Filognozijos pradinė mokykla

Filognozijos idėjas aprašinėti formulėmis ir schemomis gali atrodyti kaip skurdi išraiškos priemonė, suprimityvinanti teoriją, daranti ją nepatrauklia ir neįspūdinga. Tačiau tai paviršutiniškas požiūris, nesuprantantis, kaip ji turi atrodyti pilnoje sąmonėje. Tai, kas pateikta akims kaip žiūrėjimo objektas yra tik priemonė, kuri prote turi sužadinti mintis, esančias tikra filognozijos vieta; tad jeigu prote nieko nesukuriama ir pasiliekama tik žiūrimo objekto lygyje, norint kad jo formoje būtų visa reikalinga informacija, toks skaitymas – nepilnavertis. Kitaip sakant, knygose pateikiamas priemones reikia ne tik matyti, bet ir mąstyti, tik tada schemų formos ir raidės taps idėjų realizavimo terpe. Dėl šios priežasties, kas iš tikro suvokiama skaitant struktūras priklauso nuo to, kiek protas sugeba sujungti pridėdamas nuo savęs; ir geriausiai tai gali padaryti autorius, nes jo protas tas priemones ir kuria. Kiti žmonės, susidomėję skaitytojai, jau interpretuoja savaip ir tekstų turiningumas priklauso nuo to, kiek jie sugeba idėjos „skeletą“ aprengti savo minčių rūbu.

Prisiminus rombo schemą, kurioje rodomi sątvaro sluoksniai horizontalioje ir vertikalioje kryptyje, ją galima panaudoti kaip aiškinimo priemonę, kuri brėžinyje ar formulėje atrodo paprasta, tačiau nurodo į pilną žmogaus sąmonę, kuri ir yra tikras referentas. Kadangi kiekvienas žmogus yra atskira sąmonė, kuri sudaryta nepriklausomu nuo kitų būdu, sątvarologijos faktinė sandara skirtinga kiekvieno atskiro žmogaus. Jame yra bendra dalis, kuri atitinka rūšinę morfologiją, ir ją vadinu substancija; bet ant šio universalaus sluoksnio gyvenimo eigoje užsideda individualus sluoksnis, kuris sudaro kiekvieno sumatoriaus savarankišką tapatybę. Ji priklauso nuo to, kuo žmogus yra gyvenime: ką veikia, kokia jo judėjimo trajektorija planetoje ir socialinėje terpėje. Žmogaus biografinė atmintis sudaryta iš vietų, kuriose vyko gyvenimas sekos ir iš psichologinio santykio su ta vieta, kuris gali būti pozityvus ir negatyvus.

Tai reiškia, kad formulėje ar schemoje aprašant universalų principą, nenorima pasakyti, kad visi žmonės vienodi, ar kad jie turi būti vienodinami pagal vieną šabloną. Universali bazė – tik viena žmogaus modelio dalis, kuri yra būtinas elementorius, tačiau tikras žmogus yra unikali viena trajektorija, kuri yra individuali ir skatina išskirtinumą, bet ne niveliaciją – nėra vienos tiesos ir vieno gyvenimo kelio, kuris visiems būtų privalomas ir kiekvienas žmogus ant universalaus pagrindo susikuria individualią dalį, kuri ir turi tapti jo tapatybės branduoliu bei giliąja savastimi. Žmogus paprastinamas ir schematizuojamas ne tam, kad būtų galima suardyti jo tapatybę ar ją dekonstruoti ir sugriauti. Todėl sakydamas kad vertikali rombo ašis apačioje sudaryta iš universalios Uroboro struktūros U (MS – DS), kuri tapati kiekvienam žmogui, nesakau, kad ši struktūra gali pilnai parodyti, kas jis yra, nes ši sistema naudojama tik kaip žemėlapis, kuriama aprėpiama visuma, tačiau reali padėtis yra individuali trajektorija, kuri atitinka kiekvieno žmogaus savarankišką tapatybę. Kaupiantis žmogaus patirčiai ir vystantis protui susikuria žmogaus Aš, kuris neišreiškiamas jokia universalia struktūra, nes jis remiasi unikalia patirtimi, kuri yra konkretus konkretaus žmogaus gyvenimas. Filognozijoje ši unikali dalis yra svarbiausia, ir ji yra tikras žmogaus augimo tikslas – ne būti kolektyvine sąmone, bet vystyti savo unikalumą, uždedama ant universalaus žmogiškumo pamato.

