Ankstesniame skyrelyje paaiškinau, kad lyginant su kitais sąveikos su realybe modeliais, filognozija išsiskiria tuo, kad ji apima viską ir planuojama kaip holistinė žinojimo sistema, peržengianti atskirų disciplinų apribojimus. Ši visuma modelyje suprantama kaip visos Uroboro dalys, kurios šiame tekste bus suabstraktintos ir pavaizduotos kaip filognozijos struktūrą imituojantis apskritimas. Jis apima visas numanomas realybės dalis, nuo atvertų iki metafizinių, pažįstamų spekuliatyviai tiek racionaliu, tiek intuityviu būdu. Buvo minėta, kad viršutinė Uroboro / apskritimo dalis žymi atvirąjį žmogiškumą, žmogų ir visas žinojimo sistemas, pagrįstas antroposofija; ir atitinkamai apatinė dalis yra realybės fundamento vieta, žyminti Kūrėjo poziciją, teosofiją. Šie terminai nėra nauji, jie žinomi nuo 19 šimtmečio ir jų stengiuosi nenaudoti; tačiau ši logika akivaizdi ir ji sudaro universalią realybės sandaros esmę. Tai du centrai, arba du fundamentai, ankstesnėse knygos žymėti fundamentum I (Kūrėjas) ir fundamentum II (žmonija). Kita opozicija yra materijos ir dvasios pasauliai, kurie yra kita polinė opozicija, kuri mąstoma ne egzistencijos, bet substancijos požiūriu, kaip pagrindiniai klodų tipai, įeinantys į gyvybines ir negyvybines sievas. Šis principas iliustruojamas toliau pateikiamoje schemoje:
Matome, jog suabstraktintas Uroboras dalinamas į keturis segmentus, atitinkančius keturias filognozijoje postuluojamas substancijas:
I – atominė materija (suformuluota D. Mendelejevo);
II – eteris (suformuluotas J. Maxwello);
III – esencijos (postuluojama D. Mockaus);
IV – juodoji liepsna (postuluojama Jėzaus iš Nazareto kaip Šventoji Dvasia ir D. Mockaus kaip juodoji liepsna).
Šie keturi padalinimai apima dvi metafizinės ir empirinės realybės puses, vadinamas materija ir dvasia, kur materija formuoja gamtą ir kosmosą, o dvasia – sielų dimensiją ir dieviškos Šv. Dvasios realybę, įeinančią į dvasinių substancijų sudėtį, kuri manifestuojasi per vidinę žmogaus dalį, rodančiosios substancijos erdvę, vadinamą sąmoningu žiūronu, kaip jos metafizinė dalis. Ši struktūra nėra visa transcendentinė, dauguma substancijų yra ant regimumo-neregimumo ribos, pradedant atomine substancija, turinčia tris pagrindines fazes: kietą, skystą ir dujinę. Kieta dažniausiai atveriama pilnu atvėrimu, o skysta ir dujinė tik daliniu, nykstamu atvėrimu, kuri žinoma tik pagal poveikio efektus ir neregimuosius pojūčius. Eterio žinomiausia forma yra šviesa, kurią jaučią akys, kuriančios tamsos ir šviesos sauluvos pasaulį, kuris yra pirma transcendencijos forma, sudaranti akių kontroliuojamą materialaus pasaulio atvertį. Kitas pavyzdys – technologinis, kai eterio bangos naudojamos radijo ryšiui, arba informacijos perdavimui, įrodant, kad ši „nematoma“ transcendencija taip pat materializuojama, padaroma matoma per jos poveikį. Kaip matomos esencijos galima suprasti suvokus savo sąmonės lauko principą, kuris yra atviroji dvasinių substancijų dalis, „materializuojanti“ esencijas ir juodąją liepsną kaip rodančiąją ir rodomąją substanciją šviesos arkoje. Tai pirmapradė atvertis-įmestis, kuriama dvasinių substancijų, esančių daug subtilesniame transcendencijos sluoksnyje negu materialūs klodai, iš kurių sudaryti materialūs kūnai. Šv. Dvasia tiesiogiai susijusi su Kūrėjo perspektyva, kuris per ją valdo sąmoningą gyvybę, o per eterius, objektyviojoje kryptyje – kosmosą ir gamtą. Kitaip sakant, šios substancijos iš tikro nėra užvertoji būtis, bet atsiveria per objektyviąją arba subjektyviąją žmogaus dalį. Tai nėra fantastinės spekuliacijos, informacija gaunama žmogaus pagrindinių dėmenų atidžiu ištyrimu, kurio metu, atvirkštinės projekcijos į transcendenciją būdu, sukuriamos tik tokios realybės, kurios tiesiogiai arba užuominoje matomos sąmonėje.
Taip gaunama sistema, apimanti visą Uroboro apskritimą, dalinamą į pagrindinius filognozijos teminius laukus:
1. Žmogus – sątvarologija.
