Filognozijos pradinė mokykla

Filognozija pirmiausiai yra skirta lietuviškai auditorijai ir dėl daug naujadarų, pritaikytų lietuviškai sąmonei, ji sunkiai išverčiama į kitas kalbas, nors tai nėra neįmanoma, nes tai, kas įvykdoma lietuvių kalboje kuriant naujus žodžius ir sąvokas, iš principo turi būti galima ir kitose kalbose, tik reikia išsivaduoti iš standarto tironijos ir parodyti šiek tiek daugiau kūrybiškumo. Filognozijoje visi terminai turi referentus, jie nėra tuščiažodžiai, tad juos keisti kitų kalbų analogais nėra sunku, nes referentas išlieka, tik pakinta kalbinis idėjos apvalkalas. Tačiau kol liekama Lietuvos ribose, šis darbas jau padarytas ir lietuviškas filognozijos variantas – beveik užbaigtas.

Todėl šiame tekste norėčiau savo teoriją panagrinėti lietuviškame kontekste, ieškant analogiškų filognozijai įvykių. Praeitame skyrelyje tai iš dalies jau buvo padaryta susiejant ją su A. Šliogerio filotopija, tačiau čia noriu šią minti pagilinti, parodant pilną jų ryšį ir skirtumą. Galima sakyti, kad sątvarologijoje filotopija yra apatinė spektro riba, kurioje paklojamas sątvarologijos pamatas, iš Juodojo drakono sąmonės perspektyvos, o filognozija yra viršutinė riba, kurioje aprašomas maksimalus galimas sąmonės išsivystymas, Baltojo drakono sąmonės būsenoje. Tai du kraštutiniai sątvaro poliai, kur pirmas yra minimalus, pirmapradis sątvaras, o antras – maksimalizuotas jo variantas, tiek imant substancinę, tiek informacinę jo dalį, vadinamą gnosis. Šie poliai veikia kaip dvi ribos, apatinė ir viršutinė, tarp kurių turi vystytis Lietuvos istorija, kurią galima įsivaizduoti kaip laipsnišką kilimą nuo Juodojo drakono prie Baltojo drakono, arba kaip bangavimą tarp jų, kultūrą orientuojant arba link bazinio, arba link maksimalaus žinojimo.

Bazinis, A. Šliogerio propaguotas, principas siekia autentiškos patirties, orientacijos į atvertą transcendenciją, kurioje, jo manymu, randama tikra gyvenimo prasmė, ir į kurią turi būti nukreipti visi kūrybiniai proveržiai; ši transcendencija vadinama topos arba vieta, vietove kaip natūralios žmogaus nepaliestos gamtos atvertis, kurioje jis gali susitikti su Absoliutu savo viduje. Maksimalus žmogus yra tas, kuris vykdo maksimalią gnostinę sintezę ir atveria visumą savo galvos plote, kuriame ir įsikūnija ta Baltojo drakono sąmonė, apimanti viską, arba visumą. Šioje vietoje vystosi kultūra, civilizacija ir aukščiausia forma yra metafizinė kosmologija, kurioje bandoma paaiškinti didžiosios sievos paslaptį, padaryti ją žmogaus pasaulio dalimi. Tai du žmonių tipai, kurie A. Šliogerio buvo vadinami matytojais ir mąstytojais. Šliogeriškas Juodasis drakonas daugiau yra matytojas, o Baltasis drakonas yra mąstytojas, pasiekęs maksimalią ribą, žmogaus sąmonės išsivystymo viršūnę.

Imant visą šį vaizdą lietuviškame kontekste, paminėtos filosofijos yra kraštutiniai variantai, tarp kurių įsiterpę visi kiti filosofai, kurie atsiduria tarp jų ir juda arba viena kryptimi, link bazinio žinojimo arba kitą – link maksimalios sąmonės. Įdėjus šį principą į laiko juostą, galima įsivaizduoti, kad bazinis filosofinis principas yra istorijos pradžia, o maksimalus – istorijos pabaiga, o visos pastangos kultūroje ir civilizacijoje įsiterpia tarp jų, judėdamos iš pradžios į pabaigą. Šis judėjimas – nebūtinai tiesinis, nes galima sustoti, apsukti krypti, vėl sugrįžti prie to pačio principo: abejojant, netikint ir nepasitikint, tačiau šie du rėmai išlieka ir jie neperžengiami nei į apačią, nei į viršų. Filognozijoje laikausi nuomonės, kad toks judėjimas turi būti strateginis, kuris priklauso nuo konkrečių aplinkybių, turint teisę kiekvienu momentu rinktis tai, kas geriau, o ne laikantis kokios nors vienos, privalomos dogmos, kurios būtų draudžiama atsisakyti. Aukščiausia sąmonė – nebūtinai pasiekiama, net jeigu pageidaujama; planui sėkmingai įvykdyti reikia daug pastangų ir ilgą laiką ši idėja gali bręsti tik kaip tolima vizija, kurią neprivaloma vykdyti jau dabar, laikantis griežtų laiko rėmų. Baltasis drakonas prasideda tada, kai tam subręsta civilizacija, ir ji ilgą laiką gali sėkmingai vystytis Juodojo drakono paradigmoje.

