Šiuolaikinė visuomenė labai didžiuojasi mokslu, nelabai suprasdama, kas tai yra. Kita vertus, ji atsiriboja nuo nemokslo, kuris, kaip tikima, tėra prasimanymai ir išsigalvojimai. Taip labai susiaurinamas vertinimo kontekstas, save pastatoma į pranašumo pozicijas. Prie viso to dar pridėjus technologinį efektyvumą, atrodo, pasiekiama triuškinanti pergalė prieš visus savo konkurentus. Taigi kas yra mokslas ir kaip jis atsiranda vertinant filosofiniu žvilgsniu?
Pradėti reikia nuo pačios pradžios, o žmogaus pradžia yra sąmonė. Šis žodis suprantamas taip pat plačiai, kaip ir žodis psichika. Kokios prielaidos sąmonėje atsirasti mokslui? Kad tai išsiaiškintume, turime apžvelgti sąmonės pačią pagrindinę struktūrą, kuri ir yra atsakymas į šį klausimą. Sąmonė turi tris dalis: priekinę, centrinę ir galinę. Priekinė yra pasaulis, kurį matome aplinkui; mums atrodo, kad mes jame gyvename, nes centrinė dalis, kūnas, yra šio pasaulio narys. Galinė dalis yra protas, kuris visą tikrovę padalina į mažus gabaliukus ir gali jais įvairiai manipuliuoti.
Šią sąmonės sandarą galima aprašyti proporciškai, kiekvieną dalį išmatuojant santykyje su kitomis dalimis. Priekinė sąmonė yra 10 000 m apskritimas iki horizonto; kūnas būna maždaug 2 m ir juda jau minėtame priekiniame apskritime. Galinė sąmonė gali būti įvairi, koks jos spindulys priklauso nuo lobotomijos laipsnio. Mano vertinimu, daugiau žiūrint pagal savo situaciją, jos spindulys turi būti apie 0,5 m. Vadinasi apibendrindami sistemą gauname tokias vertes: 0,5 – 2 – 10 000. 10 000 m duoda objektų pasaulį, kuriuo žaidžia 2 m, o mąsto apie jį 0,5 m. Centre kaip matome yra kūnas, kuris užsiima darbu, dirbtinės realybės konstravimu.
Kaip tokioje sąmonėje atsiranda mokslas? Mokslo fanatikai greičiausiai nusivils, jeigu pasakysiu, kas visas mokslas yra tautologinis. Jeigu kas nors nesupranta šito žodžio, apibrėžimas toks: „apibrėžimo arba įrodymo loginė klaida, nes apibrėžiamoji sąvoka apibrėžiama ta pačia sąvoka, tezė įrodinėjama remiantis ta pačia teze“. Pavyzdys: kas yra materija? Tautologinis atsakymas: materija yra materija. Kuo tautologija tokia efektyvi suprasti nesunku, ji visada paremta atitikimu, o atitikimas yra pagrindinis „tiesos“ reikalavimas. Kadangi mokslas tautologiškas, jis visada yra „tiesa“. Visi kas nesutinka su tautologija yra melagiai.
Kad apgaulė nebūtų tokia akivaizdi, tautologija yra maskuojama. Materija paverčiama į ką nors kita, performuluojama, perfrazuojama, perleidžiama per kokią nors mėsmalę, paverčiama faršu ir tada įgauna formą puikiai tinkančią mokslui. Materija → mėsmalė → bcda, gaunama užmaskuota materijos forma. Kadangi materija1 = materija2 ir materija2 = bcda, tai gauname, kad materija1 = bcda. Šitas triukas materiją paverčiant raidžių faršu ir yra teorija, mokslas, paaiškinimas, kas tikrovė yra. Kadangi teorinė dalis yra tik pirmos dalies permaltas faršas, tai visada toks prilyginimas, teorija yra tautologinė, nes aiškinama tas pats tuo pačiu, tik pakeitus formą.
Prie viso to reikia pridurti, kad dėl minėtos žmogaus sąmonės sandaros, žmogus yra „mokslininkas“ iš prigimties, nes turi dvivietę sąmonę. Priekinė dalis duoda objektą, materiją1, o galinė dalis yra šio objekto permalimo pagal savo sandarą vieta. Objektas tas pats, bet perleistas per protą įgauna kitokią, „protingą“ formą. Išorė viena, ji neskirstoma į objektą ir teoriją apie jį, tačiau smegenys sukonstruotos taip, kad įėjusi į vidų tikrovė skyla į dvi atšakas, kuriose jai suteikiama skirtinga forma, tada viena atšaka pakišama po kita atšaka ir šis pakišimas vadinamas „mokslu“.
Kas yra tikrovė? Tikrovė yra materija. Kas yra materija? Materija yra sąveikų sistema. Kas yra sąveikų sistema? Sąveikų sistema yra fuA>^?+=. Tačiau kas už viso šito pseudo aiškinimo stovi suprasti nesunku: ta pati sąvoka, „tikrovė“, tik perėjusi per skirtingas mėsmales. Kas yra tikrovė1? Tikrovė1 yra tikrovė2? Kas yra tikrovė2? Tikrovė2 yra tikrovė3. Gauname triuškinančią tiesą, absoliutų atitikimą sau pačiam.
