Sujungus I. Kanto filosofiją su Uroboro modelyje užkoduotomis analizės galimybėmis, nesunkiai galime gauti du jo apriorizmo variantus: transcendentalinį apriorizmą, orientuotą į dvasinę substanciją, kuri yra ant subjektyvaus U-formos poliaus; ir transcendentinį apriorizmą, kuris orientuotas į materialią substanciją ant objektyvaus U-formos poliaus, būdingą spekuliatyviajam materializmui, atstovaujamam, pavyzdžiui, Q. Meillassoux. Šiame skyrelyje mane domins būtent šis variantas, nes jis leidžia į filognoziją įvesti rišlio teorijai naudingų sumtoriaus teorinių modifikacijų, galinčių palengvinti gnostinės sintezės objektyviąja kryptimi procesą. I. Kanto filosofija orientuota į gryną apriorinį protą, sudarytą iš grynos, dar informacija neužimtos, substancijos, kuri turi tam tikras įgimtas formas ir dėsnius. Iš priešingos Uroboro pusės, kurioje turime ne protą, bet daiktą, arba materialųjį substanciškumą, galima siekti tokio pat tikslo atskleisti grynojo daiktiškumo formas ir dėsnius, kurie yra iki-introjekciniai, arba, tiksliau, esantys iki patyrimo. Tai Q. Meillassoux pozicija, kuris siūlo atvirkštinį I. Kanto apriorizmo variantą. Ką tokiu atveju reikštų grynojo daiktiškumo kritika suprasti nesunku: tai būtų kažkas panašaus į gryno daikto pasirodymo sumatoriuje galimybių kritiką. Ši pozicija būdinga jau nuo fenomenologijos pradžios, E. Husserlio filosofijoje, kurioje jis siekė „sugrįžti prie pačių daiktų“. Čia belieka padaryti pastabą, kad „daiktiškumas“ gali būti dar per daug žmogiška sąvoka, kuri iškreipia metafizinį daiktiškumo a priori, nes tikrajam daiktiškumui gali būti būdingas ne apoloniškas, bet greičiau dionisiškas substanciškumas. Todėl „daiktas“ pakeičiamas substancija, nes „kietas“ daiktiškumas, tik viena, kraštutinė jos forma, o kitos substancijos yra stichijos, kaip vanduo, oras, eteris, kurios yra nedaiktiškos, ištisinės terpės, greičiau vadintinos substancija.

Atvirkštinis apriorizmas, beryšiškumas tarp proto ir daikto, Uroboro modelyje gali būti pavaizduotas taip:

Matome, kad Uroboras yra išardomas, objektinę dalį išimant iš subjektinės, ir objektas mąstomas nepriklausomai nuo subjekto, kaip spekuliatyviajame materializme. Tai gali būti keista pozicija, nes vargu ar tikrovėje toks išardymas įmanoma, bet galima bandyti įvykdyti teorinį išardymą, kuriame subjektas apsiriboja ir bando daiktiškumą ir materialų substanciškumą mąstyti apvalant jį nuo visų transcendentalinių a priori. Daikto a priori turi būti paimtas iš objektiškumo krypties, kuri mąstoma ne subjektyviomis žmogaus proto sąvokomis, bet objektyviais aprioriniais daiktiškumo dėsniais. Pateiktame pavyzdyje Uroboras yra išplėstas, rodantis du žmogaus sluoksnius: šiapusinį, paprastą, gyvūninį žmogų, kuris remiasi racionalumu, orientuotu į juslinį daiktiškumą; metafizinį žmogų, kurio subjektyvioji dalis pakilusi iki dvasinio laiptelio ir orientuota arba į šio pasaulio tiesioginį daiktiškumą arba į transcendenciją, peržengiančią juslumą į hipostratą. Ši struktūra, jau išvaduota iš koreliacinės prievartos objektiškumo atžvilgiu, turi keturis segmentus, atstovaujamus keturių filosofų arba gnostikų, kurie orientuoti arba subjekto, arba objekto kryptimi ir priklauso žemajam arba aukštajam žmogiškumui. Tie filosofai yra šie:

A – dvasia, Jėzus iš Nazareto;

B – esencijos, D. Mockus;

C – sąmonė, I. Kantas;

D – daiktai, A. Šliogeris.

