Sątvarologija apima daug sričių, kurios antrame tome tiesiogiai neatskleidžiamos, tačiau pagrindinės dalys akivaizdžios. Tokiame lygmenyje koks yra rodomas, užtenka surasti pagrindinį sątvaro veikimo principą. Vienas jo aspektas buvo aprašytas pirmajame tome, kuriame buvo kalbama apie rodančiąją ir rodomąją substanciją, bendrosios gaublės principą, tačiau buvo mažai kalbama apie procesinę dalį ir bendrąjį psichovektorių. Šis klausimas turi būti atskleistas įvadinėje sątvarologijos dalyje, kuri pateikiama pirmajame skyriuje.

Sątvaras turi substancinę ir procesinę dalį, kurioje vyksta informacijos judėjimas. Pastarasis sukuria laiko tėkmės jausmą, kuris užfiksuotas prezentiniame centre. Tai vienintelis tikras pamatinis laikas, o visos kitos laiko konfigūracijos yra išvestinės, vadinamos „apdorotuoju lauku“. Apdorotasis praeities laikas yra informacijos užsifiksavimas kaupiamojoje sąmonėje, o ateities laikas – projekcija iš turimų žinių ir resursų į priekį. Aprašinėjamas prezentinis srautas kuria suvokimo sumacinį plotą, kuriame vyksta informacijos atvėrimo ir jos užfiksavimo procesas, kuris turi tam tikrą išlaikymo trukmę, arba laikinį plotelį, kuriam praėjus, informacija nusėda kaupiamosiose struktūrose. Šiame „ekrano“ erdvės-laiko plote yra sumavimo proceso centras, kuris apgaubiamas dėmesiniu informacijos išryškinimu vidiniuose procesuose.

Ši sritis gerai neištyrinėta, tačiau galima spėti, kad dalis proceso yra priklausanti rodančiajai substancijai, dalis rodomajai. Manau, viena iš interpretacijų tokia, kad ekranas atveria, išskiria ir fiksuoja, o srautas tik pateikia duomenis, struktūrinius sumatus ir sumantus. Taip pat reikia neužmiršti, kad bendrojoje gaublėje susiformuoja tam tikra veiksmo arena, kurioje sumatai ir vektoriai susiejami į priešpriešines dalis, iš kurių pagrindinės yra priekinė ir galinė sąmonė. Tai reiškia, kad sumavimas ne vienakryptis, bet priešpriešinė struktūra, nes turime ne vieną, bet kelis srautus, kurie „suduriami“ vienas į kitą.

Bendrosiose sumavimo struktūrose, susiformuoja įvairių krypčių ir konfigūracijų slajos ir daugtūriai, kuriuose apjungiamos artimosios ir tolimosios neuromorfinės dalys. Pamatinė ateinanti informacinė struktūra yra stratų pasaulis, kuris yra pozicinis pagrindinių sątvare vietų išsidėstymas. Šios stratos suduriamos tokiu principu, kaip sujungiamos pagrindinės sątvaro dalys, ir jose kuriasi vektorinės ir nevektorinės slajos, kuriose sukuriamos kognityvinės arba sensorinės projekcijos. Šios projekcijos yra tas turinys, kuriuo užpildomos stratos, bendrojoje gaublėje formuojančios subjektyvumo objektyvumo šmėklines būsenas, sutelkiamas į pagrindinius aktyvumo psichovektorius.

Ši sutelktinė būsena kuria specifinę maginę sątvaro nuotaiką, kuri rodo kiek sąmonė sugeba įsikelti tiesos iš supančio pasaulio. Žinant šią nuotaikinę struktūrą, įmanoma užsiimti manipuliacija iliuzinėmis sątvaro būsenomis, kuriose tiesos procentas mažinamas arba didinamas. Jeigu šias būsenas padalintume į du procentinius sluoksnius, gautume tokius kraštutinius variantus: 100 proc. objektyvumo – 0 proc. subjektyvumo; 0 proc. objektyvumo – 100 proc. subjektyvumo. Tiek, kiek įmanoma užgrobti į žmogaus vidų patenkančią informaciją, galima šį vidinį maginį procesą valdyti, formuojant iliuzines ir neiliuzines sąmones. Pilna tiesa dažnai būna neįmanoma, tačiau orientacijai privalomas bendrasis šablonas arba karkasas tiesos, sudarančios būtinosios sątvaro tvarkos pamatą.

Akivaizdu, kad būtinoji tvarka susijusi su gyvybės ir mirties procesų valdymu, apie kuriuos plačiau paaiškinta kuriančiosios gaublės skyriuje. Gyvenimo medis ir mirties medis yra pagrindiniai maginės stratos vaizdiniai, kurie sietini su tam tikra pamatine sątvaro nuotaika, kuri įsiterpia į tarpsluoksnį tarp rodančiosios ir rodomosios substancijos ir sukuria visus sumatus grindžiantį pamatinį psichovektorių. Filognozijoje tai turi būti gyvybinio proceso išaukštinimas, o visi kiti procesai tik neišvengiama lemtis, kuriai galima priešintis, bet kurios neįmanoma įveikti arba pakeisti.

