Nepriklausoma Lietuvos Respublika paskelbta prieš trisdešimt vienerius metus, gavus istorinį šansą atkurti lietuvių tautos civilizacijos projektą, kuris būtų laisvas nuo okupacinių ir invazinių ideologijų, ieškant tautai tikrai baltiškų metafizinių pamatų tolesnei jos raidai. Metafizinius pamatus kloja filosofai, kurių istorinis paveldas, dabartinis statusas ir galimybės nėra labai aukšto lygio, išskyrus kelis išimtinius atvejus. Filognozijos projektas skirtas išryškinti metafizinių civilizacijų medį, kuris turi centrinę ašį, kamieną, ir po šaką į kairę bei dešinę pusę. Kamienas yra sątvarologija, kuri kyla iš pirmapradės, laukinės būsenos, kurioje suformuluojami civilizacijos pagrindai; tuomet į kairę yra silpnoji metafizinė struktūra, kuri kuria kultūrines formas, kalbos, meno priemonėmis ir į dešinę yra stiprioji metafizinė struktūra, kuri kuria mokslines civilizacijos formas, dirbtinę realybę, technologijas. Silpnosios metafizinės struktūros, išvedamos iš pirmapradžio sątvaro, propaguotojas yra A. Šliogeris; tuo tarpu aš, su savo filognozijos projektu, užbaigiu metafizinį medį, atskleisdamas stipriosios struktūros metafizinius pamatus. Taip Lietuvos Respublikoje užbaigiamas filosofinio fundamento ryškinimas, po kurio turi sekti teisingi ir tikslūs civilizaciniai sprendimai, kylantys iš autentiškos metafizinės tautos šaknies. Filosofai, įnešantys svarų indelį į metafizinių pamatų klojimą, yra savotiški ateities Lietuvos „bažnyčių“ tėvai, apaštalai-pranašai, kurie kloja tautos metafizinį filosofinį pagrindą, kuriame turėtų įsišaknyti ateities istoriniai pasirinkimai.

Jungiamoji grandis filosofijoje civilizacijos perėjimo iš silpnosios struktūros prie stipriosios yra F. Nietzsches filosofija, kuris ieškojo naujų kelių civilizacijai, kovodamas pirmiausiai prieš krikščionišką jos paveldą, kilusi iš dviejų tūkstančių metų senumo revoliucijos, pradėtos kito ašinio žmogaus, Jėzaus iš Nazareto. F. Nietzsche turi savo satvarologijos teoriją, kurioje sievos tipologizuojamos į silpnąją ir stipriąją, silpnumą ir stiprumą interpretuojant sveikatos ir gyvybingumo požiūriu. Jo manymu visa ankstesnė krikščioniška kultūra pastatyta ant nesveiko sątvarologijos principo, kuris neigia įgimtus instinktus, kovoja prie gyvybę žmoguje ir tokiu pagrindu kuria kultūrą, kuri yra dekadentinė, nusisukusi nuo šiapusinio gyvenimo ir visą savo energiją investuojanti anapus, į transcendentinę, pomirtinę realybę. Laukinėje ašinio žmogaus būsenoje F. Nietzsche demaskuoja Vakarų Europos kultūrą ir civilizaciją kaip žlungančią ir pranašauja perėjimą prie naujo tipo civilizacijos, kurios kūrime jis taip pat norėjo dalyvauti, su savo sątvarologijos įžvalgomis. Dievo bažnyčios silpnoji kultūrinė civilizacijos atšaka, turinti krikščionišką formą, dėl pozityvizmo, materializmo, mokslo atsiduria nuosmukyje, ieško naujo civilizacinio psichovektoriaus principo, skendi nihilizmo chaose ir sumaištyje, ir šioje vakarietiškos sąmonės būklėje į viešumą išeina F. Nietzsche su savo diagnoze ir siūlomu gydymo metodu, pereiti prie stipriosios civilizacijos formos, kuris ne mėgaujasi iliuzija, svajonėmis ir fantazijomis, bet semia tikrovę tikru sėmimu, suteikdamas jai stipriąją formą. Be abejo, F. Nietzsche yra senosios civilizacijos produktas, suformuotas senovės Graikijos kultūros, ir šis įprotis kūrybą suprasti kultūrinių formų požiūriu jam dar gana stipriai būdingas, nes naudoja meno, kultūros vaizdinius, estetinę terminologiją. Nuo to jis pradeda savo kaip viešo rašytojo karjerą, išleisdamas „Tragedijos gimimą iš muzikos dvasios“, kur naudoja graikų Apoloniškos ir Dioniziškos kūrybos vaizdinius, kurie turi ne mokslinę technologinę, bet estetinę formą. Apoloniškasis pradas yra priekinė sąmonė, tikrovės vaizdai ir jos pagrindu sukurtos vaizduotės vizijos ir sapnai. Tai objektyvusis fundamentinio sątvaro aspektas. Dioniziškasis pradas yra melodija, poezija, muzika, jausmai subjektyviojoje dalyje ir objektyvuotas dioniziškasis menas, kaip muzika. Tai pagrindiniai F. Nietzsches sątvarologijos principai.

