Ašiniai žmonės

Kaip visi žinome, žmonija praėjo tris vystymosi etapus: laukinį, kuris buvo gamtinio žmogaus pasaulis, su dominuojančia priekine sąmone; kultūrinį, kuris prasidėjo su kalbos išsivystymu ir paprastų kultūrinių daiktų ir įrankių gaminimo išplėtojimu; ir techninį, kuriame dominuoja protas, dirbtinio pasaulio gamyba. Savo sątvarologijoje tokį principą naudojo A. Šliogeris, kuris struktūrą aiškino tiek kaip istorinį procesą, tiek kaip fundamentalius sątvaro sandus. Filognozinėje sątvarologijoje šį principą pertvarkome į „medžio“ struktūrą, kur centrinė ašis, kamienas yra „laukinė“ būsena, savo fundamentaliose „gamtinėse“ sievos kompozicijose, iš kurios išauga civilizacinių psichovektorių šakos, kaip buvo paaiškinta ankstesniame skyrelyje. Kairėje pusėje šaka turi silpnąją, kultūrinę formą, o dešinėje – stipriąją, arba technologinę. Naudojant šį principą, galima suvokti kaip A. Šliogeris suprato filosofinę būseną: kaip pasinėrimą į pirmapradį, laukinį sąmonės būvį, kuriame apsinuogina ikicivilizaciniai, prigimtiniai kompleksai, kuriuos aš bandžiau aprašyti savo sievos modelyje. Iš šios pradinės būsenos galima eiti dviem kryptimis, o galima gyventi ašinėje filosofinėje būsenoje ir nekurti jokių išvystytų kultūrinių ar technologinių civilizacijų. Pasak A. Šliogerio, filosofija galima kaip kultūrologija ir sofistika ir kaip tokia pirmapradė būsena. Galima paminėti tokius laukinės sątvaro būsenos sisteminio aprašymo bandymus filosofijoje: I. Kantas „Grynojo proto kritika“, G. Hegelis „Dvasios fenomenologija“, F. Nietzsche „Žmogiška, pernelyg žmogiška“, M. Heidegger „Būtis ir laikas“, A. Šliogeris „Niekis ir esmas“, D. Mockus „Sievos teorija“.

„Drakono akyje“ labiausiai dominantys filosofai yra F. Nietzsche, A. Šliogeris, prie kurių prijungiu savo auotorinį metodą. Šiame skyrelyje pabandysime trumpai apžvelgti koks yra A. Šliogerio ir filognozijos sievos principas. A. Šliogeris savo filosofijoje naudojo Dievo akies ir teorijos koncepciją, kurioje svorio centras bendrojoje gaublėje, kurią mes vadiname rodančiąja substancija, yra priekinė sąmonė, rodanti „pasaulio“, „tikrovės“ masyvinį sumatą, sudarantį daiktiškąjį sumatoriaus aspektą. Ši dievo akis, apvalyta nuo visų protinių, natūralistinių ir pragmatinių tikrovės matymo formų, kontempliuoja jį dievišku žvilgsniu, be jokio savanaudiškumo ar noro pasisavinti tikrovę, nes dievas pagal apibrėžima tobulas, jam nieko netrūksta, jis neturi jokių poreikių ir norų, todėl sugeba tikrovę pamatyti tokią, kokia ji yra tikrovėje savyje ir sau, be psichologinių iškraipymų ir deformacijų. Šis teorinis principas, susijungia su mąstymu, kuris išsiprogramavęs nuo visų technologinių ir kultūrinių stabų, nekuria jokio gnostinio daiktų apvalkalo ir rodo tikrovę tokią, kokia atsiveria dieviškam žvilgsniui. Toks filosofavimo principas atsirado senovės Graikijoje pirmykštėje filosofinėje sąmonėje, bet vėliau buvo užmirštas paskendo praktinėse, kultūrinėse ir technologinėse problemose, virto sofistika, arba galingų civilizacinių vektorių tarnaite. Tačiau kartkartėmis istorijoje toks ašinis tikrovės suvokimo būdas vėl pasirodo, sukuria galingą formą, kuri suformuluoja naujo civilizacinio vektoriaus pagrindus, leidžiant kultūrai ir technikai atsinaujinti arba surasti naujų kelių, išsigelbėjant iš civilizacinių aklaviečių. Keli tokie ašiniai filosofai paminėti aukščiau. Filosofijos atgimimo idėją A. Šliogeris iškėlė knygoje „Filosofijos sugrįžimas“, kur jis aprašė, šį sątvarologijos kaip centrinės, laukinės ašies principą, tikėdamasis pozityviosios civilizacijos plėtros Lietuvoje filosofijos pagrindu, kurią vadinu Dievo bažnyčia.

