Filognozijos pradinė mokykla

Viena vertus, filognozija yra glaudžiai susijusi su A. Šliogerio filosofija, tačiau, antra vertus, ji tuo pačiu nuo jos ir radikaliai skiriasi, nes renkasi kitą egzistencijos kelią ir kitą žmogaus supratimo būdą. Kadangi A. Šliogerio filosofija nebuvo standartinė, bet buvo asmeninė jos interpretacija, filosofas vadino ją filotopija, kuri buvo jo sukurtas autorinis filosofijos variantas. Panašiai, savo filosofiją, kuri taip pat nėra įprasta ir standartinė, vadinu filognozija, kuri žymi mano individualią mąstymo formą. Iš to matosi, kad A. Šliogeriui raktinis žodis yra topos, o man – gnosis, kurie yra pagrindinė ir vienos, ir kitos autorinės filosofijos ašis. Kitaip sakant, A. Šliogerio sekėjai akcentuoja topos mąstymą / matymą, o filognozai – informacinę sintezę, vadinamą gnosis. Todėl nors bendrai abi filosofijos yra sątvarologijos, tačiau žmogaus sąmonės struktūras interpretuoja skirtingai ir kuria skirtingą žmogaus „modelį“. Taip yra todėl, kad nors bendroji sątvarologija yra universali, ją galima interpretuoti įvairiais būdais ir kiekvienas mąstytojas sukuria savo unikalų variantą, jeigu jis nėra tik informacijų referuotojas.

Šiame skyrelyje pabandysiu parodyti kuo skiriasi filotopija nuo filognozijos, kaip skirtingi tos pačios sątvarologijos variantai. Norint suprasti, kas topos yra A. Šliogerio sątvarologijoje, reikia suvokti alfa ir omega tikrovių skirtį sąmonėje. Alfa tikrovė yra vieta, kurioje pasirodo tikra, anapusinė būtis, kaip transcendencijos atvertis, arba būties fenomenas, esantis imanentine transcendencija. O omega tikrovė yra generuojama antraeilės būties, kuria yra žmogus, tad jo sukurti fenomenai yra jo produktai, neprilygstantys pirmapradžiai būčiai. Tad, norint atsiverti šiam transcendencijos fenomenui, reikia kuo labiau apriboti žmogiškumą, kad galėtum pamatyti tikrą transcendentinę būtį, kuri, atskyrus ją nuo žmogiškumo priemaišų, nušvinta sąmonėje pirmaprade šviesa. Ši būtis yra materiali ir atsiveria kaip topos pasaulio sąmonei Heideggerio prasme, kaip civilizaciniam sluoksniui, su kuria užprogramuota sąmonė ir kuri interpretuoja vaizdą. Knygoje „Būtis ir pasaulis“ A. Šliogeris teigė, kad norint pamatyti pirmapradės būties švytėjimą, „pasaulis“ sątvare turi būti apribotas, kad fenomenas pasirodytų grynas, be žmogiškų / informacinių priemaišų. Todėl filotopui etaloniniu objektu tampa „daiktai“ kaip būties fenomenai, kurių estetizuotu regėjimu užsiima filotopas, formuodamas autentišką patirtį, būdamas daiktų artumoje, kurie yra anapusinės transcendencijos atvertis sąmonėje. Taip regintis žmogus susisaisto su alfa tikrove, kuri yra tikros būties vieta, daug kartų aukštesnio rango už gnostines „haliucinacijas“, ateinančias iš pirmykščio žmogiškumo srities. Kadangi protas yra žmogų gaminanti mašina, jis A. Šliogerio sumenkinamas, padarant jį antraeilės omega tikrovės apraiška.

Tačiau šis filotopijos principas filognozijoje perinterpretuojamas, pirmiausiai išplečiant sątvaro teoriją, tam, kad jis būtų ne tik antrinės tikrovės, kuriamos transcendentalinio subjekto, suformuota vieta, bet atsivertų visumoje, iš Absoliuto perspektyvos. Tam iš akių fenomenologijos srities reikia persislinkti link racionalaus mąstymo, nes tik remiantis juo galima suvokti tiesiogiai neatsiveriančią visumą. Tikrovė dabar skirstoma ne į alfa ir omega sritis, bet į pirminę transcendentinę realybę ir antrinę ontologinę hologramą, kuri visa yra žmogaus produktas. Ir dabar tikslas jau ne vien sątvare puoselėti transcendencijos atvertį, bet mėginti atverti visą holoplastinę būtį, kuri atsiveria per imanentinę transcendenciją kaip būties fenomeną ir mąstymą, kuris sugeba suvokti visumos logiką ir padaryti tą logiką transcendencijos atverties vieta. Taip filognozijoje atsisakoma statiško sątvaro, fenomenologijos absoliutinimo, teisės grąžinamos mąstymui ir informacinė / gnostinė sintezė, kuri atveria transcendenciją, tampa pagrindiniu sąmonės orientyru. Taip pat į sątvarologiją integruojama visa tokio mąstymo istorija, kuri suprantama kaip įvairaus tipo civilizacijų slinktis, kuriose pagrindinis siekinys buvo dieviškos transcendencijos apreiškimas, ir sąmonės pakylėjimas per gnosis įvairias formas prie aukštesnės būties. Taip ieškoma būdų kaip išplėsti transcendencijos imanentizavimą, naudojant tiek juslinio suvokimo tobulinimo priemones, tiek vystant mąstymą, kuriame galima ištaisyti daug riboto juslumo sukurtų deformacijų ir pamatyti absoliutą tikroje, ištaisytoje jo formoje. Taip nuo gryno topos pereinama prie gnosis, kur šis holograminį daiktiškumą išplečia iki holoplastinio daiktiškumo ir tikrovė pasirodo kaip tai, kas ji yra anapus sumatoriaus pirmapradės būties erdvėje. Šiai pirmapradžiai būčiai susiliejus su sąmone, pasiekiama aukščiausia žinojimo pakopa, kuri filognozijoje vadinama Baltojo drakono sąmone.

