Kelionės laiku tipiška mokslinės fantastikos tema, kuri iš grožinės literatūros ir filmų perėjo į kitas sritis. Viena jų yra ezoterika, kurioje dažnai pasirodo žmonės ir istorijos, susijusios su paranormaliais gebėjimais, leidžiančiais pažaboti laiką. Ji taip pat reiškiasi ir kaip užribio mokslo tema, svajojant apie laiko valdymo technologijas. Visos technologijos prasideda nuo teorijos, teorijoms sukurti reikia tirti tikrovę. Norint valdyti laiką, reikia žinoti kas jis iš tikro yra. Kol sąmonėje karaliauja primityvus fenomenologinis vaizdinys, be jokios subtilesnės reiškinio analizės, tol apie kokį nors efektyvesnį valdymą nėra net kalbos. Todėl turime pažinti laiką, nesivadovauti jo primityviais vaizdiniais. Kūryboje ir ezoterikoje dažnai fantazuojama, priskiriamos sau neegzistuojančios galios; mokslas siekia būti rimtesnis, bet dažnai apribodamas fantaziją uždaro gerų idėjų šaltinį, padarydamas šiam klausimui didelę žalą. Kad skeptikai neverkšlentų, pateikiu savo idėjas kaip konstruktą, kurį galima panaudoti kūryboje, rašant laiko kelionių tema. Taip pat reikia neužmiršti, kad be kelionių yra daug kitokių laiko valdymo galimybių, tokių kaip pranašavimas, ateities numatymas ir t.t.
Pradėsiu nuo fundamentalių su laiku susijusių skirčių. Šis klausimas skirstomas į tris aukštus, kuriuose laikas pasirodo skirtingais avatarais: pagrindinis laikas – nežinia kas, nes jis yra už patyrimo srities, priminėje tikrovėje. Kokia jos struktūra šioje vietoje galima pasakyti tik pasitelkus teorinę ezoterinę vaizduotę, kuri pakiša idėją leidžiančia pagauti esminį jo bruožą. Man šis bruožas apsireiškė kaip laiko laužmenų (fraktalų) konstruktas, kuris gali turėti „keliolika“ dimensijų. Esmė ta, kad laiko nelaikau vienmčiu, jo negalima žymėti viena progresine tiese, ši savybė atsiranda tik aukštesniuose lygmenyse. Tiesioginis laikas yra tas prezentinis srautas, kurį suformuoja į sąmonės sątvarą patenkanti informacija. Tai ta pagrindinė žmogaus „amžinoji dabartis“, kurioje visada yra sąmonė. Be abejo šis prezentinis srautas yra to tikro pagrindinio lauko slaja, kurioje užmaskuojamos tos sudėtinės tikro laiko struktūros, kurias reikia žinoti, norint laiką valdyti technologiškai. Prezentinis srautas tos struktūros neparodo, todėl privaloma jį peržengti. Toliau eina perdirbtas laikas, kuris yra pertvarkytas prezentinis srautas, pavirstantis į du avatarus: preteritinį laiką, kuris žymi praeitį ir futūrinį laiką, kuris nurodo į ateitį. Šie du paskutiniai avatarai yra labiausiai nutolę nuo to tikrojo laiko, jie yra tie likučiai, kurie lieka panaudojus prezentinį srautą. Vadinasi tikrais išoriniais kūnais gyvename tikrame daugiamačiame laike, o suvokiame jį kaip šiuos tris išvardintus srautus: dabartį, praeitį ir ateitį.
Tai bendro pobūdžio žemėlapis, kuriam toliau suteiksiu teorinio modelio pavidalą. Esmė yra dvi koordinačių ašys, kurių horizontali žymi erdvę, mano vadinamą tentyvu, o vertikali yra laikas, vadinamas tenkme. Tentyvas yra mūsų tikrovės fiksuota struktūra, kurioje galima išskirti stabilias vietas, kuriose kaip arenose rutuliojasi įvykiai. Tentyvą galima pažinti, o kadangi jis keičiasi labai lėtai, susipažinus su vietovėmis galima iš anksto žinoti ką rasi vienoje ar kitoje vietovėje atidūręs. Dėl šio priežasties tentyvas yra numatomas ir prognozuojamas, keičiasi tik dėl tenkmės sukuriamų situacijų. Tentyvo vietovėje yra vertikali ašis, žyminti tenkmę, kuri pagal analogiją su vietomis erdvėje turi savo lomų struktūrą. Loma yra pagrindinis tentyvo vienetas, kurio centre yra koks nors įvykis. Lomos nuo vietų skiriasi tuo, kad jos nėra tvarkingos, jos tvarkomos tik susidūrusios su pagrindiniu tikrovės prezentiniu srautu, kuris atsiranta tentyvo ir tenkmės susikirtimo vietoje. Į ateitį ir praeitį šio susikirtimo nėra, todėl jos egzistuoja ne kaip tiesės, bet kaip netvarkingi debesys, kuriuose vyrauja laužmenų struktūros. Artėjant prie prezentinio susikirtimo, lomos įgauna tvarką ir įsikomponuoja į kokią nors išreikštą vietovę. Mano mokslinės fantastikos pasaulyje, kelionės laiku įmanomos kaip „tenkmės lomų įtentyvinimas“, tai yra erdvės burbulo išplėtimas į praeitį arba ateitį, kur susikuria keliautojo lauku pasaulis, kuriame dar kartą pergyvenama praeitis arba anksčiau laiko išgyvenama ateitis. Erdvė netvarkingai pagal laužmenis išdėstytas lomas sutvarko jų logiška seka, gauname realizuotą ateitį arba praeitį.