Kitas etapas, kuriame jis pratęsė savo sątvarologijos pagrindų dėstymą, yra „Nesavalaikiai samprotavimai“, kurių pagrindinis yra „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“, kur jis pateikia savo sątvarlogijos pagrindines idėjas. Pasak jo yra paprastas laukinis gyvenimas čia ir dabar, kur neegzistuoja istorinė dimensija ir žmonių bendruomenė gyvena laukinėje būklėje. Įvedus į šią būklę istorinę atmintį, susiformuoja civilizacijos formos, kurios turi neišvystytą kalendorinį principą, kaip Graikų kultūra, ir išvystytą kalendorinį principą, kaip krikščioniška civilizacija. Istorija yra visas kūrybinis paveldas, kurį savo arsenale turi galios centras, kaip kunigaikštystė arba karalystė, ir santykis su ja gali būti antikvarinis, muziejuose, bibliotekose, kolekcijose kaupiant senienas ir artefaktus, ieškant šedevrų, stebuklų ir sensacijų; kritinis, kur siekiama kritiškai pažvelgti į civilizacijos praeitį ir tai, kuri ji atvedė; ir monumentalusis, kur istorinė praeitis vaizduojama kaip didinga herojų ir didvyrių tikrovė, verta garbinimo, sekimo ir mėgdžiojimo. F. Nietzsche nepripažino antikvarinio filologinio praeities tyrimo, kuris vykdomas tik iš smalsumo. Kadangi krikščionišką civilizaciją laikė milžinišku smukimu, senosios Graikų ir Romėnų civilizacijos atžvilgiu, jis rinkosi kritinį metodai tam, kad perkainotų vertybes ir sukurtų naujos, stipriosios civilizacijos formas, kurios kurtų monumentalios istorijos produktus ir šedevrus. Koks tas pagrindas, jis parodė jau „Tragedijos gimime“ – tai dioniziškojo prado aukštinimas, muzika, poezija, svaigulys. Todėl kituose „Nesavalaikiuose samprotavimuose“ jis parodė du šiuolaikinius kūrėjus, kurie suformavo šios idėjos konkretizuotas formas – tai A. Šopenhauerio valios filosofija ir R. Vagnerio muzika. Žinoma, jis vėliau nuo šių mąstytojų ir kūrėjų atsiribojo, tačiau jie akivaizdžiai padarė didelę įtaką F. Nietzsches mąstymui. Ir ketvirtas „Nesavalaikis samprotavimas“ skirtas D. Strauso, krikščionių mąstytojo, destrukcijai, kuri buvo krikščioniškos civilizacijos šakos produktas ir vaisius, kuris tiko pavyzdinei „psichoanalizei“.

Toliau sekė „Žmogiška, pernelyg žmogiška“, „Linksmasis mokslas“, „Ryto žara“, skirti Vakarietiškos kultūros, filosofijos, moralės destrukcijai, kurie turėjo išryškinti jos sątvarologinius, metafizinius pagrindus ir įrodyti, kad juose slypi lemtingas defektas ir klaida, kuri nuvedė Vakarų Europa ne į išsiaukštinimą, bet į nuosmukį. Ir atsakomybė už tai, jo manymu krito Jėzui iš Nazareto ir jo sekėjams. „Taip kalbėjo Zaratustra“ yra F. Nietzsches magnum opus, kuriame jis pateikė savo dioniziškosios satvąrologijos išbaigčiausią variantą, atskleidusį ko, pereinamajame etape iš silpnosios į stipriąją civilizaciją, jis norėjo Vakarų Europai ir planetai. Jo tikslas buvo pašalinti aną, metafizinį pasaulį, į kurį žmonija krovė visas savo svajones, pradedant nuo maginės ir mitologinės kultūros, kur įvykdžius šią dangaus, olimpo destrukciją, visos svajonės sugrįžta į žemę ir tampa žmogaus nuosavybe ir atributu. Dangaus pasaulis įkūnija begalinio žmogaus civilizacijos idealus, kurie, kadangi neįmanomi čia ir dabar, buvo nukelti į transcendentinę dangaus karalystę. Tačiau dangui žlugus, begalinis žmogus nusileidžia ant žemės, susijungia su ribos žmogumi ir tampa viršžmogio vizija, kuris yra ne kažkur anapus, bet čia ir dabar, naują dievų civilizaciją žemėje kuriantis genijus. Jeigu yra tik viena realybė ir nėra jokio platoniško dualizmo, visa magija, mitologija, religija grįžta į tą vietovę, iš kurios išėjo – į elementarų žmogaus pasaulį ir jį perkuria, išaukština. Kita idėja yra valia viešpatauti, kuri yra naujas dioniziškojo prado performulavimas, sekant Šopenhaueriu, kur sątvare padedamas fundamentas kurti stipriąją kultūros formą iš stipriojo žmogaus psichovektoriaus perspektyvos. F. Nietzsches problema buvo ta, kad jis aiškiai nesuvokė ką reiškia silpnasis ir stiprusis psichovektoriaus, ir stiprų jis suvokė tik kaip sveiką ir gyvybingą. Tačiau tikrovė ir gyvenimas parodė, kad tikra galia yra protas ir technika, o ne gyvybingasis, dioniziškasis pradas, ir šią F. Nietzsches viziją pavogė mokslo ir technologijų era, kuri parodė, kad jis daug efektyvesnis valios viešpatauti variantas negu kultūrinės formos. To F. Nietzsche nesiekė, gal net nenorėjo proto, logikos ir technologijų įsiviešpatavimo, tačiau konkurencijoje tarp galios centrų, jo romantinė dioniziško prado vizija – pralaimėjo. Amžino to paties sugrįžimo idėja reikalinga tobuliausiai civilizacijai suteikti tobuliausią formą, kuri yra zenito, didžiojo vidurdienio amžinybė ir nemirtingumas, kuris tapsme ir istorijoje įmanomas tik kaip uždaras ratas, amžinas to paties sugrįžimas, kaip prote esantis archetipas ir mitologema, monumentalios civilizacijos aukščiausiais taškas, iš kurio nėra išėjimo.

