Tai, kad prieš mane saugumas vykdė slaptą operaciją rašau jau seniai, tačiau detalių stengdavausi neatskleisti, tačiau nuo šio momento ta operacija nebus slapta, kadangi nusprendžiau paviešinti daugiau detalių apie tai, kas vyksta jau ilgus metus. Pradėsiu nuo kelių asmeninių faktų, kad žmonės žinotų kas esu ir kodėl tapau tarnybų dėmesio objektu. Tie, kas domisi mano temomis seniai žino, kad mano vardas yra Darius Mockus. Esu iš Kaišiadorių, kur užaugau ir praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį išskyrus tuos laikotarpius kaip studijavau Vilniuje ir Kaune. Taigi šiuo metu saugumo operacija vyksta Kaišiadoryse, Gedimino gatvės 117 name, kur įsteigti saugumo konspiraciniai butai, paimti iš kaimynų, iš kurių kontroliuojamos mano gyvenamos patalpos, esu terorizuojamas ir kankinamas. Žvalgybinė operacija turi kelis sluoksnius, vieni iš kurių yra slapti ir neteisėti, kiti vyksta oficialiose institucijose tokiose kaip policija ir prokuratūra, kurių užduotis sukurti priedangos versiją tam, kas vyksta iš tikro. Nežinau kaip ši žvalgybinė operacija bus tęsiama, kokią krypti saugumas pasirinks: viešą skandalą su žiniasklaidos priedanga, ar būsiu išimtas tyliai. Pastaruoju atveju gali būti panaudota psichiatrinė priedanga, kad mane būtų galima izoliuoti, o uždarytą pasiimti. Tikslas yra mane išimti iš visuomenės ir išsivežti į savo nusikalstamas struktūras.

Natūralus klausimas – kuo taip dominu saugumą, kodėl tapau taikiniu. Šis klausimas iki galo man neatskleidžiamas, tačiau iš to, kas buvo paviešinta, nors tai tik fragmentai, galima sudėlioti bendrą vaizdą. Viso to branduolys siekia gana toli į praeitį, į mano vaikystę ir į valstybėje veikiančių žvalgybinių struktūrų slaptus projektus. Šiuo metu man yra 42 metai, 1990 metais, vykstant geopolitiniams kataklizmams buvo 15 metų, kitaip sakant, tuo metu buvau dar vaikas. O tai reiškia, kad dar nebuvau priimtas į sovietines suaugusių žvalgybos struktūras, o valdžiai pasikeitus – tai niekada neįvyko. Žvalgyba savo agentus ruošia nuo gimimo, su tėvų ar be tėvų sutikimo į galvą įdėdami žvalgybos agento naudojamą specialią įrangą, kurią sąlygiškai galima pavadinti psichotronine technika. Ta technika minima įvairiais pavadinimais, bet tikri pavadinimai neatskleidžiami. Tie sąlyginiai pavadinimai yra implantai, kapsulė, psichotroninis modulis, kuris komunikaciniais ryšiais surištas su centriniu žvalgybos kompiuteriu, šitaip sukuriant žvalgybinės grupės kolektyvinę sąmonę, susietą telepatiniu ryšiu. Šios technikos galimybės labai didelės, nes ji leidžia kontroliuoti visą smegenų veiklą, visas fizines ir psichines funkcijas. Su ja galima žmogui padėti, bet taip pat galima jį terorizuoti ir kankinti, jeigu žvalgas nesutinka paklusti įsakymui. Tokiu būdu žvalgas iš tikrųjų veikia kaip karinės žvalgybinės struktūros biorobotas su padidintomis ar sumažintomis galimybėmis. Valdoma šneka, mąstymas, kūnas, emocijos, galima keisti mimikas, įdėti norimą charakterio stilių, todėl žvalgai būna labai geri aktoriai, tačiau ne todėl, kad turi „talentą“ bet todėl, kad labai tiksliai imituojant charakterį valdomi kompiuteriu.

