Norint gerai įsisavinti rišlio teoriją, naudinga prisiminti kai kuriuos teorinius pradmenis iš filosofijos istorijos, o būtent I. Kanto žmogaus teoriją, susiejant ją su mano senesniais, dabar archyve esančiais, modeliais, kad suprastumėte pagrindinius sątvarą sudarančius dėmenis. Glaustai tariant, I. Kanto problema buvo – ištyrinėti, kas yra žmogus, pažiūrėjus į jį kaip į pirmapradę substanciją, turinčią tam tikrą įgimtą formą. Galima manyti, kad ši apriorinė forma yra tik galutinio, išsivysčiusio žmogaus užuomazgos, nepakylančios aukščiau psichologinių struktūrų, o galima manyti, kad jos kyla iki proto loginių formų, kurios įgimtos, ateinančios iš substanciją formuojančios genetikos. Kita dalis, pasak I. Kanto, yra įdedama informacija, kuri kaupiasi tiek iš išorės, tiek iš vidaus visą gyvenimą ir formuoja patirtinį žmogaus sluoksnį. Buvo manoma, kad šioje informacijoje nėra jokios logikos, dėsnio, struktūros, ir kad visa tai į masę duomenų įdedama aprioriniu būdu, iš gryno, substancinio žmogaus. Vadinasi, žiūrint abiem kryptimis, galimi du jų vertinimai, priklausomai nuo to, kaip interpretuojamas fenomenologinis sąmonės turinys.
Susiejus šį principą su mano žmogaus senesniu modeliu, kuris buvo naudojamas iki Uroboro atradimo, gaunama I. Kanto filosofijos interpretacija sątvarologijos požiūriu, kuriame ontologinių hologramų auras bandoma paaiškinti kaip substancijas, kurių viduje vyksta informacinis procesas, sumavimo būdu įvidujinant tiek objektyvius, tiek subjektyvius duomenis, pavirstančius į fenomenologinius sumatus, susijungiančius į veikimo psichovektorius, apibrėžiančius ontologinės hologramos santykį su išorine realybę iš jos vidinės reprezentacijos perspektyvos. Šis vidinis pasaulis, formuojamas informacinio proceso, įterpiamo į grynas substancijos formas, vadinamas ola, olotu, realinu, sieva, sievaru ir pan. Pažiūrėjus iš išorės, ontologinės auros yra substancija ir energija, turinti tam tikrą, šiuo metu nežinomą mechanizmą, sukuriantį suvokimo būseną vidinėje jos dalyje. Iš kitos pusės, energija perneša informacinius morfizmus, kurie susumuojami į pasaulio ir asmenis vidinę reprezentaciją, kuri įsodinama į substanciją suformuojant jos holograminį sluoksnį. I. Kantas laikė, kad ta vieta žmogaus sandaroje, kuri grindžia suokimą, turi tam tikras apriorines formas, į kurias, įgavusi kokybes, įstatoma surinkta ir susumuota informacija. Jo manymu, šias įgimtas, apriorines formas naudinga pažinti, nes taip įmanoma suprasti, ką pažinimo procese sukuria informacinė reprezentacija, o ką į ją įdeda pats žmogus, ir teorijoje šiuos elementus atskyrę, žinosime kiek joje yra tikro, o kiek sukurta žmogaus. Ši teorija postuluoja daikto savaime nepažinumą, nes tos nematomos jo savybės, neva išskaitomos protu, yra tik įgimta proto forma, neturinti nieko bendro su pačiu pasauliu ir yra tik suvokimo informacijos tvarkymo priemonė, kuri padeda žmogui sukurti tvarkingą anapusinės realybės reprezentaciją.
Filognozijoje laikausi kitokio požiūrio: labiau subalansuoto ir atitinkančio faktinę žmogaus padėtį transcendencijoje. Manau, jog pažinimas yra ne apriorinis, bet visas aposteriorinis, ir substancijos dėsniai bei postulatai išvedami aposteriori, apibendrinant informaciją, o paskui ją patikrinant praktikoje – tai yra vadinamoji gnostinė / teorinė sintezė. Kita vertus, I. Kantą laikau teisiu, kad žmogus kaip gryna substancija turi įgimtas logines formas, kurias galima pritaikyti protu performuojant tikrovę, primetant jai apriorines logines struktūras, šiuo atveju jau esančias technine sinteze, naudojama dirbtinių, techninių daiktų kūrimui. Žinoma, techninės idėjos savo įkvėpimą gali semtis ir iš patirties, tačiau būtinumą ir tvirtumą techninei realybei suteikia techninis protas, kuris yra tarsi substanciją sutvirtinantis cementas, antropomorfinį / techninį protą darantis būtinu, arba kitaip – apsaugo nuo loginio subyrėjimo. Tai reiškia, kad grynasis žmogus pasaulio pažinimui duoda nedaug, žinoma, jeigu tai nėra savižina, ir viskas, kas įgimta, iš teorinės sintezės turi būti išimta. Dėsnis, jeigu jis neišvestas iš pačios anapusinės realybės, yra bevertis, nes jo būtinumas biologinis, vadinasi – struktūrinė iliuzija. Tačiau suprantu, kad šis klausimas dar turi būti tiriamas, nes neaišku, kas liktų iš apoloniškos sąmonės, jeigu iš jos išimtume visas apriorines substancinio šablono formas: ar turėtume sugebėjimą duomenims suteikti tokią formą, kuria jie yra anapus, ar liktų beprasmių impulsų chaosas? Fiksatas yra būtinas patiriamos informacijos sutvirtinimas, kad ji turėtų aiškią formą ir logiką, padedančią žmogui sėkmingai prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi.
