Bruno

Viršžmogis, vokiškai „ubermensch“, yra viena iš kertinių F. Nietszches filosofijos sąvokų, kurioje jis apibrėžia tai, kaip supranta žmogų. Žmogus yra gyvūnas, kurio tikslas – rūšinio tipo evoliucija, kurioje jis tampa vis stipresnis ir galingesnis, įgyja vis tobulesnius sugebėjimus ir galias, skirtas valdyti žemę ir kosmosą. Nietzsche kalba ne tiek apie atskirą individą, kuris savo sugebėjimais iškyla virš kitų, bet apie tipą, kuris yra visos rūšies lygio augimas į aukštesnę pakopą. Iki antimetafizinės revoliucijos, žmogus buvo laikomas dievų, Dievo žaislu, paklūstančiu aukštesnių jėgų valiai, tačiau sugriovus Dangų ir anapus, šios aukštesnės jėgos žlugo, o ta begalinė energija, kuri buvo suprojektuota į aukštesnį pasaulį, sugrįžo atgal į protą.

Filognozijoje fundamentali metafizinė struktūra yra sumuojamas ir nesumuojamas pasaulis, kurie sudaro regimo paviršiaus ir neregimos gelmės skirtį, kurioje paviršius yra sievos sumatų visos įmanomos kryptys, sudarančios pagrindines sąmonės dalis, kurių pagrindinės yra galvos kompleksas – asmuo, protas, emocijos, kūno kompleksas ir priekinės sąmonės kompleksas. Senovėje, maginėje ir mitologinėje eroje, žmogaus pasaulį sudarė priekinės sąmonės sumatinė drobė, kurioje veikė bendruomenė, gyvenanti šiapus juslinio horizonto, kur žmonių ir aukštesnių būtybių sferos buvo priekinėje sąmonėje, dalinant ją į Žemę ir Dangų, kuriame gyveno dievai. Žemė buvo apačioje, o Dangus – viršuje. Tačiau įvykus astronomijos revoliucijai, šis principas buvo sugriautas, ir Dangus pavirto į begalinę visatą, o Žemė tapo šioje visatoje skriejančiu dangaus kūnu. Šitaip senojo tipo sumatorius buvo išmontuotas, Dangaus vertikali begalybė horizontalizavosi ir nusileido į protą, kuriame susiformavo į žmogų ir Žemę orientuota begalybės versija, kur jos tikslu tapo ne projekcinė dievo figūra, bet pats žmogus. Nietzsche tai formuluoja taip: jeigu dievai ir Dievas mirė, dievu tampa žmogus, kurio vardas – viršžmogis.

Šiais laikais suprantame, kad Dangus, anapus yra ne viršuje, nes viršus yra ekstensyvus apačios pratęsimas, o ne viršutinis eonas. Dangus ir anapus, pagal sumatorių yra visur, nuo čia ir dabar, iki visur ir visada. Tai naujas požiūris, kuris panašus į kosminę revoliuciją, kurioje buvo suprasta, kad Žemė yra tik begaliniame kosmose atsiradęs kosmoso kūnas, sukūręs gyvybę; tokiu pačiu principu, žmogus, kaip sąmonė arba sumatorius, yra tik energijos burbulas, įsiterpęs į begalinę transcendentinę realybę, sutampančia su kosmosu, sugebantis iš surenkamos informacijos kurti tikrovės atvaizdus. Tačiau, kadangi jis netobulas, sumuoja tik nedidelį tikrovės spektrą, o visa kita lieka paslėpta, tačiau paslėpta ne kažkur ten, ar viršuje, bet visur. Senovės žmogaus protas šią skirtį suprato kaip žemės ir dangaus priekinėje sąmonėje kryptis, tačiau tai tebuvo mitologinės sąmonės konstruktas.

F. Nietzsche‘ei paskelbus viršaus pasaulio žlugimą ir tikrovių suhorizontalėjimą, buvo norima, kad transcendentinė begalybė būtų paskelbta atmirusia teorija bet kokia nauja forma ir jos vieta persikeltų į protą kaip begalinė valia, kuri siekia begalinės ekspansijos iš pradžių planetoje kuriant planetinę imperiją, o po to kuriant kosminę imperiją. Tačiau vystantis mokslui, šiai jo vizijai nebuvo lemta išsipildyti, nes gylinimasis anapus sumatoriaus, tapo ekstensyvaus veiklos masto plėtimo pagrindu. Kodėl taip yra? Atsakymas paprastas: šiapusinis pasaulis išsėmė technologinių sintezių galimybes, ir norint daryti galingesnes technologines sintezes, reikia lįsti į gelmę, į hipostratas, vadinamąją metafizinę transcendenciją. Kadangi norai visada yra didesni už tikrovės galimybes, jie peršoka faktų pasaulį į fantazijų erdvę ir sukuria fantastinės kultūros ir kūrybos kūrinių noosferą. Tačiau ši kūryba nėra kosmologinė, kaip senovėje ir gyvena ne danguje, o duomenų bazėse, archyvuose ir „debesyse“.