Ta individuali dalis yra rombo viršūnė, išreiškiama kintamaisiais R – RA, kurie nėra visiems bendra schema ar formulė, bet kiekvienam žmogui unikali gnostinė sintezė, rodanti jo išskirtinį gyvenimo ir vystymosi kelią, kuriame santykis MS – R – DS visada asmeninis, priklausantis nuo tavo unikalios sąmonės ir padėties tikrovėje, kuri visada individuali. Todėl tai, kas žymima šia universalia struktūra tikrovėje yra konkretus žmogus, su savo konkrečia patirtimi, jausmais, žiniomis ir padėtimi visatoje, kuri sukuria tarp vidaus ir išorės individualų santykį. Tačiau kuriant žemėlapį arba modelį, ši individuali dalis abstrahuojama ir lieka tik šablonas bei universalus karkasas, kuris bendras visiems žmonėms. Tačiau taip daroma ne tam, kad tikrą, gyvą žmogų būtų galima pakeisti schema, bet tam, kad aiškiai ir paprastai būtų galima parodyti principą, valdantį visų individualių trajektorijų gelmę ir branduolį. Todėl variantų, kokiais gali tapti R arba RA yra begalybė, raidiniai žymėjimai yra tik kintamieji reikalingi išreikšti „dėsningumus“. Daug kartų esu sakęs, kad mano manymu tiesų yra tiek, kiek yra sąmonių, kur kiekvienas pasaulis visada anapusinę realybę vaizduoja unikaliu būdu, įvedant ką nors individualaus ir šis individualumas daro ją nepakartojama ir nepalyginama su kitais. Dėl šios priežasties R siūlau savo prote matyti ne kaip vieną šablonišką raidę, kuri visuose žmonėse vienoda, bet kaip daugybę R, kur kiekvienas žmogus, net kolektyvinėse idėjose, jas mato savo unikaliu matymu, taip gaunant unikalų ir nepakartojamą informacinės sintezės struktūrą. Šablonizavimas ir schematizavimas yra tik teorijos dėstymo priemonė, kurią norint priartinti prie tikrovės, ją reikia sujungti su protu, kuriame atsispindi faktinė patirtis, nurodanti į realų pasaulį.

Pati filognozija, kaip gnostinės sintezės atmaina yra individuali informacija, kuri būdinga mano patirčiai, susijusiai su filosofijos studijavimu ir savęs bei gyvenimo stebėjimu ir iš patirties susiformavusiais apibendrinimais. Filognozija yra žmogaus teorija; ir kadangi kiekvienas pirmiausiai patiria save, tai yra savęs apibendrinimas parodant kuo tu pats sau atsiveri savo substancijose ir individualioje patirtyje, kurios, prabėgus didžiajai gyvenimo daliai, susikaupia gana nemažai, net jeigu tas gyvenimas nebuvo turiningas, o horizontas – minimalus. Filognozija yra tai, ką aš savo pasaulyje padariau iš savęs, remdamasi kai kuriais pavyzdžiais, dariusiais savo gyvenimuose kažką panašaus į mane. Iš filosofų tai – I. Kantas, G. Hegelis, A. Schopenhaueris, F. Nietzsche, M. Heideggeris, A. Šliogeris. Jie taip pat kūrė savo individualias sątvarologijas savo filosofinėse sąmonėse ir gavo mano sievos teorijai artimesnius ar tolimesnius variantus anksčiau už mane. Kadangi gyvenu kitais laikais, į mano sątvarologija įvedami nauji faktoriai, kuriantys naujas struktūras, verčiantys kelti naujus klausimus ir atsakyti juos iš kitos perspektyvos negu būdavo atsakoma ankstesnių filosofinių sątvarologų.

Todėl vienas kraštutinumas, schematizuojantis ir universalizuojantis individualų santykį atsveriamas kitu kraštutinumu, kuris sako, kad visas satvąras yra gryna informacija, kuri pasiduoda begaliniam formavimui ir žmogus neturi jokios stabilios struktūros, uždedančios jo modeliavimui natūralius apribojimu. Nemanau, kad iš žmogaus galima per informacinį poveikį padaryti ką nori, bet taip pat nemanau, kad prigimtis yra nepajudinama ir nepasiduoda jokiam formavimui, o tik atskleidžiama kaip absoliuti, amžina tiesa. Bendra dalis reikalinga pagrindo ir stabilumo įvedimui, o individuali yra žmogaus laisvės dalis, kuri leidžia turėti asmenines patirtis ir individualų žvilgsnį į pasaulį, kuris nebūtinai sutampa su kitų žmonių žvilgsniu. Nors visiškas nesusišnekėjimas nereikalingas, tačiau uždaryti visus žmones vienos tiesos kalėjimuose – taip pat priešiškas gyvybės klestėjimui principas.

Dėl šios priežasties „Tiesos sąmonė“ nereiškia „vienos tiesos visiems“; tai tik priemonė pamatyti bendrą idėją, kurioje kiekvienas gali kurti tai, ką mato ir jaučia savo individualioje Platono oloje, kurioje būni vienintelis tikras, apie kito žmogaus sąmonę nutuokiantis tik abstrakčiai, pagal analogiją su savimi. Jeigu kito žmogaus nematai, o matai tik save, turi neišsivysčiusį sątvarą, kuris neišsivadavęs iš „vienintelio tikro“ sindromo; tačiau jeigu šį savęs kalėjimą pralaužti pavyksta, pamatai ir kitas „tiesos sąmones“ ir pripažįsti, kad jos taip pat turi teises.