir papildytas naujomis patirtimis, žiniomis ir sugebėjimais protas. Dėl šios priežasties, kiekvienas įsikūnijimas laikomas savotišku žaidimu, kurio pagrindas yra laisva valia ir pagrindinis negatyvus principas – laisvos valios pažeidimas. Tiktai yra vienas niuansas. Žemuose augimo lygiuose arba žemo lygio įsikūnijimuose, siela savo visos atminties ir proto naudoti negali, ir turi tenkintis tik proto ir gabumų programa, kuri duota konkrečiai įsikūnijimo užduočiai, nes jeigu disponuotų visu sielos protu, tai žemo lygio pasaulyje nebūtų jokių adekvačių patirčių, siela būtų išaugusi tą pasaulį ir būtų tinkama tik lyderio vaidmeniui. Bet pasaulyje visos sielos lyderiais būti negali, toks pasaulis būtų nefunkcionalus materialioje plotmėje, todėl sielos užsiblokuoja ir mąsto savo įsikūnijusį gyvenimą tik iš apriboti fragmento. Kai patenka į tarpinį gyvenimą, gali savo patirtį apmąstyti visos sielos atminties kontekste.

Imkime gyvenimų medžio įsikūnijimų žemėje šaką. Tarkime kad žmogus žemėje įsikūnijo 100 kartų. Tai kaip vienai planetai aišku yra labai daug ir tie įsikūnijimai apimtų beveik visą civilizacijos istoriją. Tai rodytų ypatingą sielos prisirišimą prie šitos planetos ir tam tikras užduotis, kurias įvykdyti įmanoma tik šiame pasaulyje. Tarkime kad žmogus gyvena šimtą metų, įskaitant ir laiką praleistą tarpinėje būsenoje. Tai 100 įsikūnijimų reikštų 10 000 metų civilizacijos vystymosi istorijos patirtį. Kitaip sakant, į sielos didžiąją atmintį įeitų ir akmens amžiaus įsikūnijimai į pirmykštes bendruomenes, įsikūnijimai primose civilizacijose, naujesniuose laikuose ir visi dabartiniai įsikūnijimai. Patirtys priklauso nuo gauto/pasirinkto vaidmens, nuo įsikūnijimo lygio planetos piramidėje. Nuo to priklauso ar žmogus įgyja maksimalią visos civilizacijos patirtį, su visomis paslaptimis, kurios žinomos tik piramidės viršūnėje ar įsikūnijimai į vidurinę grandį, o galbūt ir pačią žemiausią. Sieloms, pasak ezoterikų, per visus įsikūnijimus tenka patirti daug ką. Pavyzdžiui, šiuo metu planetoje aukščiausio lygio patirtis gali turėti tik keli šimtai sielų. Ir šeši milijardai patiria žemiausio lygio patirtį.

Tačiau bet kokiame lygyje yra savi dėsniai. Pirmiausiai, bet kokiame lygyje galioja laisvos valios principas. Reikalas tik tas, kad pagal šį principą turi žaisti su tomis kortomis, kurios iškrito: kūno kokybė, proto programa, giminės, aplinka, socialinė matrica ir programa ir t.t. Kad galėtų suprasti kokiu principu vyksta šių kriterijų parinkimas, siela turi prisiminti savo tarpinius gyvenimus. O ši paslaptis būna užtamsinta ir žmogus dažniausiai net nežino, kad egzistuoja anapusiniai pasauliai. Savo didžiuoju protu gali naudotis tik netiesiogiai, per pasąmonę, nesuprasdamas iš kur tos žinios ateina. Iš tikrųjų tai akivaizdu, šios žinios ateina iš sielos didžiosios atminties, nes praėjusiuose gyvenimuose, ir ne tik žemėje, daugumai yra tekę pabūti daug kuo ir gauti pačios įvairiausios informacijos.

Be to, yra dar viena savybė, kuri priklauso nuo to, kokiame lygyje siela įsikūnija. Aukštuose hierarchijos lygiuose įsikūnijusi siela turi tendencija riboti, uždaryti, spausti į vidų, statyti į rėmus, o žemuose lygiuose priešingai: rėmus laužyti, veržtis į išorę, sprogdinti sistemą. Tai sielos implozyvumas ir eksplozyvumas. To priežastis – skirtingos užduotys. Žemesnio įsikūnijimo sielos galvoja apie savo ir kitų individualumą, o aukštesnio, apie visumą, apie sistemą. Tačiau toks vertinimas dar ne viskas, nes reikia žiūrėti ir į ką orientuotas pats pasaulis kaip visuma. Ar jo tikslai yra išdėlioti šio pasaulio rėmuose, ar pasaulis orientuotas į anapusinį sielos augimą. Pirmuoju atveju įsikūnijusi siela tik išnaudojama dėl labai žemo lygio tikslų, kurie neišeina iš iliuzinio pasaulio galimybių, o antruoju atveju – orientacija yra į mokymusi pasiekiamą augimą. Tad sprogdinanti tvarką siela dažniausiai tokia tampa tuo atveju, kai uždaroma į žemą, materialistinį pasaulį ir yra ribojamas jos tobulėjimas, nors to tikslas išmokti pamoką per ribojimą ir stoką. Kai siela sprogdinanti yra normaliai orientuotame pasaulyje, tai ji dažnai būna susipainiojusi ir paklydusi. Savo klaidas ji turi įvertinti tarpiniame gyvenime, visos sielos patirties kontekste.