Tarus, kad Juodojo ir Baltojo drakono poliai visiškos priešybės, nereiškia, kad tarp jų nėra nieko bendro. Bendrumas pasirodo ten, kur keliamas požiūrio į technologijas klausimas, manant, kad technologinis posthumanizmas turi būti ribojamas etikos normomis ir kad natūrali tvarka yra vertingesnė ir aukštesnė už dirbtinę tvarką, tad kai nėra būtinybės, pirmenybė turi būti skiriama pirmajai ir tik kai nėra išeities turi būti kuriamas dirbtinis pasaulis. Tai pasirinkimas tarp Dievo ir Šėtono bažnyčios, kur pirmoji propaguoja natūralią dievišką tvarką, o Baltojo drakono sąmonėje vykdo dievišką planą, o antroji yra pastangos perdaryti tikrovę pagal žmogaus valią, dirbtinumą laikant svarbesniu už natūralumą. Akivaizdu, kad A. Šliogeris yra Dievo bažnyčios puoselėtojas, kuris Absoliuto atvertį bando surasti sąmonės priekinėje dalyje atsiveriančioje natūralioje gamtoje; o filognozija to paties siekia Baltojo drakono sąmonėje, kuri yra maksimali žmogaus būsena, priešinga bazinei. Tai reiškia, kad mano kuriamas filognozijos planas, jeigu ir siekia technologijų, tai tik tokių, kurios neprieštarauja dieviškai tvarkai ir sutampa su gamta.

Priešingas kelias, kuriuo eina dabartinis transhumanizmas ir posthumanizmas, siekia pilnos technokratinės Šėtono bažnyčios, kurį laikau įmanomu, bet labai pavojingu pasirinkimu, dėl didelės pragaro technologijų ir pragaro civilizacijos atsiradimo tikimybės. Pagrindinis pavojus, mano manymu, būtų žmonijos padalinimas į du porūšius, kur auksiniai žmonės mėgautųsi visais technologijų privalumais, o nevertingų žmonių porūšis butų suvokiamas tik kaip išteklius turtuolių klasės poreikių tenkinimui. Tokia tendencija užkoduota nelygybėje, rasizme, civilizaciniame šovinizme, kur naujos galimybės būtų paskirstytos nesąžiningai, kol atskirtis pasiektų tokį lygį, kad atsirastų skirtingi porūšiai, kur aukštesnio porūšio antihumaniškos vertybės būtų užprogramuojamos ideologiškai. Taip liktų tik vienas žingsnis iki civilizacijos pasidalinimą į pragaro ir rojaus, ir pragare gyventų antrarūšė gyvybė, kuri būtų skirta pirmarūšės gyvybės poreikių tenkinimui. Šiame scenarijuje atsitinka tas pats, kas su kai kuriomis žemesnėmis rūšimis, kurias žmogus naudoja maistui ir kitiems produktams, ir jų natūrali gyvybė suvaryta į fabrikus sukasi pragaro ratuose sukasi ištisus šimtmečius. Manau, kad civilizacijai pasukus Šėtono bažnyčios kryptimi, didelis pavojus, kad dalis žmonijos gali atsidurti tokiame fabrikinės gyvybės statuse, tad valdžią privaloma griežtai kontroliuoti, kad turtuolių spaudžiama ji nepasuktų šia kryptimi, užkertant tam kelią pačioje užuomazgoje.

Todėl technologijų atžvilgiu filognozijoje laikausi Dievo bažnyčios požiūrio, siekdamas perspėti dėl galimų netinkamų technologijų vystymo scenarijų, kaip psichotronika, genų inžinerija ir pan., ir siūlau baziniame variante laikytis A. Šliogerio kelio, o jeigu siekiama maksimalaus žmogaus, Baltojo drakono civilizaciją statyti ne ant Šėtono, bet ant Dievo bažnyčios pamatų. Dėl to, filognoziją lyginant su A. Šliogerio filotopija, tarp jų matomas ne tik oponavimas, bet ir sutarimas, kad Dievo bažnyčios kelias yra geriausias išmintingų technologijų vystymo scenarijus, kuriuos pilnai aprašius ir išvysčius Lietuva gauna visą informaciją kaip sėkmingai vystyti ateitį, siekiant išvengti klystkelių ir žinant visas galimybes, kurių turi būti siekiama arba atsisakoma siekti lietuvių tautos istoriniame kelyje. Svarbiausia žinoti, kad istorijoje nėra jokio privalomo pasirinkimo, ir žmonės patys sprendžia, kokios ateities jie nori, net jeigu išorinės jėgos bando daryti spaudimą ar primesti tautai netinkamą ideologiją. Tam pasipriešinti galima tik vystant savo protą ir žinojimą, kuris apima visų galimybių žemėlapį, kurį žinant galimas surasti teisingų argumentų visiems atvejams.