Grožio metafizika

Žmogaus šviesos arka sudaryta iš didžiosios sievos, kuri yra išorinis pasaulis, sudarantis jos gyvybinį pamatą tikrovėje bei mažosios sievos, kuri yra gyvybės psichologinis antstatas. Didžioji ir mažoji sieva yra antitezinė struktūra, kurioje subjektas ir objektas orientuotas vienas į kitą, daro vienas kitam abipusį poveikį – tikrovė žmogui, o žmogus tikrovei. Nuo to, koks šio poveikio gylis priklauso, ar šviesos arka yra silpnoji struktūra, ar stiprioji, tai yra, nesugeba keisti tikrovės realiu keitimu, ar sugeba. Silpnoji struktūra suvokia tik tikrovės paviršių, geba įrankiais paversti tik paprasčiausius daiktus, kuriuos suranda pasaulyje ir civilizacijoje yra kultūrinis išsivystymo lygis. Silpnoji struktūra kyla iš pirmapradės būsenos, kuri yra civilizacijų medžio kamieninė dalis, sątvarologijoje aprašoma kaip redukuota ir deprogramuota pirmykštė sąmonė. Neredukuota sąmonė, mažosios sievos burinės struktūros forma, yra kultūrinių civilizacijų atsišakojimų pamatas, kurį sudaro visų sievos krypčių pagrindinės kategorijos, kurios skirtos paviršiaus suvokimui, o ne gylinimuisi į hipostratas.

Sumatoriaus sluoksnius sudaro psichoforma – per visą sątvaro spektrą, reiforma – priekinės sąmonės daiktiškasis sluoksnis ir lingvoforma – galinės sąmonės mąstymo formos. Šiuose sluoksniuose teorinėje žiūroje išryškėja pagrindinės kategorijos, kurios yra kultūrinės kūrybos fundamentas. Kategorijų struktūra dualistinė visuose sievos mazguose, kuriuose yra tezinė ir antitezinė kategorija, be sintezės galimybės. Struktūra tokia

1 kategorija – grožis-bjaurumas D stielyje, estetinė;

2 kategorija – prasmė-beprasmybė B stielyje, metafizinė;

3 kategorija – gerumas-piktumas A stielyje, moralinė;

4 kategorija – laimė-kančia C stielyje, eudaimoninė;

5 kategorija – malonumas-skausmas E stielyje, hedonistinė.

Šiose kategorijose matome visų penkių šviesos arkos sąmonių pozityvius ir negatyvius variantus. Jeigu sumatorius tik pozityvus, jis laikomas tobulu, o jeigu įsiterpia negatyvūs elementai – sątvaras yra deformuotas, išsigimęs. Visų sąmonės būsenų pagrindas yra D stielis, kuris yra tas pasaulis, arba aplinka, kurioje gyvena žmogus. Jeigu šioje aplinkoje vyrauja ne grožis, bet bjaurumas, ir jis laikomas vertybe bei siektinu tikslu, tai sukelia kančios jausmą, absurdo būseną ir žmogus jaučia pyktį, yra agresyvus. Ir atvirkščiai, jeigu pasaulis pilnas grožio, menas neišsigimęs, tai sukelia laimės būseną, gerumo jausmą, prasmės pojūtį ir net fizinį malonumą. Kultūros ir kūrybos užduotys gali būti kurti tiek vieną, tiek kitą įspūdį, priklausomai nuo to, kokių tikslų siekia. Jeigu vaizduojama distopija, tai ji beveik visada įrėminama į gėrio ir grožio pergalės schemą, kad kūrinys nesukeltų nepasitenkinimo ir neigiamų emocijų. Jeigu vis dėlto kūrėjas renkasi blogio pergalės idėją, jis tenkina moraline prasme išsigimusias sąmones arba siekia frustruoti psichinę struktūrą, propaguodamas nenugalimą blogį.

Ant šių kategorijų pastačius civilizacijos struktūrą, ji taptų kultūros ir meno civilizacija, kurioje pagrindinis užsiėmimas yra kūryba, propaguojanti gyvenime grožį ir gėrį. Viena iš pagrindinių kūrybos formų yra kūryba kalboje, kuri užprogramuoja pirmapradį sątvarą ankstyvoje vaikystėje ir yra tautos lingvo-psichoforma. Dėl kalbų įvairovės planetoje visos kultūros yra tautinės, kur pagrindinė jos forma yra tautos kalbos pagrindu kuriami kūriniai. Kalba formuoja mąstymą, žodynas ir gramatika apibrėžia horizontą, kuriame suvokiama tikrovė, idiomos, metaforos, frazeologizmai įdeda į mąstymą unikalų pasaulio supratimą, kuris atspindi konkrečios tautos istorinę patirtį ir evoliuciją. Kaip pavyzdį imant lietuvių tautą, jos istorinis paveldas didele dalimi buvo sunaikintas, nes beveik neišliko magijos, mitologijos ir religijos pavyzdžių, o filosofija ir mokslas kopijuojamas nuo vakarietiškų jos variantų. Dėl šių priežasčių didele dalimi nunyko gramatika ir žodynas, neišliko stiliaus ir simbolikos pavyzdžių, neišsivystė metafizinės sąmonės struktūros. Todėl norint rašyti filosofijos, psichologijos tekstus, reikia naudotis tarptautinių žodžių žodynu, kuriame surinkti skoliniai iš tautų, kurios buvo labiau išsivysčiusios ir nebuvo taip nusiaubtos kaip lietuviai.

