Norint sėkmingai išvystyti filognozijos projektą, reikia jį teisingai įrėminti realybėje, kurios, mano manymu, vienas iš geriausių modelių pateiktas F. Nietzsche‘ės filosofijoje. Jis sėmėsi iš Schopenhauer‘io, kuriame yra pirmas šio modelio variantas, dar nepakankamai išvystytas ir netinkamas šiam tikslui. Vokiečių kalboje žodis das Leben reiškia ir „gyvybė“, ir „gyvenimas“, suprantami kaip vienis, tuo tarpu lietuvių kalboje išskiriami du skirtingi aspektai: išorinis ir vidinis. Dėl šios priežasties lietuvių kalboje šią filosofiją galima vadinti tiek gyvybės, tiek gyvenimo filosofija. Pagal F. Nietzsche‘ės knygų turinį omenyje turima daugiau gyvybė, o gyvenimas – tik konkreti jos apraiška, kaip vidinės egzistencijos ištęsimas laike ir išsiplėtojimas erdvėje. Taigi, norint teisingai suprasti kaip turi būti vystomas civilizacinis rišlys, reikia žinoti, kas yra gyvybė ir jos realizacija gyvenime. F. Nietzsche‘ė šią sistemą vadina „linksmuoju mokslu“, kur linksmumas pirmiausiai kyla iš metafizinės išminties, gyvenimo paslapties supratimo.

Prisimenant ankstesnėse knygose minėtą erdvės ir laiko metafiziką, kur pirmoji atitinka apolonišką, o antroji – dionisišką pradą, galima kurti dviejų rūšių „ontologijas“, statišką ir procesinę. Procesinė ontologija akcentuoja veiksmą, tapsmą, judėjimą, laiką, muziką, gyvenimą, šneką, kurios vidinė esmė yra valia viešpatauti, nes judėjimas, kitimas yra kaupiamasis ir, kadangi substancijos elementai yra galios / jėgos kvantai, jų sankaupa kuria „galios centrus“, kurie tarpusavyje sąveikauja tai išsivystydami, tai sugriūdami. Šis procesas yra tam tikra valia, kuri yra stiprėjimo arba silpnėjimo tendencija substancijoje, kuri, jeigu sėkminga, kuria vis didesnę sankaupą, kurios istorija priklauso nuo galios santykiuose išryškėjančios likimo kreivės. Vadinasi, tapsmas turi kūrimo ir naikinimo savybę, kur vieno centro iškilimas sunaikina kitą, tačiau niekada nėra amžinų galios centrų, nes visi centrai laikini ir, atėjus laikui, žlunga. Vienas tokių galios centrų substancijoje yra gyvybė, kuri pažymėta šia laikinumo žyme, egzistenciją darančia tragiška. Kitaip sakant, F. Nietzsche‘ė šias priešingas tendencijas vadina komedija, kuri yra kūrimas, ir tragedija, kuri yra naikinimas. Schemoje tai atrodo taip:

Matome tą patį, jau matytą, Uroborą, kuris buvo naudojamas analizuojant A. Šliogerio filosofiją, tik čia pakeisti liniuočių principai, kad atitiktų F. Nietzsche‘ės konstruotą pasaulėvaizdį. Paveiksle pavaizduotos dvi skalės: gamtinio tapsmo ir istorijos, kurių pagrindinis skirtumas tas, kad gamtinis tapsmas yra nežmogiška realybė, rėminanti žmogiškos egzistencijos pasaulį, o istorija yra vidinis vaizdinys, kuris gamtinį tapsmą pakeičia egzistenciniu arba protiniu konstruktu, susietu su sąmonės laiko perspektyva. Tuo tarpu tapsmas gali būti matomas tiek kaip sąmonės idėja, tiek kaip metafizinė duotis, nepriklausanti nuo žmogaus. Gamtinis tapsmas paprastai sukasi ratu, ir jeigu žmonija vystosi, tai tik biologiniu būdu, kaip rūšis, tobulėjant jos genetikai, tuo tarpi istorijoje vyksta proto kaupimasis, kurio metu auga kultūrinis ir techninis dirbtinis pasaulis, iš biologinės rūšies žmoniją paverčiantis į išsivysčiusią civilizaciją, kuri, F. Nietzsche‘ės manymu turi būti Žemės Imperija. Tačiau kadangi pati gyvybė pažymėta tragedijos ir komedijos ženklu, kur tragedija yra egzistenciniai apribojimai, neleidžiantys žmogui vystytis begaliniu vystymusi ir galiausiai nutraukiantys visas pastangas natūralia mirtimi; o komedija yra nenoras susitaikyti su šiuo likimu ir begalybės siekimas, norint įveikti mirtį, kuri yra gamtinė būtinybė. Vadinasi istorija, nenorinti tik suktis gamtinių ciklų rate ir siekianti be galo plėsti galią visatoje, paženklinta komedijos ženklu, kuri F. Nietzsche‘ės yra perinterpretuota į „linksmąjį mokslą“. Imperinė ambicija yra tik komedija, nes nėra amžinų imperijų, tačiau, kita vertus, tai gamtos dėsnis – natūraliai kuriasi gigantiški kolektyvai, besivienijantys apie imperine valią, ir jeigu jie verti nugalėti, tam tikram laikui tampa galios centru, tapsmui primetančiu savo proto struktūrą, vadinant tai vertinimu ir vertybių nustatinėjimu.

