Pirmą kartą į rankas F. Nietzsches kūryba lietuvių kalba man pateko 1991 m., kai buvo išleisti rinktiniai raštai. Po to pradėjau skaityti rusų kalba viską ką sugebėdavau gauti ir galiausiai atėjo eilė vokiškai leistam raštų rinkiniui, kurį sudaro 15 tomų. Nebuvau labai atidus F. Nietzsches filosofijos studijuotojas, bet tam tikros bendros formos užsifiksavo. Užsifiksavo ir tai, ką pats Nietzsche norėjo užfiksuoti savo raktiniais žodžiais, ir tai, ką sugebėjau išgliaudėti tarp eilučių.

Prieš tai, rašydamas apie Šliogerį, filosofus suskirsčiau į du tipus: vienas jų yra paviršininkai, o kitas – gelmininkai. Imant moderniąją filosofiją, Nietzsche yra vienas iš geriausiai man žinomų gelmininkų. Nors šis skirstymas labiau tinka pažinimo filosofijai, tačiau pagal dvasią filosofus šiuo principu lengva suskirstyti net tuo atveju, jeigu pažinimo klausimai nebuvo jų pagrindinė tema. Tai, kad Nietzsches tikslas yra „anapus“ galima nujausti pavadinime „Anapus gėrio ir blogio“. Žinoma, šis anapus yra ne pažinimo, bet moralės ir vertinimų srityje. Tačiau jau vien šis pavadinimas rodo, kad nusistovėjusiu priimtu paviršiumi jis nesitenkino, ir nesitenkino ne tik moralės, bet ir kitose srityse.

Net galima sakyti, kad šis žodis, „anapus“, yra programinis Nietzsches žodis, kuris buvo veiksmas, turėjęs pradėti visų šiapusinių stabų saulėlydį. Įveika, anapus, saulėlydis yra kertinės F. Nietzsches sąvokos, dėl kurių jis į istoriją įėjo pirmiausiai griovėjo įvaizdžiu. Klausimas – ką jis norėjo sugriauti. Pomirtinis veikalas „Antikristas“ atsako į šį klausimą: krikščionišką Vakarų civilizaciją. Vakarų civilizacija, visi žinome, pastatyta ant dviejų pamatų Antikinės graikų civilizacijos ir krikščionybės, paremtos „Naujuoju Testamentu“. Pasak Nietzsches, krikščionybė buvo pats pražūtingiausias įskiepas, už kurį atsakinga Romos imperija, kuris beveik sunaikino tą dalį kamieno, kuris išauga iš senovės Graikijos. Nietzsches tikslas buvo paruošti dirvą šios klaidos ištaisymui – per filosofiją.

Tai žinoma nėra viskas, nes šio vokiečių filosofo kūryba labai plati, joje galima surasti labai daug įvairių idėjų užuomazgų. Tačiau tai – vienas pagrindinių akcentų, kuris eina per visą jo kūrybą. Anapus, tai anapus krikščioniškų idealų iliuzijos, anapus krikščioniškos metafizikos. Tam tikra prasme, šis anapus reiškia ir grįžimą į „šiapus“, tačiau šis šiapus – tikrai nėra Šliogerio šiapus, nes Nietzschei fenomenai šiapus juslinio horizonto buvo menkavertės sąmonės iliuzijos, o žmogaus tikrosios šaknies, jis ieškojo anapus sąmonės ir šią vidinę gelmę vadino valia ir vėliau dar tiksliau valia viešpatauti (der Wille zur Macht). Nietzschei „šiapus“ nėra daiktų paviršius, jo filosofijoje nėra jokio estetizuoto grožėjimosi daiktams žmogaus pasiūtais drabužiais.

Atrodo, kad Nietzsche griaudamas metafiziką išsuka iš gelmininko kelio, tačiau tai netiesa, nes jis tik pašalina „dangaus pasaulį“ esantį vaizduotėje ir bando pakeisti jį tikru „anapus“, kuris atsiveria čia ir dabar jusliniame pasaulyje ir vidinėje psichikos dalyje. Jis siekia peržengti mintį ir daiktą, surasti jų gelmę ir suteikti jai filosofinį pavadinimą, kurį skolinasi iš jaunystėje skaityto Schopenhauerio. Tai jau minėta valia ir valia viešpatauti. Tai psichologizuotas pavadinimas ir jis gali sukelti klaidingą įspūdį, kad Nietzsche sužmogina, supsichologina tikrovės gelmę, tačiau interpretacija turi būti daugiau ontologinė. Valia tai tam tikra substancija, kuri savo aktyviuoju aspektu kažkuo, bent Nietzschei, primena psichologinę valią, todėl jis šį terminą ir skolinasi, paversdamas metafizine realybe.