Tolesnė F. Nietzsches sątvarologija dėstoma „Moralės genealogijoje“, kur aptariami jau minėti du moraliniai psichovektoriai – stiprusis ir silpnasis, – kurie vadinami aktyviuoju ir reaktyviuoju, resentimentiniu, ant kurių statoma kultūra, civilizacija. Kritinė analizė pratęsta knygoje „Anapus gėrio ir blogio“, „Stabų saulėlydyje“ „Ecce homo“ ir paskutinis smūgis suduodamas knygoje „Antikristas“, kuriame tyrinėjamas Jėzaus iš Nazareto atvejis, jo inspiruota bažnyčia, apaštalo Pauliaus logikos analizė, lyginama su kitomis religijomis ir kultūromis, kaip antai, graikų mitologine religija, tyrinėjamas Indijos Budos atvejis ir budizmas ir pačio filosofo nauja doktrina, kuri yra augančios galios ir kylančio gyvenimo principo pakartotinis pristatymas, išvedant jį iš fundamentinės sątvarologijos, kuri atrandama pirmapradėje filosofinėje būsenoje, metafiziniame medyje esančioje centre. Paskutinė knyga, kurią jis ruošė ir kuri turėjo būti jo antras magnum opus, bet šį karta parašytas sisteminiu protiniu stiliumi, o ne dioniziškuoju, dėl ligos nebuvo užbaigta ir liko tik užrašų knygutėse ir juodraščiuose. Po mirties užrašai buvo surinkti į vieną knygą, pavadinimu „Valia viešpatauti“, kurioje yra galutinė jo sątvarologijos versija, aptarianti valią viešpatauti, dekadansą, nihilizmą, vertybių kūrimą, dioniziškąją civilizaciją, jos estetines formas ir panašius klausimus. Skaitant jo knygas ir užrašus matosi, kad F. Nietzsche galima laikyti pereinamuoju etapu tarp kultūrinės ir mokslinės civilizacijos, tai yra, iš silpnosios į stipriąją formą, kur jis, kaip kultūrinės civilizacijos produktas, turėjo daug romantinių kultūrinio kūrėjo iliuzijų, bent jau naudojo estetinę terminologiją, meninius, kūrybinius vaizdinius, analizavo senovės kultūras ir buvo pilnai paveiktas ir suformuotas kultūrinių konceptų. Todėl jis tik nujautė, kas laukia Vakarų Europos – mokslo ir technologijos suklestėjimas, begalinio žmogaus nusileidimas ant žemės, pašalinus mitologinį dangų ir transhumanistinės viršžmogio versijos atsiradimas mokslo įtakoje, – tačiau atvirai to neatskleidė.

Šis ašinis filosofas yra vokiečių istorijos ir likimo įvykis, tuo trapu Lietuvoje metafizika, statoma ant filosofinio medžio, atveriančio naujas ateities galimybes, aptartas A. Šliogerio, norėjusio statyti Dievo bažnyčią ir filognozijos, formuojančios negatyviosios sątvarologijos šakos doktriną, vadinamą Baltojo drakono civilizacija. Bet kokiu atveju, pradžia yra centras, metafizinė sątvaro teorija, kuri yra visų kelių ir klystkelių šaltinis.

• drakono akis