Vilties spindulys

Vystydami filognozijos pradmenų projektą turėsime įveikti daug sunkumų ir išspręsti daug neišsprendžiamomis atrodančių problemų, viena kurių yra natūralios tvarkos apvertimo problema, kuri atrodo esanti vienintelis įmanomas civilizacijos kelias, tačiau geriau patyrinėję suprantame, kur jis mus veda – ne ten, kur norėtume matyti planetą ateityje. Vizionierių užduotis – parodyti tai, kas mūsų laukia ateityje, kokios mūsų vystymosi perspektyvos, kur veda mūsų šiandien daromi gerai neapgalvoti sprendimai. Archontinė sieva tai gerai parodo, nes tokio išsivystymo sąmonė turi visus teorinius kultūros ir mokslo žemėlapius, kuriuose matoma ne tik kelio pradžia, bet ir galutinė stotis, į kurią jis mus veda. Tuo žemėlapiu yra filognozijoje atskleidžiama sątvarologija, kuri siūlo du žmogaus vystymo tipus: pozityvųjį ir negatyvųjį. Jeigu civilizacijos kūrėjai renkasi mažosios ir didžiosios sievos natūralią tvarką sąmonėje – turime pozityvųjį žmogų, o jeigu mažoji sieva apkeičiamos vietomis su didžiąja sieva – turime negatyvųjį žmogų. Civilizacijos negatyvėjimas yra naujųjų laikų projektas, kuris į areną išeina mokslo pavidalu, padarius pirmus proveržius fizikoje, astronomijoje ir biologijoje. Civilizacijos pasukimo negatyviuoju keliu pagrindinis padarinys – technologijų proveržis ir dirbtinio miestietinio pasaulio nekropolių plėtra. Pozityvioji sąmonė kuria Dievo bažnyčią, pagrįstą prigimtimi, natūralumu, gamtos viršenybe; negatyvioji sąmonė kuria Šėtono bažnyčią, kuri meta iššūkį natūraliai tvarkai, siekdama Dievo kūrinį pakeisti žmogaus kūriniu, ir aukščiausio išsivystymo sąmonę, ruošiamą laikų pabaigoje, padaryti tikrovės šeimininke.

Ši samprata filognozijoje išreiškiama tokia schema:

Matome, kad sątvarologija, su sumatoriaus teorija, sievos modeliu, madrigalo formulėmis, yra prigimtinė žmogaus metafizika, kurioje užkoduotos visų galimų civilizacijos kelių užuomazgos ir pagrindai. Konkreti teorija aprašyta ankstesniuose „Filognozijos pradmenų“ tomuose ir čia visko nekartosiu. Civilizacijų seka buvo suskirstyta į maginį, mitologinį, religinį, filosofinį ir mokslinį etapus, kurie skyla į du atsišakojimus: kultūrinę ir technologinę. Schemoje matome, kad tolesnėje filognozijos versijoje turėsime tik du tipus, kurie yra Dievo bažnyčia ir Šėtono bažnyčia, kurios apima du pagrindinius sątvaro tipus, objektinį ir subjektinį, iš kurių kyla tikrovės aukštinimo kultūra arba žmogaus susireikšminimo ir savivalės tikrovės atžvilgiu kelias. Akivaizdu, kad šiuo metu sparčiai vystoma negatyvioji civilizacija, kuri nugalėjo Dievo bažnyčią ir veda žmoniją į technologinį pragarą. Šis procesas skleidžiasi metafizinėje skalėje tarp juodojo ir baltojo drakono civilizacijų, tarp kurių vyksta pagrindinė planetos istorijos drama, šiuo metu darant įspūdingą technologinį šuolį į priekį, kuris ypač ryškus kvantinių kompiuterių, dirbtinio intelekto, psichotronikos, genetikos, kosmoso technologijose. Visi šie gebėjimai kyla iš proto sąveikos su tikrove, kuri gnostinėje sintezėje paverčiama į dirbtinį daiktą, pritaikytą tenkinti žmonių poreikius. Sątvarologija yra centrinė archontinė doktrina, kuri aprašo visas sąmonės galimybes, kurių pagrindu paskui kuriami civilizaciniai psichovektoriai, arba sievarai, naudojami populiacijos įstatymui į gnostinį apskritimą, kuris yra politinės santvarkos ir žmogaus sampratos pagrindas. Metafizinis šio kūrimo fundamentas, apie kurį daug rašė F. Nietzsche, yra medis, kurio kamienas yra satvąrologija, civilizaciniai gnostiniai apskritimai – šakos, o žmonės – vaisiai ant šakų. Šiuo metu visi esame ant Šėtono bažnyčios šakos subrandinti vaisiai, kurie kaip prie narkotiko pripratinti prie technologijų, virtualios realybės, dirbtinio miestietinio nekropolio gyvenimo.