Visi žino su laiko kelionėmis siejamą paradoksą, pagal kurį pakeitus ką nors praeityje, išnyksta visa ateities linija, ateitis pasikeičia. Pavyzdžiui, jeigu kas nors nukeliavęs į praeitį nužudytų tavo protėvius, be pėdsakų išnyktų visa su šiais protėviais susijusi ateitis. Tokias energetines linijas tenkmėje vadinu strujomis, kurios yra energetiškai susietų lomų kamuolys, kurios patekusios į įtikrovinančią erdvę yra realizuojamos tam tikra įvykių seka. Nukirtus kurioje nors vietoje strują, ji ištraukiama iš visos ateities. Arba kitas variantas – ateitis pasidalina į dvi paralelines juostas, kur vienoje realizuojama sena struja, o kitoje – ši struja išnykusi. Tai susiję su problemomis, kadangi šalinant geras strujas iš tenkmės, bloginama ateitis, jų vietą užima blogosios strujos. Todėl neprotingai žaidžiant su laiku, ateitį gali ištikti katastrofa, nes ta sunaikinta struja galėjo būti priežastis, kuri užkirto kelią nelaimėms, strują ištraukus iš ateities, joms atidaromas kelias.
Pagrindinis klausimas – kaip tenkmėje išsirikiuoja lomos, nuo kokių faktorių tai priklauso. Aš išskiriu du faktorius: sąmoningą valią ir fizinę energiją. Valia rikiuoja lomas pagal savo planus, kuriuos suprojektuoja smegenys. Tokius planus turi visi žmonės ir visos organizacijos. Kadangi dauguma planų susikertantys, tai jie pasiskirsto į realizuotus ir nerealizuotus. Taip pat planams trukdo energijose vykstantys procesai ir įvykiai, kurie gali būti palankūs ir patogeniniai. Žinant visus planus, vietas ir energijas, galima prognozuoti ateitį, net nekeliaujant laiku. Tačiau tai žinoti galima tik esant totaliai peršviečiamai ir kontroliuojamai sąmonei. Tokia kontrolė yra vienas laiko valdymo būdų, leidžiančių tentyve numatyti visus susidūrimus ir ateities strujų nukirtimus, kurie kreipia laužmenis prezentiniame sraute tam tikra kryptimi, kuria išvynioja lomų laužmeninį kamuolį. Viskas susidėsto proporciškai ir tikimybiškai. Jeigu strujos šalinamos nachališkai ir užgrobinėjama ateitis – ji pradeda smirdėti. Todėl galima įvesti dar vieną sąvoką, kaip vietos ir lomos kvapas. Jeigu kokioje nors vietoje daug strujų buvo nukirsta neteisėtais metodais, ta vieta pradeda dvokti, nes šią praeitį su savimi tos sąmonės ir organizacijos tempiasi per visą istoriją. Kadangi dvokti nenori niekas, buvo sukurta kvepalų industrija, kurios paskirtis apsmardinti kvepiančius ir iškvepinti smirdančius. Dėl šios priežasties reikia turėti gerą uoslę, kad galėtum atskirti tikrą kvapą nuo dirbtinio. Šioje sistemoje dirba žiniasklaida, propaganda, ideologija, informacinio karo specialistai ir taip toliau. Tarp praeities ir prezentinės sąmonės įstatomi priedangos ekranai arba įvykis iš viso ištrinamas iš sąmonės, ir visuomenė neužuodžia organizacijų dvoko.
Kišimasis į ateitį susijęs su didele atsakomybe ir etika, nes neprotingai į ją kišantis galima sukelti nepataisomų padarinių. Tai toks griežtas principas, kad iš tikro neaišku kokios bus pasekmės net šalinat iš pažiūros blogą strują. Kad tai galėtum numatyti turi žinoti visą strujos lomų kamuolį ir visų strujų tarpusavio sąveikas. Ateities bloginti neturi teisės, nes ateitis nėra niekieno nuosavybė. Valdyti ją galima tik tam turint pakankamai gebėjimų.
Lomas labai gražiai galima išrikiuoti laikrodžio mechanizmu, kuris veikia matematiškai tiksliai. Ar tikrovėje yra toks laikrodžio mechanizmas, kuris padaro visą ateitį nulemtą iš anksto – nežino niekas. Arba gali būti, kad yra tam tikri dėsniai, kurie leidžia dideliu tikslumu įvykių seką apskaičiuoti. Individualiai dirbant savo laike, šią sistemą galima naudoti kaip nori, nes šitaip pakenkti neįmanoma. Pakenkiama tik savavališkai kišantis į svetimą laiką.
Šią sistemą galima taikyti ir psichologiškai, savo sąmonėje modeliuojant laiko strujas arba žaidžiant praeities arba ateities lomų pasauliuose, dėliojant savo gyvenime lomas į sekas, kurios vadinamos planais. Visi nori žinoti savo ateitį. Tai yra įmanoma, bet lengviausia kai tą ateitį susiformuoji pats, savo valios pastangomis. Pagrindinis klausimas – siekti kad tavo laikas nepradėtų dvokti. Tada nepadės jokie kvepalai.
Filognozijos pradinė mokykla 