Kaip visa tai pamatyti? Kad gautum tikrus prisiminimus, reikalinga holoplastinė, visas patirtis sujungianti sąmonė. Tačiau yra ir tam tikros technikos, kurios leidžia modeliuoti. Modeliavimo pagrindinis metodas yra gyvenimų medis, kuriame suklasifikuojami visi įsikūnijimai. Tada reikia įvertinti kiek įsikūnijimų kiekvienoje realybėje buvo ir pabandyti atkurti remiantis savo pasąmone gyvenimo istorijas. Pagrindinis standartas yra šimto metų gyvenimas kartu su visais tarpsniais. Reikia mokėti į tuos tarpsnius pažiūrėti iš šalies, kaip į visumą. Visuose įsikūnijimuose būna gimimas, vaikystė, jaunystė, vidutinis amžius, senatvė ir mirtis. Į visus šiuos tarpsnius reikia pažiūrėti iš šono ir pagauti gyvenimo pagrindinės istorijos „siužetą“. Pavyzdžiui, jeigu turimas 20 įsikūnijimų kitoje planetoje, kitoje rasėje, tai praktiškai yra iš įvairių civilizacijos laikotarpių 20 gyvenimo istorijų, nuo 100 iki galbūt 1000 metų. Taip, pagal visas kategorijas ir visus įsikūnijimus, jeigu atsimenama arba modeliuojant, galima įvertinti ir tikrą sielos amžių. Nustatyti ar siela sena, patyrusi, koks pagrindinis sielos „charakteris“, kokias patirtis pasauliuose siela renkasi ir kokie vaidmenys yra artimiausi. Tarkime yra realybių 9 kategorijos, ir kiekvienai tenka apie 10 000 metų. Tuomet sielos amžius būtų 90 000 – 100 000 metų. Labai senų sielų amžius gali būti skaičiuojamas milijonais metų. Be to, reikia neužmiršti, kad toks skaičiavimas sąlygiškas, nes skirtingose realybėse yra skirtingas laiko suvokimas. Šie skaičiai tik orientaciniai.

Sielos taip pat skiriasi ir pagal įsikūnijimų vietos statistiką. Ar jos labiau vietinės ar labiau ateiviškos, kitokios ir sunkiai prie vietinės realybės prisitaikančios. Jeigu su žmogiško tipo siela sunku rasti bendrą kalbą, gali būti, kad siela šiame pasaulyje gyvena pirmą kartą, todėl jai čia sunkiau susiorientuoti nei kitiems. Taip pat svarbios ir patirtys: jeigu jos aukšto lygio ir patenki į žemą lygį, jautiesi ne savo vietoje, ir atvirkščiai – žemo lygio įsikūnijimai, patenka į aukšto lygio pasaulį, kur patirtys būna rinktinės ir su jomis susitvarkyti siela neturi pakankamai įgūdžių.

Kaip tai patiriama ar modeliuojama, aišku, yra įvairios galimybės. Ne visi teigiantys, kad atsimena savo gyvenimus yra sąžiningi ir daug kas būna paprasčiausiai sumodeliavęs gyvenimų medį ir prikūrę istorijų romano kūrimo principu. Tačiau yra ir kas iš tikro sugeba pajausti visą savo sielos gelmę, naudodami tam tikrų indikatorių iš dabartinio įsikūnijimo sistemą. Pagrindinis kelias į holoplastinę sąmonę yra kelias per sielos karūną, kuri yra dabartinis gyvos sielos įsikūnijimas.

Ką toks gilus ir platus mąstymas duoda? Pirmiausiai išmintį, ramybę supratimą, kad ne viskas šiame gyvenime prasidėjo ir ne viskas jame užsibaigia, kad yra aukštesnė realybė, kurioje žmogus egzistuoja ne apribotu, bet tikru savo pavidalu ir gali būti kelių šimtų tūkstančių metų amžiaus, t. y., su milžiniška patirtimi.

• Reinkarnacija