Mąstytojo psichovektorius gali būti pilnai užvaldytas civilizacijos projekto arba gali siekti civilizacijos destrukcijos, nupjaunant šaką ant kurios auginama sąmonės psichoforma, sugrąžinant ją prie pirmapradės sątvarologijos. Tokių filosofų buvo nedaug, bandžiusių eiti prieš srovę, ir pirmas jų, tarp ryškiausių, būtų I. Kantas, kuris siekė apmąstyti fundamentaliosios sątvarologijos temas, sudarančias civilizacijos modeliavimo sąlygas. Tačiau ryškiausiai šią problemą iškėlė F. Nietzsche, kuris norėjo sugriauti krikščionišką civilizaciją, pakirsdamas jos metafizines šaknis, kad šaka nevestų daugiau krikščioniškos sąmonės vaisių ir Vakarų Europa, pirmapradėje sątvarologijos būklėje, sukurtų naują projektą, naują atsišakojimą, kuris turėjo būti išvestas iš tų formulių kurias jis užkodavo savo sievos modelyje. Tačiau F. Nietzsche nesurado tikrų pasekėjų, kurie būtų norėję ar gebėję vystyti jo darbą ir filosofo idėjos buvo perimtos į negatyviosios Šėtono bažnyčios arsenalą, mokslo civilizaciją, kurios pranašumo jis nematė ar nepripažino. Bet kokiu atveju krikščioniškos civilizacijos nuosmukis buvo neišvengiamas ir, kiek žinome iš istorijos, ją buvo bandoma įveikti nacizmo, komunizmo nepavykusiose revoliucijose ir šiuo metu vykstančioje transhumanizmo revoliucijoje. Vadinasi F. Nietzsches filosofija stovi katastrofinių civilizacijos projektų priešaušryje, patekęs istorijoje į negatyviąją jos pusę. Išvardinti judėjimai ir yra ta jo „ateities filosofija“, apie kurią jis daug kur rašė, bet galbūt negalėjo aiškiai suvokti jos tikrojo vaizdo. Arba, galbūt, jis turėjo rožinę svajonę, kuri buvo neįmanoma ir kuriai nebuvo lemta išsipildyti, ir, vietoj to, tikrovėje gavome daug prastesnius variantus. Kitas filosofas, ieškojęs civilizacijos šaknų metafizinėje sątvaro istorijoje, buvo M. Heideggeris, iškėlęs antitechnologinę būties saugojimo teoriją, kuri iš tikro reiškia ne ką kitą, kaip natūralios tvarkos tarp mažosios ir didžiosios sievos saugojimą, neleidžiant įstatyti jų į nenatūralią vergovę archontų kuriamame Šėtono projekte. Jo sątvarologija buvo antimetafizinė aletheios teorija, kurioje pasirodo būties tiesa, kurioje esanti sąmonė puoselėja natūralią tikrovės tvarką, atsisakydama technologinių projektų ir išsaugodama civilizaciją pozityviojoje istorijos pusėje.