Filognozijos sątvarologija, kuri yra mano autorinė, naudoja šiek tiek kitokį principą, kuris bendrai išreiškiamas kaip mažosios sievos ir didžiosios sievos dvistata, kurioje siekiama pusiausvyros tarp galutinių realybių, subjekto ir objekto, peržengiant sumatoriaus teritoriją ir formuojant drakono akį, kurioje dominuoja mintirega, atverianti hipostratinius klodus ir parodanti sievoje holoplastinį daiktiškumą. Tam reikia naujų, laksatinių ekranų išradinėjimo, kuriuose būtų galima atskleisti transcendencijos esmę, paimant tikrovės protu daug daugiau negu duoda kūno akys. Dėl šios priežasties, filognozija pereina į negatyviosios civilizacijos atsišakojimą, kuris kyla iš sątvarologinio fundamento ir kuria pažangią, technologinę civilizaciją. Akivaizdu, kad savo rezultate tai priešinga kryptis A. Šliogerio teorijai, tačiau bendra tarp visų ašinių žmonių ir filosofijų tai, kad jie kyla iš bendros ašies, kurią sudaro sątvaras pirmapradėje, laukinėje būsenoje. Kaip sątvarologas, esu tame pačiame kelyje kaip A. Šliogeris, F. Nietzsche ir t.t. Kita vertus, filognozija nepropaguoja besąlygiškos technologijų plėtros, ypač propaguojamos transhumanistinėje ideologijoje, ir joje stengiamasi neatitrūkti nuo centrinės ašies, atsisakant perdėto subjektyvizmo. Kadangi galutinis tikslas pasiekiamas tik istorijos pabaigoje, šiuo metu esame dar pakankamai arti centro, kuriame yra kiekviena nauja žmonių karta, ir beprotinių civilizacijos versijų instaliavimo – atsisakome.  Pagrindinės filognozinės sątvarologijos idėjos atskleistos mano knygoje „Sievos teorija“. Joje filosofinės būsenos akcentai išdėlioti kitaip negu A. Šliogerio teorijoje, akcentuojant maksimalų įsigylinimą į tikrovę ir gnostinį transcendencijos regėjimą.

Tačiau didele dalimi su A. Šliogerio Šėtono bažnyčios kritika sutinku, kurioje jis atskleidžia neigiamą stipriosios struktūros ir technologinių sintezių poveikį technologijų vartotojams, kurie praranda tikrovinį vietoviškumą savo sąmonėse ir persikelia į ekranolatrinę utopiją. Šis procesas A. Šliogerio sarkastiškai buvo vadinamas šv. Ekrano Bažnyčia, o jos nariai – telehominoidais. Natūralioje, prigimtinėje būsenoje žmogus sąveikauja su savo tiesiogine aplinka šiapus juslinio horizonto. Tačiau kai į šį priekinės sąmonės vaizdą įvedama ekraninė holograma, sąmonė iškrenta iš natūralios topikos ir proto sumantas tampa įstatytas į struktūrą protas-ekranas. Ši konfigūracija suformuoja sumantą ir elgesio schemą, kurią diktuoja ne tiesioginė aplinka, bet ekrano logika ir informacija. Tuo tarpu natūrali padėtis yra protas-tikrovė, kurioje susiformuoja realybės jausmo neprarandantis sumantas, kurio logiką diktuoja tiesioginė aplinka ir tiesioginė topika. Taip utopinė tinklinė realybė, vadinama socialiniu tinklu, sujungia tikrovėje tiesiogiai nesąveikaujančias vietoves, kurios gali būti išsidėsčiusios visame žemės rutulyje tiesiogiai nesąveikaujančiu būdu. Šitaip kuriami įvairūs globaliniai projektai, kurių tikslas kreipti dėmesį į globalinius įvykius, surinkinėti iš globalinių auditorijų pinigus ir t.t. Ši situacija reiškia, kad vienas dalykas yra pirmapradė tikrovės struktūra, vykdanti gnostines sintezes, pažįstanti pasaulį, o visai kitas dalykas yra sukurtų naujų technologijų padariniai santvarkai ir visuomenės sanklodai. Tai reiškia, kad tikrovės pažinimas norimas, bet nebūtinai norimi sukurtų dirbtinių tikrovių psichosocialiniai padariniai. Žinojimas kas yra sąmonė yra geras dalykas, tačiau jeigu šis žinojimas naudojamas žmonijos pavergimui, padariniai yra katastrofiniai. Ekranai – gerai, tačiau virtualios realybės sukurtos proto deformacijos – pražūtingos.

Ekraninė realybė vis labiau užvaldo žmonių sąmonę, ekranai darosi vis tobulesni, pradedant nuo 2D, pereinant prie 3D ir galiausiai prie tobulos VR 360°. Pirmi ekranai buvo nekokybiški, prasto vaizdo, įtarpinti priekinės sąmonės realybės suvokimu, kur prietaise atsiverdavo tarsi koks transcendentinio pasaulio portalas, iškrentantis iš natūralios aplinkos, A. Šliogerio žodžiais – išvietė, šiukšlė. Dabar, sukūrus virtualios realybės akinius ir jiems vis tobulėjant, siūlė, suklijuojanti sąmonės tikrovę ir holograminę iliuziją, darosi vis mažiau pastebima ir galiausiai beveik visai išnykstančia. O tai reiškia, kad joje protui poveikis darysis vis didesnis, deformacija vis pražūtingesnė realybės jausmui, vis daugės žmonių iškritimo iš tikrovės atvejų, su technologijų poveikio sukelta psichiatrine diagnoze. Ši utopija darysis globaline, nunyks žmonių tiesioginė patirtis, tiesioginio kontakto suformuota psichologija, bus nukirstos šaknys, siejančios žmogų su pirmaprade tikrove, kol žmogus užmirš, kas jis yra tikrovėje ir civilizacija užsidarys virtualios matricos kalėjime, kuriame natūralios tvarkos sąvoka bus neegzistuojanti. Stipriosios sievos formos rinkimasis atrodo logiškas, tačiau naujovių padariniai tokie, kad naudos įspūdis nublanksta suvokus, kokie tokio pasirinkimo padariniai ir ar norime prarasti natūralią tikrovės tvarką ir išsižadėti žmogaus prigimties. Dėl šios priežasties ir reikalingi ašiniai žmonės ir sugrįžimas prie tikrovės sątvarologinių pagrindų, siekiant kritiškai apmąstyti civilizacinių psichovektorių perspektyvas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s