F. Nietzsche‘ės manymu, valia viešpatauti priklauso natūraliam tapsmo procesui, tačiau atsiradus egzistencijai, ji perkeliama į istorinį procesą, į kurį įveda savo potencialą, kuriant politinius ir kultūrinius darinius. Taip išorinė galia įtraukiama į žmonių vidinius pasaulius, kurie paskui tampa kolektyvinės kūrybos projektu, įtvirtinančiu jo valią viešpatauti, priklausomai nuo to, ar valia stipri, ar silpna. Žiūrint iš šios perspektyvos, F. Nietzsche‘ės manymu, statiškos būties era baigėsi ir laikas Europoje pradėti „tragiškąją epochą“, kuri pereitų nuo apoloniškos prie dionisiškos sąmonės. Pagrindinis vaizdinys, kurį naudodamas filosofas aiškino tapsmo substancijos pagrindinę būseną yra muzika, neturinti statiškos formos. Tai reiškia, kad materija kaip apoloniška forma – atgyvenęs vaizdinys ir jis siūlo apolonišką pavidalą pakeisti muzikos srautu, nes substancijos pagrindinė forma yra muzika. Tai muzika, turinti savo harmonijų ir simetrijų sistemą, kuri, kadangi ji materiali ir kaupiasi, auga, jungiasi, skaidosi, grupuojasi, imituodama tarsistabilias formas, būdingas apoloniškai perspektyvai. Tragedijos gimimas gali reikšti nesugebėjimą pasipriešinti gamtiniam likimui arba konkrečios, krikščioniškos metafizikos ambicijos žlugimą, Vakarų civilizaciją imant kaip vieną iš atvejų ir pavyzdžių.

Parodytoje schemoje visa realybė turi universalią dalį ir individualią, kur universali yra substancija, o individuali – informacija. Pavyzdžiui, gamtinis tapsmas laikomas universaliu procesu, o istorija individualia informacine trajektorija gamtoje. Tad tokius F. Nietzsche‘ės konceptus kaip valia viešpatauti ir amžinas sugrįžimas galima mąstyti tiek iš vienos, tiek iš kitos perspektyvos, kur bazė – universalus principas, o individualus principas yra jos realizacija. Kitaip sakant, yra jų metafizinis ir empirinis variantas, kuris įžodinamas kalboje ir įgauna tam tikrą kultūrinę formą informaciniame psichovektoriuje. Visa istorija yra žmonijos evoliucija tik iš biologinės rūšies iki išsivysčiusios civilizacijos, rodančios informacinės struktūros sureikšminimą sąmonėje, kur reikšmę ir svarbą įgyja informacinės tapatybės ir asmenybės, gyvūną paverčiančios į žmogų. Tendencija gali apsisukti į priešingą, ir šie informaciniai galios centrai, judantys link imperinių junginių, atsiranda ir išnyksta, pagal tapsme užkoduotus viešpatavimo valios dėsnius bei likimą. Holoplastinio rišlio informacija yra maksimalus informacijos sureikšminimas, kuriame visa, kas nežinoma, visa metafizika, tampa informacine proto forma, pasiekusi galutinę savo ribą, kurioje individas pakeliamas aukščiau už beformę substancija, tampančia jo kūrybos objektu. Civilizacijos griuvimas yra tragedija, individualios istorijos dalies išsitrynimas ir sugrįžimas į gyvūninę būseną, kurioje lieka tik universali substancija ir galimybė kartoti šį procesą iš naujo. Naujo ciklo pradžia yra komedija, kuri yra iššūkis natūraliai gamtos tvarkai, stojus į kovą su nepakeičiama gamtos tvarka. Tam reikia titaniškos galios ir sėkmės, ir karta iš kartos perduodamos tradicijos, kad imperija nebūtų tik vienos kartos projektu, kuriai pasibaigus ji subyra ir pastanga nugalima pačiu elementariausiu būdu, parodant silpną informacinę formą ir kurti nesugebančią valią. Todėl baltojo drakono civilizacija galima kaip F. Nietzsche‘ės numatytas „linksmasis mokslas“, kur rišlys yra pagrindinis sąmonėje esantis informacinis junginys, galintis būti sukauptu iki maksimalaus lygio arba žaidžiant gamtos proceso mėgdžiojimu, kuriame gyvybė sukuriama ir išardoma, nelaikant nė vieno individo patenkinančiu galutinės gyvybės formos reikalavimus, todėl suteikiant jam tik ribotą egzistencijos kiekį. Lygiai taip pat galima kurti ir ardyti rišlį, imituojant atnaujinimą ir progresą iš tikro nieko naujo nepasakant ir neatrandant, tik tam, kad prote būtų vystymosi iliuzija, tačiau tikras vystymas nevyktų, nes jis neturi jokios prasmės.

Dėl šios priežasties, skaitant filognozijos tekstus, reikia turėti omenyje šį modelį, įrėminantį ir apribojantį visas begalines ambicijas, įstatant jas į ribas, kurios nubrėžtos pačios gamtos. Istorinis procesas tuo išmintingesnis, kuo labiau jis atitinka šią tvarką; o nuo realybės atitrūkę planai baigia mirtimi, kuri yra gamtinės būtinybės įstatytas apribojimas, kurio peršokti nesugeba jokia gyvybės forma.

• Rišlio teorija