Lietuvai išsivadavus iš komunistinio projekto ir atgavus nepriklausomybę jos filosofija susidūrė su klausimu, kokį kelią rinktis: ar eiti kartu su visais, Vakarų civilizacijoje dalyvaujant technologiniame Šėtono bažnyčios projekte, ar rinktis savo, nepriklausomą kelią. Žymiausias šio etapo filosofas Lietuvoje buvo A. Šliogeris, kuris norėjo siūlyti Lietuvai originalų, egzistencializmo filosofijoje parodytą, kelią – ateitį statyti ant Dievo bažnyčios pamatų, atsisakant technognostinės sątvarologijos ir renkantis natūralios tvarkos gerbimu pagrįstą santvarką. Tam reikėtų nupjauti mokslo ir technologijų perteklinės plėtros šaką valstybėje ir sugrįžti prie gyvenimo stiliaus, kuris buvo paplitęs ikimokslinėje ir ikitechnologinėje eroje, vietoj religijos turint senovinio Atėnų stiliaus graikišką filosofiją, vadinamą teorija. Šliogerio filosofija yra fundamentinė sątvarologija, kurioje atskleidžiami žmogaus sątvaro metafiziniai pagrindai ir kuriamas naujas projektas, žiniją statant ant kitų sątvarologijos „formulių“, lyginant su madingiausiomis technologinio globalizmo tendencijomis.

Filognozijos projektas taip pat naudoja šį stilių, suformuluojant centrinę civilizacijų formavimo doktriną, kuri sudaryta iš sątvarologijos ir substratologijos, iš kurių būtų galima kurti naują šaką, pasirinktoje pusėje, pozityviojoje ar negatyviojoje. Kol kas tokios pasirinkimo nedarau, bet noriu atskleisti abiejų krypčių fundamentines struktūras – Dievo bažnyčios ir Šėtono bažnyčios, o paskui ieškoti išeities iš šio dualizmo, išsiaiškinus, ką kiekvienas pasirinkimas duoda ir ką atima. Didžiosios ir mažosios sievos atskirtis yra neatšaukiama realybė, ir anapusinę tikrovę vidine galima padaryti tik dirbtinėmis informacijos formavimo priemonėmis sąmonėje. Todėl Šėtono bažnyčia priklauso nuo proto vystymo projektų, kuriuose turi būti išrandamos vis tobulesnės priemonės išreikšti transcendentinę realybę, o tai yra sunkus uždavinys, kuris stabdo mokslo pažangą ir daro mokslo projektus – tūkstančių metų projektais, o proto formavimas švietimo sistemoje užima vis ilgesnį laiką. Tuo tarpu natūrali proto struktūra, kur tikrovės imama tik tiek kiek natūraliai duota, pasiekiama be jokių pastangų. Dėl šios priežasties Dievo bažnyčioje galima gyventi be didesnių proto pastangų, be pažangos ir be atradinėjimo ir išradinėjimo, todėl toks projektas kiekvienoje kartoje – ranka pasiekiamas. Filognozija, dabartinėje stadijoje bando sėdėti ant dviejų kėdžių ir tiria abi sątvarologijas, o laikui bėgant, atradus visus pamatinius sątvarologijos dėsnius, bus galima projektuoti filognozijos ateitį tikru projekto atskleidimu. Akivaizdu, kad sątvarologijos nepakanka pradėti civilizacijoje naują pradžią, nes norint sukurti proveržį, reikia turėti tikrą genijaus protą, kuris sugeba Dievo bažnyčioje peršokti per visus kultūrinius šedevrus išlikusius istorijoje, o Šėtono bažnyčioje – per dabartinį mokslą tikru technologiniu proveržiu. Mano įsivaizdavimu, yra dvi reikalingos kryptys: sąmonės teorija ir antigravitacija.

Tokiu atveju gauname išvadą, kad drakono akies projektas priklauso Šėtono bažnyčiai, ir jos atvėrinėjimo perspektyva yra komplikuota. Šėtono bažnyčios sątvarologijoje – tai geidžiamiausias tikrovės objektas, aukščiausia žmogaus išsivystymo pakopa; tačiau Dievo bažnyčioje – utopinis falsimuliakras, kuris yra ne gėrio, bet blogio priežastis, pradedantis planetoje tikrą nihilizmo erą, ekstatinio naikinimo apogėjų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s