Pavyzdžiui, tokia yra amerikos populiariosios kultūros idėja, kuri savo prote turi begalinio žmogaus ideologinę struktūrą, tačiau kadangi moksle jis vis dar tolima perspektyva, herojai, dievai ir pusdieviai gyvena tik miesto mito (urban myth) forma. Tai ypač išvystyta „Marvel“ ir „DC“ komiksų industrijoje, kuri šiuolaikinėse formose perkelti į video žaidimų, animacijos ir filmų formatą. Ši priemonė naudojama protų formavimui, kuris sukuria sumante begalybės siekimą noro arba valios pavidalu ir verčia ieškoti kelių, kaip šias fantazijas ir svajones įgyvendinti mokslo priemonėmis. Vienas iš žinomiausių herojų yra supermenas, kuris, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „viršžmogis“. Mitologinėje eroje, Dangus buvo valdovų buveinė, kuri Žemės gyventojui buvo valdžia, į kurią lygiuotis buvo nusikaltimas. Dievai ir žmonės buvo atskirti neperžengiama praraja. Tuo tarpu tokie kultūriniai personažai kaip supermenas yra svajonės, siekių, valios, norų objektas, formuojantis tapatybes, susiliejantis su žmogaus Aš, arba asmens centru. Realios galimybės – menkos, tačiau vaizduotėje gali būti kuo nori, gyvendamas video žaidimuose, filmuose, knygose ir virtualioje realybėje.

Tai populiarioji Nietzsches antimetafizinės revoliucijos forma, kuri būdinga naiviam utopinių ekranų matricoje pasiklydusio žmogaus atvejui. Kitas atvejis yra reali pažinimo veikla, kuri realizuojama moksle ir siekia tikro žinių proveržio „singuliariniame taške“. Šis atvejis yra stipriosios formos sąmonės kūrinys, kuri vykdo tikrą technologinę sintezę, pažįsta begalybę ir plečia technologijas į gylį, atrasdama vis daugiau priemonių žmogaus galimybių išplėtimui, kurios leis civilizacijai peržengi planetos ribas. Šioje kryptyje viršžmogio idėja reiškiasi kaip transhumanizmas, kuriame žmogus pats save modifikuoja įdėdamas į kūną ir sąmonę technologijas ir jų pagalba išplėsdamas galimybes. Tai susiję su „mutantų“, „x-menų“ kultu, kuriame natūralus žmogus peržengiamas, tampa atsilikusia rūšimi, ir jį iš lėto keičia aukštesnė – ir tikrovėje, ir kūryboje. Iki Nietzsches paskelbto „dangaus nusileidimo ant žemės“, panašaus buvo siekiama nebent magijoje, kur magas siekė ne tarnauti antgamtinėms jėgoms, bet surasti metodų tapti jų valdovu. Buvo svajojama apie mago ir transcendencijos susiliejimą, kurio metu jis galėtų įgyti begalinę galią. Kitas variantas, jau mitologinėje eroje, yra prometėjizmas, kai žmonių rūšies globėjas vogdavo žinias ir technologijas iš dievų ir dovanodavo jas žmonėms. Tikrovinę formą tai pasiekė tik atsiradus mokslui, kuriame žmogus, mago principu, sulieja savo priemones su transcendentiniais klodais ir įgyja neribotą galią.

Viršžmogio statusas apibrėžiamas keliais būdais: vaidmenų tikrovėje, norų ir valios, tapatybinių Ego konstruktų, veiklos masto ir pan. Priekinėje sąmonėje turi būti tikras valdovo vaidmuo, technologinės galimybės būti valdžia; norai ir valios žymi siekius ir svajones, užsiprogramavimą populiarios kultūros vaizdiniais; tapatybės yra susiformuotas savęs kaip išskirtinių galių žmogaus vaizdinys, kuris yra sumanto struktūros, turinčios asmens, emocijų ir proto komponentą, kuris gali rodyti atitrūkimą nuo tikrovės, deliuzinę, psichopatinę ir egomanijakinę asmenybę. Kita vertus, jeigu yra realus veiklos mastas, rodantis pranokstančias galimybes, toks savo asmens ir tapatybės supratimas ateina ne iš fantazijų, bet iš realybės ir yra tikras.

Visą begalinę transcendenciją savo prote, vadinamame drakono akimi, turintis žmogus, kuris visas save persidaręs pagal aukščiausias technologines galimybes ir yra begalinių sugebėjimų hibridas, vadinamas Bruno. Mano manymu, toks žmogus pasirodys istorijos pabaigoje, kai bus pasiektas galutinis mokslo lygis, kuris peržengs visas įprasto, ribos žmogaus ribas ir taps Dievo konkurentu, galinčiu mesti iššūkį didžiajai sievai. Tai ir bus tas galutinis Nietzsches viršžmogis, kuris šiuo metu reiškiasi naiviomis, fantazijų formomis arba moksle turi pradines, transhumanistines formas. Tai realybė, kurioje šiuo metu gyvename ir kuri formuos artimąją ir tolimąją ateitį. Kišimasis į dievišką tvarką gali atrodyti šventvagiškas, tačiau tai atkakliai daroma jau keli šimtmečiai, kuriant naują pasaulį, kuriame norima Žemę paversti Dangumi, o Dangų – Žeme.

Vienas komentaras “Bruno

Komentavimo galimybė išjungta.