Apie 1990 metus, kai respublikoje vyko kova tarp jėgos struktūrų, kurių metu buvo grupuotės, kurios liko sovietų sąjungos pusėje, kitos perbėgo į provakarietišką perversmą, ši žvalgybinė technika buvo užgrobinėjama ir grobstoma. Lietuvai nepavyko dėl to, kad centrinis tokių žvalgų kompiuteris buvo užgrobtas nusikalstamos grupuotės, kuri užgrobė žvalgybiniam darbui ruoštus implantuotus vaikus ir vienus žudė technikos išsiėmimui, kitus pardavinėjo į ameriką ir europos valstybes, žvalgybinėms operacijoms arba mafijai. Kai kurie buvo priimti į saugumą ir tapo saugumo agentais, valstybės organizacijoje padarė karjerą. Dar viena grupė tokių vaikų tapo tragiško likimo kankiniais, su zombių technika paversti nusikaltėliais ir uždaryti visam gyvenimui ir nužudyti ar išvežti į vakarus bei paversti juodųjų operacijų žudikais-biorobotais. Tos nusikalstamos valstybę iš už užkulisių kontroliuojančios grupuotės padalinius vadinu MK brigadomis. Jos naudoja psichotroninę techniką ir vykdo operaciją, kurios priedangą daro teisėsauga ir psichiatrija. Tokių operacijų taikiniai dažnai uždaromi į kalėjimą už tiesioginiu valdymu įvykdytus nusikaltimus arba paverčiami psichiniais ligoniais ir kankinami psichiatrijos priedangoje. Žinoma, tai labai didelė valstybinė paslaptis, jeigu visuomenė apie tai žino, tai tik per priedangos versijų filtrą, kuriame tokie taikiniai vadinami nusikaltėliais, psichiniais ligoniais, žudikais arba maniakais. Tačiau visos šios priedangos yra melas, iš tikro saugumas su psichotronine technika valdo tokių žmonių smegenis ir vaidina prieš visą visuomenę išsigimėliškus spektaklius. Tokių operacijų, kurios baigėsi žmonių mirtimis Lietuvoje daug, jos turi rezonansinių nusikaltimų formą, tik visuomenė nežino visos tiesos, tie neva savarankiškai veikę nusikaltėliai yra saugumo zombiai. Tiesa žiauri, bet dar svarbiau, kad šio žiaurumo tikra priežastis yra valstybę užvaldžiusi nusikalstama grupuoti. Ji vadinama saugumu, specialieji padaliniai yra MK brigados.

Taigi esu vienos tokios saugumo operacijos centre, kuri buvo planuojama nuo 1990 metų ir vyksta praktiškai visą mano gyvenimą. Galėjau būti užverbuotas į valstybės organizacijos žvalgybą, nes turiu galvoje visą žvalgo techninę įrangą. Tačiau išsigimėliams pasirodžiau nepakankamai „gražus“, todėl buvo nuspręsta prieš visą visuomenę suvaidinti nusikaltėlio gaudymo spektaklį. Kadangi telepatiškai esu prijungtas prie žvalgybinės sistemos kompiuterio ir galima matyti mano mintis, visai Kaišiadorių agentūrai yra išdalintos ausinės, kuriose jie klausosi kaip MK brigada vykdo terorizavimą ir mano minčių klastojimą, institucijoms išdalinti prie centrinio kompiuterio prijungti terminalai, kurie turi galimybę telepatiniu ryšiu matyti mano sąmonės turinį. Tie, kas tokių prietaisų neturi, šeriami agentūrų sukurtais melais ir priedangos versijomis. Apgautas visas Kaišiadoris, kuriame policija ir prokuratūra šiuo metu vykdo priedangos operaciją ir bando mane „sugauti“, nors didžiąją laiko dalį dėl savo specialybės specifikos praleidžiu namie. Kokia Lietuvos dalis žino mano paslaptį, nežinau. Valstybės organizacija žino visa, žinojo universitetai, kuriuose studijavau, net buvo paviešinta studentams su priedangos versija, kurie irgi manipuliuojami saugumo ir universitetų vadovybės bandė mane „gaudyti“. VDU 2000-2005 m. studijavau anglų filologiją. Anglų kalbos katedrai vadovavo M. Danytė, vėliau V. Kalėdaitė, kurios irgi buvo tapusios mano „gaudytojomis“, kurios gaudė mane skleisdamos šmeižtus ir melą studentams, nachališkai kišdamosis į privatų gyvenimą, filmuodamos ir viešindamos universitete. „Gaudytoju“ buvo tapęs ir toks „istorikas“ Linas Bulota, kuris dirba saugumui ir mano studijų laikais savo fakultete buvo vienas iš studentų agentūros organizatorių. „Gaudytojų“ buvo ir daugiau – tokios feminizmo „šulės“ kaip I. Raigaišienė,  Raškausikienė ir visa anglų filologijos katedros feminisčių chebrytė. Nežinau,  gal šita VDU šaika mane „gaudo“ iki šiol, ar perleido reikalą saugumui, policijai bei prokuratūrai.