Kaip šis išradimas atsirado – didelė mįslė. Žmogus buvo sukonstruotas taip, kad jis būtų teoretikas iš prigimties. Tai prasidėjo nuo jau minėtos dvivietės psichoformos; dar labiau patobulėjo, kai galinė dalis susikūrė kalbos sistemą, kuri leido suteikinėti priekinės dalies objektams kitokią formą ir tą formą perkelti į išorę. Dar didesnis proveržis įvyko tada, kai šias teorija buvo išmokta išorėje išsaugoti.
Klausiama: Kas yra visata? Visata yra sudaužytas kiaušinis. Kas sukūrė pasaulį? Jonis Didysis, anapusinio pasaulio valdovas.
Tokios „teorijos“ buvo pirmi žingsniai, mokslo kūdikystė. Tautologija iš pradžių galėjo būti nesurišta, užteko paprasčiausio minties šuolio. Tada buvo nuspręsta, kad tai, apie ką turi būti sukurta teorija turi būti sulaužyta ir ištyrinėta. Kuriant tautologiją, turi būti mėgdžiojamos savybės, dalys, sąryšiai. Atsirado logika, matematika, kaip patobulinta lingvoforma. Atitikimas tapo būtinu reikalavimu todėl, kad paaiškėjo, jog laisva tautologija yra neefektyvi. Taip buvo įvestas mokslo pagrindinis įstatymas – galinė dalis turi maksimaliai atitikti priekinę dalį, net jeigu iš jos yra malamas kognityvinis faršas. Tai reikalinga tam, kad faršo pasakų pasaulį būtų galima per kūną perkelti į priekinę dalį ir faršą paversti dirbtine realybe.
Pavyzdžiui, priekinė dalis turi mišką, galinė dalis mišką paverčia medienos laužu, kūnas iš šio laužo sukonstruoja namą. Šitaip atsirado technologija, o technologijai reikalingas maksimalus atitikimas, nes be atitikimo neįmanoma efektyviai manipuliuoti. Šitaip civilizacijos evoliucijoje susidraugavo visos trys sąmonės vietos. Iš pradžių atsirado iš faršo pagamintas pasakų pasaulis, o tada kūnas išmoko tą pasakų pasaulį paversti tikrove. Pradžia negudri – „materija yra materija“, bet rezultatai stulbinantys, pasaulis pavertas faršu ir iš to faršo sukurta dirbtinė tikrovė.
Į areną prie viso to įsiveržia „laisvieji protai“, kurie atgaivina laisvosios tautolgijos metodą, pradeda kurti mokslo stabo neatitinkančias teorijas. Teigiama, kad jos neturi tokio efektyvumo, todėl naudos požiūriu išmestinesnės už mėšlą. Todėl kyla karas, mokslininkas siekia apsaugoti savo tautologinį stabą, svajoja, kad niekas nesikėsintų į „materija yra materija, kuri yra materija“. Atrastos raidės labai brangios, jos net leidžia sukonstruoti prietaisą. Nors nelabai aišku ar tos raidės reikalingos, nes gali būti, kad prietaisus įmanoma konstruoti ir be teorijų, paprasčiausiai dirbant rankomis.
Šitaip priekinė dalis, tas 10 000 m ir dar tiek, kiek pasislenka toliau, tampa žaliavos sankaupa. 0,5 metrai tampa tautologinės mėsmalės vieta, o 2 m – tomis rankomis, kurios mala ne mintyse, bet pasaulyje. Ar tai vienintelė įmanoma tvarka? Ar turime žiūrėti tik utilitarinio efektyvumo? Jeigu mėsmalė bekono nepaverčia kotletu – ji nereikalinga, neefektyvi? Ezoterikas taip pat kuria tautologijas, tik jo tautologijos yra laisvos, taip pat neretai jis juda priešinga kryptimi nei technologija, o tai iškarto primetama jam kaip pralaimėjimas. Atseit: neduosi kotleto – būsi nereikalingas. Tačiau ar tai galime lakyti aukščiausia gyvenimo prasme. Mokslas daug kam palengvino gyvenimą – triuškinantis argumentas, tik čia dažnai pamirštama paskaičiuoti kokiam skaičiui žmonių gyvenimas buvo apsunkintas dėl to, kad jie buvo paversti konvejerių aptarnaujančiu personalu. Tapo mažiau vertingesniais už daiktus. Jeigu reikėtų rinktis tarp žmogaus gyvybės ir naujo „Tesla“ automobilio, ką pasirinktum. Žmogus greičiausiai taptų nereikalingas, paliktų tik aptarnauti „Tesla“ konvejerius.
Galima tik pasidžiaugti, kad ezoterika nesmirdi mokslu.
Filognozijos pradinė mokykla 