Pabandant susieti šį literatūrinį suvokimą su mano sistema, kurioje išskiriu dvi realybes vadinamas fizine ir gnostine brana, valia – tai gnostinės substancijos ir tam tikra prasme fizinės substancijos, esančios anapus fenomeninio pasaulio, pavadinimas. Nietzschei atrodė, kad šios substancijos svarbiausias bruožas yra siekimas, troškimas, kuris nukreiptas į kitą substancijos savybę, kurią jis vadino galia. Valia viešpatauti yra galios siekimas. Ar teisingai filosofas įsivaizdavo šią pamatinę realybę, ar klaidingai – kitas klausimas. Galima tik užsiminti kaip fizikai aiškina formulėmis pamatinių substancijų, esančių už fenomenų pasaulio, savybes. Pagrindinė sąvoka yra ne galia, bet energija, nors kita vertus šios sąvokos formulėmis yra lengvai susiejamos. Lagranžo judėjimo lygtis energiją susieja su jėgos sąvoka, jėga susieta su darbu, o darbas atliktas per laiko vienetą yra galia. Galia ir jėga Nietzschei buvo daugmaž sinonimai, tik pirmas žodis – platesnis, o antras siauresnis.

Taigi kūnų pasaulyje pirmiausiai turime reikalą su fizine jėga, ir ją suorganizavus į socialines formas – galia. Bet jis taip pat nujautė, kad gnostinėje substancijoje turi būti ne kitaip, ir kaip šios energijos-jėgos-darbo-galios čiuptuvą jis interpretavo psichinę substanciją ir vadino ją bendru terminu „valia“. Valia organizuoja fizinę jėga ir kuria galios centrus, kurie kovoja tarpusavyje ir siekia viešpatavimo. Iš šios „metafizikos“ ir kilo visi Nietzsches projektuoti „anapus“ ir „saulėlydžiai“, nes jis galios formas laikė kylančiomis ir smunkančiomis. Kylanti yra sveika galios forma, tiek psichine, tiek socialine prasme, o smunkanti yra nesveika, degradavusi. Minėtieji graikai buvo sveika civilizacija, kurią perėmė romėnai, kurie patys iš pradžių buvo sveika viešpatavimo forma, kol viso reikalą sugadino krikščionybė, paversta valstybine religija.

Šį žaidimą galima interpretuoti įvairiai, kad tai iš pradžių tebuvo viešpatavimo įrankis, bet pasak Nietzsches, šis įrankis sugadino, susargdino biologinę rūšį ir veda ją prie išsigimimo ir visiško žlugimo. Todėl jis ir paskelbė tam karą, norėjo išgelbėti Vakarų civilizaciją nuo išsigimimo.

Man asmeniškai šie klausimai nėra labai aktualūs. Mane daugiau domina pažinimo klausimai, bet perimu tam tikrus programinius Nietzsches aspektus, vienas kurių yra „anapus“ ir „stabų saulėlydis“. Man svarbus klausimas yra sąmonė, nes siekiu atskleisti visą žmogaus spektrą, bet laikau, kad jis bus atskleistas tik peržengus primityvias, fenomenologines žmogaus pažinimo formas. Tam reikia atsiriboti nuo paviršinio juslumo, pasitraukti į laksato terpę ir stengtis savo laksatu surezonuoti su anapusine tikrove. O tada, kiek įmanoma pašalinti patį laksatą, sukurti naują, ne egzistenciatinio tipo sąmonę. Todėl Nietzsches „Anapus gėrio ir blogio“ keičiu į savo „Anapus vaizdo ir veiksmo“. Vaizdas ir veiksmas yra tik žmogaus suvokimo formos, kurios kalboje išreiškiamos daiktavardžiais ir veiksmažodžiais. Norint pamatyti tikrą pasaulį, manau, reikia šią kalbą peržengti, sukurti naują kalbą, kuri labiau atitiktų anapusinę realybę.

Tai svarbu todėl, kad žmogus yra šios anapusinės realybės gyventojas, o sensoriumo dėžutė tėra juslinių echolokatorių sukurtas paveiksliukas. Šis paveiksliukas yra pažangos stabdis, todėl iš pradžių reikia sukurti kitus paveiksliukus, hipostratinius, o tada iš viso vaizdo ir veiksmo archetipus pašalinti. Fizika turi surasti kitą pagrindą savo parametrų kategorizavimui, kurie turi būti paimti iš kitokio ekrano arba iš viso iš srities, kuri yra anapus jo. Tas anapus yra šiapusinis anapus, kuris atsiveria pirmiausiai čia ir dabar. Yra šiokio tokio fizinio metafizinio susipainiojimo, bet gerai pagalvojus viskas lengvai susitvarko.

• Filosofija