Noriu paminėti dar vieną agentūros žiurkę iš ankstesnių laikų, kuomet dar buvau moksleivis ir gyvenau Kaišiadoryse. Tai agentas Evaldas Sadauskas, kuris baigė Kauno medicinos universitetą, Doktorantūrą Danijos Aarhuso universitete, ir paskutinėmis žiniomis šiuo metu pasiplovęs iš Lietuvos dirba Švedijoje gydytoju. Tai nereiškia, kad nėra saugumo žiurkė, bet jo darbo barai persikėlė į Europos teritoriją. Tikslių duomenų nežinau, bet jis gali taip pat būti panašus į mane, bet dėka savo tėvų ryšių, Kaišiadorių agentūros lyderės motinos ir kalėjimo prižiūrėtojo tėvo, buvo išrinktas daryti karjerą. Iš pradžių dirbo agento darbą Lietuvoje Kaune, po to pasikėlė į aukštesnį lygmenį. Reikia paminėti, kad visą gyvenimą žinojo mano „paslaptį“, kuri tuo metu nuo manęs buvo slepiama, bet apsimetinėjo draugeliu. Mano studijų metu Vilniaus universitete buvo toks studentas Edgaras Platelis, Kornelijaus Platelio sūnus. Šis studenčiokas tuo metu buvo konservatorių agentas, kuris buvo patalpintas į mano grupę universitete apsimetinėjimui draugu mano veiklos stebėjimui studijų universitete metu. Studentams taip pat buvo paviešinta „kas aš esu“ ir jie buvo naudojami šmeižtui, persekiojimui, patyčioms ir privataus gyvenimo viešinimui, tiek universiteto agentūrai, tiek neagentūriniams studentams.

Saugumo Mk brigada tiesiogiai komunikuoti su manimi pradėjo 2003 m., vadinasi priedangos operacija, kai iš vienos pusės mane valdo žvalgyba, o iš kitos pusės gaudo policija, vyksta jau 15 metų. Šie metai buvo sunkūs, dėl apribotų galimybių negalėjau įsitvirtinti gyvenime, sukurti šeimos ir padaryti karjerą, nes mano buvo sugalvoję kitokį gyvenimo planą. Koks tas planas bendrais bruožais jau paaiškinau. Šiuo metu 117 name prokuratūros ir policijos operatyvininkai ir žvalgybinio kompiuterio operatoriai yra suaktyvinę savo veiksmus, aktyviai iš kaimyninių butų terorizuoja su spec. įranga, vis bando mane „pagauti“. Gyvenu ketvirtame aukšte 41 bute, tos pačios laiptinės 2 aukšte yra operatyvininkų konspiracinis butas, kur renkasi agentūra stebėti kaip vyksta priedangos operacija. Lig šiol saugumo zombiai praeidavo pro mane su iššieptais snukiais ir dar nusipjaudavo, bet situacija apsisukusi visiems laikams ir šypsenos iš jų snukių dings visiems laikams, nes jų laukia ilgi metai parašos jeigu ne dar blogiau. Kaip tai įvyks pamatys patys. Užbaigdamas šį įvadinį reportažą galiu pasakyti tiek, jų operacija mušta korta, viso gyvenimo saugumo investicija į rezonansą surezonuos tokia galia, kad kiaušai išlakstys kaip tešlos gabalai.

Šia linksma gaidele ir užbaigsiu įvadinį reportažą iš saugumo žvalgybinės operacijos. Laukite tolesnių naujienų.

Darius Mockus iš Kaišiadorių. Smagaus cirko visiems. Tie kas pirko bilietus – bilietai yra į lavoninę kojomis į priekį.

• Agentūros
• MK brigados