Tai nereiškia, kad pats topos ir jo matymas filognozijoje išnyksta ir apsigyvenama tik galvos plote. Jis papildomas aukščiausiu žinojimu, kuris daiktiškumui suteikia metafizinę gelmę, kurioje suvokiama, kad atsiveriantis būties fenomenas yra tik holograma, esanti pirminės realybės reprezentacija ir ją nurodanti. Ši reprezentacija tik netobulas ir nepilnas transcendencijos vaizdas, o mąstymo tikslas jį padaryti tikru, pilnos tiesos atverties vieta, kad joje pasirodyti visa tikrovės esmė ir būties prasmė. Tai reiškia, kad filognozinėje sątvarologijoje sugrąžinamas tikėjimas ir pasitikėjimas metafizika, kuri buvo diskredituota pradedant nuo I. Kanto filosofijos, nesuprantant pilnos žmogaus sandaros ir to, kad veiksmas visada yra metafizinis, įsiveržiantis į anapusinę tikrovę, o sumatorius yra tik veiksmo reprezentacija, kuri arba parodo, arba neparodo, kas iš tikro vyksta anapus. Įvykdžius teisingos konfigūracijos veiksmus, ir panaudojus dirbtines priemonės, galima gauti daug metafizinių efektų, kurie yra tiesa, nes jie veikia ir mąstyme galima suprasti šios tikrovės prigimtį, net neturint tiesioginės fenomenologijos. Filognozijoje manau, kad šis metafizikos reabilitavimas, kai ji tampa faktų, o ne fantazijų metafizika, reikalingas civilizacijos veiklos masto išplėtimu, nuo kurio priklauso kiek vystysis žmonių rūšis ir ar sugebės ji tapti kosmine.

Todėl savo esmėje filognozija yra priešingas kelias filotopijai sątvarologijoje, nors šios sampratoje A. Šliogerio kūryba padarė didelę įtaką. Tačiau mano knygose filosofo sątvarologija radikaliai permąstyta, pakeičiant jos orientaciją ir aprašant kitokį žmogaus idealą, negu siekė A. Šliogeris. Be abejo, sątvarologijos pagrindų galima mokytis iš abiejų variantų, kur filotopijoje pateikiama klepsidros dėmenų sistema, o mano sistemoje ji suprantama kaip sievos teorija, kurią pirmą kartą apibendrinau 2020 metais. Sievos sistema susieta su Uroboro operatoriumi yra bazinė žmogaus formulė, į kurią galima sudėti visą pirmapradę žmogaus morfologiją, kurią A. Šliogeris suvokia kaip Niekio ir Esmo jungtį, kuriuos sieja ESU? banga, o aš kaip Uroboro rodančią ir rodomą substanciją, kur vidinėje mažojoje sievoje atsiveria įšorinės didžiosios sievos įstatymai subjekto ir objekto vietoje. Filotopijos tikslas atsiverti savo sąmonei tikrajai būčiai, būties fenomenui, o filognozijos – pažinti visą didžiąją sievą, tampant Absoliuto ir atverties vieta, taip savo sąmonę pakylėjant iki dievūno lygio, kuriam neegzistuoja metafizinis X, jokia uždaryta tikrovės dalis.

Todėl palyginus su filotopija, filognozija yra radikalizuotas sątvarologijos variantas, kuris būdingas religijai, okultizmui, ezoterikai, todėl tiems, kas orientuojasi į minimalų žmogiškumą ir nesiekia drastiško žmogaus perdarymo, tiek informacinio, tiek technologinio, ji gali pasirodyti nepriimtinas modelis. Tačiau šis kelias darosi įtikinamesnis kai iš riboto laiko perspektyvos persikeliama prie istorinio ir civilizacinio laiko, kuris skaičiuojamas tūkstantmečiais. Todėl nors asmeniniame gyvenime šios idėjos pasirodo kaip grandiozinės, tačiau kai kalbama apie civilizacinio masto poslinkius ir jų modeliavimą, jos tampa normaliomis ir ilgalaikėje perspektyvoje galinčiomis duoti daug naudingų įžvalgų.