Archetipinės kategorijos skirstomos į tris rūšis: pasaulio, tikrovės estetinės pajautos suvokimas; galvos srityje esančių prasmės metafizikos, asmeninių moralinių savybių ir laimės eudaimoninių būsenų suvokimas; ir kūno komplekso hedonistinių sumatų suvokimas. Metafizika yra grožio metafizika, kurios pagrindinė forma estetikos teorija; moralės pagrindinis tikslas – kurti grožį, kuris tapatinamas su gėriu. Visa tai teikia pasitenkinimą tiek žemesniųjų instinktų prasme, kaip erotinis grožis, tiek kuria laimės jausmą dvasiniame lygmenyje. Toks tobulas pasaulis, galbūt, ne visuomet įmanomas, tačiau jis siektinas idealas ir tikras kultūros orientyras, kuris nepripažįsta absurdo logikos ir bjaurumo estetikos. Toks principas yra gyvenimo didžiausias išaukštinimas, kuris grožio ieško natūralume ir paprastume, nesiekia kurti dirbtinės realybės, kurioje įsigali bjaurumo ir išsigimimo estetika, su kuria norima perprogramuoti žmonių protą, prasmę suteikiant nenatūralioms, neteisingoms, išsigimusioms formoms. Jeigu gyvenimas nėra idealus, prasmę jam suteikia kova už grožį ir gėrį, kurie išaukština žmogų, paverčia jį herojumi.

Estetinės pasaulio formos, kurios priklauso menui, išplečiamos į ekonominę formą, kuri yra 6 kategorija – gerovė-vargas, ir politinę formą, kuri sudaro 7 kategoriją – laisvė-vergovė. Sudėjus visas šias kategorijas į veną, gauname pamatinį, minimalų bazės variantą, kuris yra kultūra, ekonomika ir politika ir psichologijos variantą, kuris buvo aprašytas prieš tai. Kodėl grožiui ir gėriui reikalinga laisvė, suvokti nesunku – nes tai natūrali žmogaus būklė, kurioje žmogus yra nepriklausomas psichologiškai, laisvas individas, kurio pilnai nesukolektyvina, net tautinio substrato įdiegimas. Kolektyvinės sąmonės implantas gerai sugyvena su žmogaus laisve ir autonomija, tai yra neverčia jo niekieno privačia nuosavybe ir tautoje žmogus lygiomis sąlygomis dalyvauja visose veiklose pagal tai, kokie jo sugebėjimai ir autoritetas. Iš laisvės turėtų kilti gerovė, kuri rodo materialinį ir dvasinį perteklių, kuriame žmogus gali mėgautis gyvenimu, realizuoti savo kūrybines idėjas ir svajones.

Remiantis šiomis priemonėmis, galima konstruoti silpnosios formos sievos struktūrą, kurios pagrindas yra laisve grįsta politika, gerove grįsta ekonomika, grožiu ir kūryba grįstas socialinis gyvenimas ir psichologija, kuri neieško prasmės transcendentinėse gelmėse ir anapusinėse struktūrose, chaose, išsigimime, dirbtinume, nenatūralume, tamsoje ir blogyje. Egocentrinės šizofrenijos problema sprendžiama galvoje įdedant prasmę, gėrį ir laimę, tikrovėje kuriančią tik grožį, gerovę ir laisvę. Sujungus visas šias kategorijas, sieva susibalansuoja, nelieka susireikšminimo įžambinės, o talentas naudojamas ne griovimui, bet statymui, kas natūraliai kyla iš pozityvaus sąmonės psichovektoriaus. Griovimas yra bjaurumo ir absurdo platinimas, kuris nedegradavusioje sievoje neįmanomas. Normaliu atveju, laisvę sumatoriuje dovanoja sąmonė, o gerovę ir grožį – tikrovė. Paprastam gyvenimui tokios prasmės pilnai pakanka, kuri surandama čia ir dabar, tikrovės paviršiuje, saugant pasaulio natūralią tvarką ir žmogaus prigimtį.

Kaip estetikos objektą imant žmogų, jo grožis gali būti išorinis ir vidinis. Išorinis grožis yra fizinio kūno grožis, kuris laikinas ir praeinantis, todėl negalintis būti pagrindiniu žmogaus vertinimo matu. Tuo tarpu moralinis grožis nepraeina, jis amžinas, todėl, šia prasme, žmogus gali būti gražus visą laiką nepriklausomai nuo jo kūno bruožų. Vidinės žmogaus savybės geriausiai reiškiasi per veiksmą, kurio visuma, sankaupa atmintyje yra jo paveikslinės dalies trajektorija, rodanti ar žmogus daro moralinio grožio įspūdį, ar ne, kuris priklauso nuo to, kaip jis elgiasi ir koks išlieka kitų žmonių sąmonėse. Savo trajektoriją turi gerumo, laimės, prasmės ir malonumo trajektorijos, kurios daro žmogų tobulą savo vidumi. Jeigu šis vidus turi kūrybinių sugebėjimų, į trajektoriją įeina ir kūrinių įspūdis, kuris priklauso nuo to, kokią idėją perteikia, ar yra gėrio, ar blogio pusėje, tai yra, grožio ar bjaurumo.