Nesunku suprasti, kaip sumatinėje dalyje formuojasi gyvybės ir mirties procesai, kurių pagrinde yra gimimo ir mirties įvykiai. Gimimas suvokiamas kaip įleidimas, priėmimas ir savo turimos vietos užleidimas naujai gyvybei. Taip pat kaip pagausėjimas, papildymas ir praturtinimas. Šis įvykis turi sukurti džiaugsmo nuotaiką tuo atveju, jeigu sątvaro pamatinė nuotaika susijusi su epsilon strata yra gyvybės magija. Tuo tarpu mirtis yra įvykis, kuris sątvare sukuria išnykimo būseną, po kurio, sumatui išėjus, jame sukusikuria tuštumos ir praradimo jausmas. Ši būsena būna tuo nemalonesnė, kuo brangesnis žmogus ir karūninėje dalyje sukelia liūdesio ir gedėjimo jausenas.

Įmanoma ir atvirkštinė konfigūracija, kai gimimas nekelia jokio džiaugsmo, o mirtis paverčiama pramoga ir nuotykiu. Tokia sątvaro orientacija yra orientacija į mirties medį ir mirties maginę nuotaiką, būdingą išsigimusiai ir degradavusiai sąmonei. Filognozijoje ši orientacija yra draudžiama ir pretendentai būti filognozais su tokia epsilon stratos subjektyviąja ir objektyviąja būsena – nepageidaujami. Jeigu mirties medis ir dalyvauja filognozinės struktūros kontekste, tai tik kaip gnostinė orientacija, kuri nustatytus griežtus procentus peržengia daugiausiai savo protu, kuriant gnostinius implantus ir modeliuojant. Jeigu pažeidžiama gyvybinė tikrovės struktūra tai tik taip, kad nesukeltų katastrofos.

Sudėjus visą šį sudėtingą turinį, matosi, kad prezentinis srautas ne toks paprastas, kuris tik atveria ir užfiksuoja, atveria ir užfiksuoja. Jis yra sudėtinga dinaminė sistema, kuri gaunama kaip sudėtingas prezentinis multipleksas arba dauglypa, kuri pagal prezentinio centro dėsningumus yra kas momentą suformuojama komandinė sumavimo sistema, perduodama į pirmapradžio kūno fasadinę judamąją dalį. Jeigu toks aprašymas atrodo per daug abstraktus, jį galima patyrinėti stebint savo prezentinį srautą, ir išskiriant kokie išskleidžiami sumatų ir psichovektorių struktūriniai paviršiai.

Tokioje sątvarologijoje, kurioje aukštinama gyvybė, kuriame yra gyvybę įtvirtinanti pamatinė nuotaika ir kuriama ja pagrįsta santvarka bei žmogaus samprata belieka įvesti daugiakampio struktūrą, kuria pakeičiama piramidinė hierarchinė sistema, su dalimis sudarančiomis pamatą ir viršūninį elitą. Daugiakampio esmė ta, kad jis yra ne piramidinis, bet plokščias, o kontrolė yra daugiakampio centras, kurio funkcija kurti pusiausvyrų ir stabdžių sistemą, reikalingą sureguliuoti santykius tarp daugiakampio kampų. Jeigu šis centras sugebėtų įtvirtinti gyvybės medžio filosofiją ir įrodytų, kad orientacija į mirties medį – pragaištinga, atsirastų gyvybinių procesų atgimimo galimybė, atgaunant būtinosios tvarkos, kuri yra gyvybinis procesas, tinkamą supratimą. Kiekvienas kampas turi teisę į išskirtinumą ir savo perspektyvą, tačiau griežtai draudžiama perženginėti procentines perskyras, saugančias gyvybinį procesą sutvirtinančius pamatus.

Ši sątvarologija yra tik pradžia, todėl vadinama nepilnąja sątvarologija. Pilnas supratimas turėtų apimti bent tris sątvarų sistemas, iš kurių sumacinis sątvaras tik vienas atvejis. Be to turime kietosios struktūros sątvarą fasadinėje pirmapradžio kūno dalyje, ir visatinį satvarą, kuris tyrinėjamas kuriant viso tikrovės spektro paslaptis. Visatinis sątvaras pamatinis, su jame esančia kuriančiąja gauble, o kietosios ir sumacinės struktūros sątvarai – yra tik šio šaltinio kūriniai. Tokiame vaizdinyje ir turi būti gyvybės ir mirties medžio simboliai, kuriuose iliuzijos turi būti tik tiek, kiek reikia sukurt galingam įvirtinančiam civilizaciją psichovektoriui, kuris turi turėti tiek įspūdžio, kiek reikia, kad bet koks silpnaprotis negalėtų išmušti jo iš sumavimo pagrindinės psichoformos. Kas tam geriau pasitarnauja, iliuzija ar tiesa, turi spręsti patys filognozai priklausomai nuo situacijos.

• Filognozija