Šiame tome, kaip ir žadėjau, daugiau dėmesio skirsiu juodosios liepsnos tyrimui, kuri buvo pristatyta „Juodajame drakone“. Tai aukščiausias mažosios kelionės lygis, kuris pasiekiamas gyvenimo pabaigoje, žmogui pasiekus ezoterinę išsivystymo pakopą. Jauname amžiuje dvasingumas išryškėja gana retai, tuo tarpu žmogui subrendus atsiveria dvasinės akys ir jis pradeda regėti dalykus, kurie anksčiau buvo nuo jo paslėpti. Sievos teorijoje žvelgiama į įprastinį gyvūninį žmogų, bandant suprasti jo logikas ir psichologijas, tuo tarpu juodosios liepsnos teorija aprašo dvasinį žmogų, kiek jis sugeba gyventi pagal dvasinį įstatymą. Metafizinė tikrovė žmogui tiesiogiai pasiekiama tik per pirmapradį kūną, o sietuvoje su ja jis sąveikauja per tris subjektus, kurių vienas yra fundamentum II, arba juodoji liepsna, o kiti yra uliumas kuriame asmuo ir pasaulis atsukti vienas į kitą, sąveikauja pagal žemesnį arba aukštesnį įstatymą.

Taipogi dabar galima patikslinti kaip susiję žodžiai sietuva ir sieva. Sietuva yra juodosios liepsnos principą aprašantis terminas, nes jis yra tam tikra vieta ar struktūra substancijoje, kuri sumuoja informaciją sutelkimu ir sugrupavimu ir sudaro žmogaus psichikos išorę. Tuo tarpu sieva yra tai, kas susieta, sutelkta, tai yra vidinė psichologinė dalis, kuri priklauso nuo to, kas siejama ir telkiama – jeigu gyvūnas, tai yra gyvūninė sieva, jeigu pasaulis, tai materiali planeta. Kadangi gyvybės rūšys įvairios ir visos jos turi savo sietuvas, kurios kuria skirtingas sievas, šis žodis surištas su įstatymo koncepcija, kuri apibrėžia tai, koks sluoksnis į sietuva įstatytas, nuo ko priklauso koks yra objektas ir koks subjektas. Taigi juodųjų liepsnų hierarchija priklauso nuo to, kokia jos sietuva ir koks į ją įstatytas įstatymas, nuo kurio priklauso kokia yra turima gyvybė: dvasiškai išsivysčiusi ar ne.

Pavyzdžiui, žmogus yra labai pažengusi būtybė, turinti didelį diapazoną, galinti savo kevale turėti nuo gamtinio / gyvūninio įstatymo, kultūrinio / civilizacinio iki dieviškos realybės įstatymo. Tai trys žmonijos išsivystymo fazės, kurios yra gamta ir kultūra, būdinga mažajai kelionei ir Dievo karalystė, būdinga didžiajai kelionei. Nuo to, koks yra įstatymas priklauso žmogaus gyvenimo logika, kaip kuriama ir veikia santvarka, koks žmogus mažojoje sievoje propaguojamas. Tai apvelkama į kultūros rūbą ir įdiegiama į žmogų dirbtinio įstatymo forma tam, kad gyvenimas būtų aukštesnės kokybės ir civilizuotesnis. Dirbtinis įstatymas žmoguje formuojamas logoforminėje ir lingvoforminėje sąmonėje, o natūralus įstatymas psichoformoje ir daiktoformoje. Žmonijos valdovų tikslas suformuoti antrą prigimtį tam, kad jis iš gyvūno būtų perkurtas į išsivysčiusį žmogų, kuris yra kultūrinės civilizacijos tikslas. Jeigu tai daroma silpnuoju būdu, turime juodojo drakono civilizaciją, o jeigu stipriuoju – bandoma peržengti ribą, savo priemonėmis susikurti aukštesnės / gilesnės realybės įstatymą, kuris įmanomas tik būnant aukštesnio dvasinio lygio sietuvoje. Paslėptoji dalis gali būti įstatyta natūraliai, natūralaus sensoriumo priemonėmis, o galima susikurti civilizacinį žinių įstatymą, kuris atveria išorinę žiūrono realybę, leidžiančią išeiti anapus horizonto ir pamatyti tai, kas uždrausta.

Šią paslaptį žinojo A. Šliogeris, nors jis nenorėjo to skelbti viešai, atviru tekstu ir tik paliko raktus tiems, kas bus sugebantis atrakinti jo tekstus ateityje. Sietuva jis vadino išorinį pasaulį, tą karališkos juslės realybę, vadinamą rega, kuri jo įsitikinimu ir žmogaus siela, o visos vidinės dalys, asmenybė, mąstymas, jausmai – tik niekio inkarnacijos, falsifikacija. Savo tekstuose, mąstydamas savo mąstymu, šią tvarką perkuriu, atverdamas kitokį savo žvilgsnį į absoliučią tikrovę, fundamentinę žmogaus sandarą. Kaip jau sakiau, pasaulį laikau tik įstatymu, kurį pritaikyta surinkti juodosios liepsnos sietuva žmogaus lygio anapusinės dvasios įsikūnijime. Įstatymų yra daugybė: vieni jų tik gamtiniai, kiti kultūriniai ir dvasiniai, dar kiti – alternatyvios realybės. Galima gyventi prisirišus prie įstatymo ir su juo susitapatinant, o galima juo ir nesitenkinti, nes realybė per daug žema ir primityvi, neatitinkanti galimybių. Kokia įstatymo absoliuti prasmė, pasak A. Šliogerio, padeda suprasti filosofinė būsena, kurioje pasiekiama maksimali sąmonėje įmanoma realybių poliarizacija.