Šioje schemoje matome keturis galimus apriorizmo variantus, kurie atitinka keturias substancijos formas, kurios gali būti transcendentalinės, arba subjektyvios, ir transcendentinės, arba objektyvios. Kiekviena iš substancijų mąstoma aprioriniu požiūriu, kaip ji egzistuoja savyje ir sau nepriklausomai nuo orientacijos į kokį nors priešingą, arba žemesnį / aukštesnį polių. Šiame brėžinyje rodyklėmis pavaizduotas A. Šliogerio filosofijos metodas, kuriame dvasinė substancija vadinama Niekiu (A segmentas), o jos kraštutinis koreliatas, juslinis daiktiškumas, vadinamas Esmu (D segmentas). Tai reiškia, jog A. Šliogerio manymu, norint apvalyti daiktiškumą nuo gyvūninio žmogiškumo apnašų, reikia jo sąmonę pakelti į aukštesnį dvasinį lygmenį, tarsi filosofas taptų dieviška sąmone, ir šiame teoriniame žvilgsnyje, juslinis daiktiškumas išsivaduotų nuo gyvūninio proto apriorinių struktūrų ir pamatytų daiktą tokį, koks jis yra savyje ir sau, nepriklausomai nuo pažinimui skirtų intelekto kategorijų bei gyvūninių poreikių tenkinimo. Tai būtų empirinis spekuliatyvusis materializmas, kuris mąstyto daiktišką pasaulį, gamtą nesuinteresuotu žvilgsniu. Kita vertus, jeigu filosofas yra gelmininkas, jis orientuojasi ne į paviršinį daiktiškumą, bet į metafizinę transcendenciją, kurioje suvokiamas nedaiktiškas materialus substantyvumas, kuriam reikia dieviško ekstrasensorinio patyrimo, galinčio pamatyti nesumuojamas substancijas, juslinius daiktus gaubiančias tarsi auros, kaip oras, eteris, esencijos ir pan. Šis variantas jau atstovauja mano sistemą, kuri neatsisako transcendavimo, kaip reikalavo A. Šliogeris. Su spekuliatyviuoju materializmu šios abi pozicijos siejasi tuo, kad abiem atvejais siekiama atsisakyti gyvūninio koreliacianizmo, pakylant į aukštesnį dvasinį lygmenį, kuriame objektyvumas regimas viršžmogišku žvilgsniu, leidžia jam pasirodyti tokiu, koks jis yra savyje ir sau.

Pagal parodytą keturių segmentų schemą, reprezentuojančią keturis sątvaro dėmenis, galimi tokie sąveikų principai:

C → D – paprastas natūralios sąmonės pažinimo principas protas-daiktas;

C → B – gyvūninio proto sąveika su transcendencija, kaip magija ir technomagija;

A → D – dieviškas žvilgsnis į šiapusinį pasaulį;

A → B – dieviškas žvilgsnis į šiapusinio pasaulio metafizinį dėmenį.

C → A – įvairios sąmonės išplėtimo praktikos, pakilimui į dvasinį dieviškos būtybės lygmenį.

Visos šios kryptys turi savo atitikmenis moksle, filosofijoje, religijoje ir filognozijoje. Kaip matome iš Uroboro schemos, D. Mockus susijęs su B segmentu substancijų spektre, vadinasi jo orientyras yra neregima materija, kuri ne tiek daiktiška, kiek substanciška pagal jau minėtą kriterijų, kur substancija yra tam tikras neapčiuopiamas klodas, įeinantis tiek į žmogaus sątvaro sandarą, tiek į aplinkos daiktiškumo metafizinę šaknį, kurį ištyrus objektyviuoju būdu, atsiejus nuo subjektyvumo apnašų, galima atrasti, kas tai yra savyje ir sau, kaip nepriklausomas nei nuo sąmonės, nei nuo dvasios klodas, kad būtų galima gauti giliosios realybės gnostinę sintezę, galinčią padėti išplėsti mąstymą objektyviąja kryptimi ir pasitarnauti civilizacinio rišlio išauginimui, o po to, galbūt, ir ribotam sutechninimui, priklausomai nuo to, kokia šio klodo prigimtis ir kokia jo paskirtis visumoje. Žinoma, tai ne maginis ir technomaginis principas, nes filognozijoje laikomasi nuostatos, kad į žemo išsivystymo, gyvūninę sąmonę neleistina duoti žinojimo išplėtimų, nes gyvūninis protas nepajėgus teisingai naudoti galimybių ir jiems nesuvokiamas etinio apsiribojimo principas, kuris įmanomas tik būnant dievišką regėjimą turinčioje dvasioje, sugebančioje suprasti gyvybės etikos normas. Vadinasi, jeigu iš pradžių ir atrodė, kad filognozoja propaguoja magiją ir technomagiją, tai neteisingas įspūdis, nes pažinimas vykdomas aukštesnės sąmonės požiūriu, kuri neturi gyvūninio moralinio supuvimo bruožų.

Taip gaunama keturių a priori sistema, susiejama su keturiais filosofais / gnostikais: Jėzus iš Nazareto atstovauja metafizinės, dvasinės būties a priori; D. Mockus atstovauja metafizinės, materialiosios būties a priori; I. Kantas atstovauja proto substancijos a priori subjektyvioje grynojo žmogaus dalyje; A. Šliogeris atstovauja nežmogiško daiktiškumo a priori, materialiosios būties kryptyje, kuris yra imanentinis transcendentinės būties fenomenas. Manau, kad subjektyvioji kryptis išvystoma naudojant dedukcijos metodą, kaip tai darė I. Kantas, vadinantis jį analitika, o objektyvioji kryptis vystoma naudojant indukciją, surenkant kuo daugiau empirinės ir viršempirinės informacijos ir tada ją apibendrinant gnostinėje sintezėje. Toks modelis sumažina neteisingo teorinių žinių panaudojimo galimybę, ir kiekvieną sritį mąsto ne gyvūninių pragmatinių poreikių tenkinimui, bet tam, kad būtų paaiškina pasaulio paslaptis ir atsakyta į klausimą, kas yra žmogus. Tam pageidautina naudoti spekuliatyvųjį materializmą, kurį suformulavimo vienas iš iniciatorių Q. Meillassoux. Tai žinoma, tik teorinės prielaidos, tačiau šiomis gairėmis bus sekama toliau vystant rišlio teoriją šiame ir kituose tomuose.

• Rišlio teorija