Todėl manau, kad teorinei sintezei vertingesnė yra rišlio teorija, kuri visa paremta patirtimi ir logika, susiformuota iš patirties, indukcijos būdu. Tuo tarpu I. Kantas įdomesnis raigo teorijoje, kuri jau yra teorijos praktinė sintezė, idėjas sujungianti su materialiu pasauliu ir kurianti techninius daiktus. Kadangi šis tomas yra skirtas rišlio teorijai, joje I. Kantas nebus pasitelkiamas, tačiau jo įžvalgos svarbios 17 tomui, vadinamam „Kosminė civilizacija“, kurioje bus atidžiau patyrinėtas raigų kūrimo klausimas, kuriame analizuosiu, kiek suformuoti raigo idėją reikia apriorinės ir kiek aposteriorinės logikos. Bendrai tariant patirtimi grįsta logika yra indukcinė, o įgimta forma – dedukcinė. Kuriant raigą jos tarpusavyje sąveikauja ir sukuria kokį nors derinį. Tai ypač ryšku teorinėje technologijos dalyje, kur jos principai pagrindžiami kokia nors realybės samprata, kuri nebūtinai teisinga, net jeigu raigas efektyvus. Būtinybė kaip erdvinis geometrinis schemos apribojimas – daugiau apriorinė sistema, kur šio apriorizmo geriausias pavyzdys yra vadinamoji Euklido geometrija. Tačiau akivaizdu, kad iš šių suvokimo apribojimų protas sugeba išsiimti ir sukurti neeuklidinę geometriją, kur aksiomos yra ne suvokimo, bet spekuliatyvinės, paremtos vaizduotiniu mąstymo laksatu, veikiančiu semantiniame minties kontinuume, kuriame nėra griežtų priekinės sąmonės apribojimų, ir mentalinis laksatas kuria daug sudėtingesnius, daugiadimensinius morfizmus.
Manau, kad savavališkų aksiomų metodu galima peržengti visus I. Kanto postuluotus apriorizmus, kurios seniai naudojamos moksle, neklasikinių geometrijų ir algebrų priemonėse. Šiais laikais I. Kanto kategorijų lentelė seniai peraugta struktūra, turinti tik istorinę vertę, nes paremta tomis proto savybėmis, kurios išvestos iš šablono suvokimo, paimto iš fiksatinio sumavimo, bet neatitinka vaizduotinio suvokimo, kuris paimamas iš laksatinio sumavimo ir su juo susijusių galimybių peržengti „logines būtinybes“, kurių ribose judėjo I. Kanto „Grynojo proto kritika“. Tad filognozijoje teigiama, kad logika yra konstruktas, kuris gali turėti klasikines, fiksatines būtinybes ir neklasikines, laksatines būtinybes, kurios paimamos iš skirtingų sumatoriaus vietų ir apsiriboja arba peržengia įvaizdintas substancijas. Neklasikinė logika daug efektyvesnė daikto savaime tyrimo priemonė, nes ji neapribota reprezentacijos rėmais ir turi platesnį arsenalą noumeną labiau priartinti prie transcendentinės substancijos, sukuriant galimybes vykdyti tikrą transcendencijos teorinę sintezę, kuri yra veikianti, taip efektyvumu pagrindžiant jos teisingumą.
Tai pasiekiama per spekuliatyvinių aksiomų kūrimu, nesusijusių su suvokimo šablonais, kuriose galima atverti nematomą pasaulį, suvokiamą kaip neklasikinio dėmenų ekrano kuriamas multipleksas, įveikiant tapatybinį vienetų kontinuumą ir sukuriant naują jo variantą, pagrįstą nehomogeniška erdvę, artimesne anapusiniam pasauliui, kuris neturi būti interpretuojamas naudojant paprastąsias, fiksatines sumatoriaus dalis. Tai viena iš rišlio teorijos prielaidų, kur norima sukurti kažką panašaus į holoplastinę „algebrą“, kurioje būtų galima simbolių priemonėmis aprašinėti visą metafizinės realybės logiką. Žinoma, tai nėra klasikinė algebra, pagrįsta skaičiaus koncepcija, nes filognozijoje pagrindinis elementas yra ne skaičius, bet multiplekas. Iš viso to seka, kad tikrovės pažinimas gnostinėje sintezėje ne spekuliacijos ir ne kliedesiai, nes pagrįsti patirtimi ir indukcija, vadinasi, norint didinti galimybes, reikia plėsti patyrimo apimtį, arba procentą, ir tobulinti indukcijos priemones, kuriomis būtų galima iš surenkamos informacijos išvesti anapusinės realybės „dėsnius“ arba „būtinybes“, jeigu jos iš viso yra reikalingos. Kaip apskaičiuojama tai, kas neturi dėsnio ir nebūtina, galima pamatyti kvantinės mechanikos priemonėse, kurios jau seniai peržengusios klasikinę I. Kanto problematiką.
Filognozijos pradinė mokykla 