Norint patirti aprašytą filosofinę būseną, kurią jis aiškino „Transcendencijos tyloje“, reikia transcenduoti sievą, sugrįžti į tikrą save kaip galutinę realybę einant į vidų, o tada iš šios vidinės gelmės, sietuvos sluoksnio vadinamo Niekiu, patiriama nuostaba išvystant į dvasią įstatytos tikrovės vaizdą, patiriant ją kaip absoliučią svetimybę, toliausią priešingą polių, kuris yra visiškai kita realybė, esanti anapus dvasios, kuri, apvalyta nuo gyvūninių apnašų, pasirodo kaip tai, kas ji yra iš tikro: dieviška paslaptimi, su kuria susitinka metafizinis žmogus. Ši būsena ištinka toli nuo Žmogaus, kaip gyvūno ir jo sukurtos dirbtinės realybės, civilizacijos užribyje natūralioje gamtoje. A. Šliogerio manymu, tikra pirmapradė filosofija gimsta tokiose būsenose ir ši yra ne kas kita, kaip tokių būsenų refleksija bei aprašymas.

Pasibaigus mažajai kelionei ir atsiskyrus gyvūninei daliai, juodosios liepsnos sietuva būna pasirengusi priimti kitą įstatymą, kuris nurodo anapusinį gyvenimą, vadinamą Dievo karalyste. Šis įstatymas yra anapusgamtinis ir anapuscivilizacinis, rodo tik tokią sietuvos formą, kuri įmanoma dvasiškai pakilusiai būtybei, kokia tampa žmogus, išsivadavęs iš gamtinės formos: fizinės formos ir gyvūninės psichologijos. Sietuvoje be įstatymo vyrauja Niekio būsenos, tačiau gavus naują suvokimą, atsiduriama naujame pasaulyje, įgyjant naują formą, kurioje išnyksta visos ankstesnės tapatybės, troškimai ir psichologijos, valdžiusios dvasią mažojoje kelionėje. Toks žmogus yra metafizinis žmogus, kaip pagrindinė pirmapradžio kūno sudėtinė dalis, kurioje gyventi pradedama nusilpus gyvūnui, kai gyvenimo misija būna užbaigta ir ateina laikas galvoti apie tolesnį etapą.

Kadangi žmonija yra išsivysčiusi, dabartiniais laikais gyvenimas tvarkomas pagal mokslinės civilizacijos įstatymą, kuris pradeda brautis į transcendentinę realybę, maksimalizuojant dirbtinės tikrovės kūrimą, kuri implantuojama į tikrovę, visuomenę ir žmogaus kūną. Tokia yra dirbtinių dalių kūrimo gebėjimo logika – visą natūralų pasaulį perdaryti, pritaikyti žmogaus norų tenkinimui, užmirštant, kad tikrovė yra savarankiška realybė, kuri nepriklauso žmogui ir neturi tenkinti jo užgaidų. Ši tendencija maksimumą pasiekia baltojo drakono civilizacijoje, kuri trikdo dieviško įstatymo tikrovės ramybę, nori tarpinėje stadijoje, civilizacijoje, turėti Dievo karalystę tokią, kokia susikuriama arba užgrobiama transcendencijoje. Tai užstrigimas mažosios kelionės logikoje, nenorint susitaikyti su savo gyvūno likimu, kuris ne amžinas, o tik laikina forma, prie kurios isteriškai prisirišama, kai išryškėjęs dvasingumas parodo jam begalybę. Begalinis gamtinis įstatymas rodo nusisukimą nuo anapusinės tikrovės, nuo fundamentum I, ir žemo rango realybės sudievinimą, nesuprantant, kad gyvūno invazija į dangaus karalystę yra barbarų antplūdis, kuris sugriaus trapią pusiausvyrą ir sunaikins vienus ir kitus.

Kai aiškinau sievos formų tipus ir viena iš jų buvo magus, turintis centre begalybę, turėjau omenyje, kad jis atvėręs savyje juodąją liepsną, kuri turi kitokį, metafizinį įstatymą ir supranta dieviškos tikrovės logikas, kurios padeda pasiekti aukštesnį sąmonės išsivystymą, įgyjant psioninių sugebėjimų. Šis struktūra aprašoma tokia formule:

Sietuva [gyvūninė sieva; pasaulio sieva] arba

JL [subjektinė MS; objektinė MS] arba

[JL][Įstatymas]

Juodoji liepsna yra dvasia, sietuva yra siela, mažoji sieva – psichika. Vystantis gyvūninei psichikai, ji vis labiau atsiskiria nuo žemųjų psichologinių realybių, nuo savo tapatybių, asmens, ir pereina prie sielos moralinio įstatymo klausimo, kuris sprendžiasi uliumo priešstatoje, apmąstant kokia turi būti sąveika tarp manęs ir kito, kad ji atitiktų aukštesnę tvarką. Taip pat pakyla prie dvasinio lygmens, kuris ne šio pasaulio sąmonė, gyvenanti pagal šio pasaulio įstatymą, bet aukštesnio dvasinio pasaulio, kuris iš dangaus arba Dievo karalystės. Šiame pasaulyje pagal tokį įstatymą gyventi neįmanoma, tačiau šis pasaulis laikinas ir norint žinoti, kas laukia ateityje, reikia suprasti ir žemesnį, ir aukštesnį įstatymą. Tokia buvo Jėzaus iš Nazareto žinia, geroji naujiena, kuri turėjo įminti žmonėms didžiosios kelionės mįslę, apreikšti, kas jų laukia po mirties, amžinajame gyvenime.

• juodoji liepsna