Ši dalis ilgą laiką buvo valdoma empirinės filosofijos, kuri akcentavo žmogų, visuomenę arba gamtą. Šiais laikais ją atitinka fenomenologija, egzistencializmas, marksizmas, psichoanalizė, politikos teorija. Tai vieta, kurioje formuojasi civilizacijos psichovektoriai, arba sievarai, apibrėžiantys, koks kolektyvinės sąmonės santykis su šiapusiniu ir anapusiniu pasauliu, kokia gyvenimo prasmė ir kokia geriausia visuomenės valdymo santvarka. Sątvarologijoje svarbus protas ir kalba, kaip pagrindinės argumentavimo ir komunikavimo priemonės, jeigu santykiai racionalūs, pagrįsti ne afektais, bet protu.
2. Gamta – technologinė substratologija.
Gamta čia suprantama kaip „materijos sankaupa“, kuri postuluojama mokslo ir yra pagrindinis objektyvaus, faktografinio tyrinėjimo bei pažinimo objektas. Svarbiausios disciplinos yra chemija ir elektrodinamika, kuri pereina į biologiją bei genetiką; ir, be abejo, mechanika, tyrinėjanti gamtos jėgas bei judėjimą gravitacijos kontekste. Tai vieta, kurioje įvyko didelis technologizavimo proveržis, sukūręs dabartinės mokslo civilizacijos suklestėjimą. Filognozijoje ši dalis tyrinėjama ne kaip atskira disciplina, bet kaip holistinės visumos dalis, susiejant su kitomis Uroboro sritimis.
3. Kosmosas – technologinė substratologija.
Kosmosas šiais laikais daugiausiai suprantamas kaip regimasis kosmosas, tyrinėjamas naudojant optinę ir neoptinę fenomenologiją. Metafizinė kosmologija – tik spekuliatyvi, postuluojanti tokias realybes kaip „tamsioji materija“ ir „tamsioji energija“, „didysis sprogimas“ ir pan. Filognozijoje kosmoso teorija integruojama į kitas disciplinas, imtinai iki teologijos ir teosofijos, tariant, kad yra kuriantysis visatos centrinis klodas, atitinkantis religinio Dievo vaizdinį.
4. Sielų dimensija – teorinė substratologija.
Sielų dimensija moksle apleista sritis, daugiau priklausanti religijai, magijai, okultizmui bei mistikai. Filognozijoje ji laikoma teisėta tyrimų sritimi, kuri, manau, turi būti pakelta iki teorinio lygmens, nes sąmonės fenomenai ir efektai įrodo, kad egzistuoja materiją transcenduojanti realybė, atsakinga už ontologines hologramas ir dvasines auras gyvūnuose. Ši sritis svarbi besiformuojančiam psichotronikos bei psionikos mokslui, kuriuos nori uzurpuoti ir pasisavinti karo pramonė.
5. Šv. Dvasia – teorinė substratologija.
Ši Uroboro teritorija daugiausiai spekuliatyvi, siejama su dieviško realybės centro veikimu, kuris naudojamas dvasinių gyvybės formų kūrimui ir palaikymui. Tai radikaliai antimaterialistinė dalis, kuri yra priešingame realybės poliuje negu atominė substancija ir yra jos kūrėja bei formuotoja, formuojanti gamtą bei gyvybę joje. Tai tarpininkas tarp gamtos, gyvūno ir Kūrėjo, kuris grindžia išorinę ir vidinę egzistenciją, įgalina gyvūnines ir negyvūnines sievas. Galima sakyti, jog juodoji liepsna yra sievos pagrindas, sukuriantis jungimosi prielaidas, kuris yra ne bet koks, ar chaotiškas, tačiau formuojantis „protingas formas“, tokias kaip kosmosas, gamta ir gyvybė.
6. Kūrėjas – teorinė substratologija.
Kūrėjas yra fundamentum I, esantis priešingame kūrinijos poliuje fundamentum II atžvilgiu, palaikantis visą būtį ir yra dvasinių bei materialių klodų kvintescencija. Tai mano dažnai minėta „kuriančioji gaublė“, kurianti dvasines ir materialias sievas, kaip mažoji sieva – žmogus ir didžioji sieva – kosmosas. Ši gaublė įdeda į sievas palaikantį protą pagal savo kuriančiąją idėją ir yra šios visatos „architektas“. Tai galutinė visos realybės sritis, kuri paprastai religijoje, teologijoje ir metafizikoje vadinama Absoliutu arba Absoliučia Dvasia. Kiek ši realybė pažini, galima vertinti įvairiai. Viena forma atvertis, arba apreiškimas, tikrai įmanoma – kaip informacija. Kitas klausimas – kokios jos formos: mentalinės, jausminės, juslinės, kalbinės? Ir kiek šioje informacijoje yra tikro turinio. Tai priklauso nuo gnostinės sintezės lygio ir nuo to, ką su šioje sintezėje atsiveriančia realybe norima daryti.
Filognozijoje naudojami keturi galimi „kintamieji“, rodantys kokias pozicijas galima užimti: [prieš], [nuo], [į] ir [su]. Manau, geriausias paskutinis variantas, tačiau šiuo metu esame civilizacinėje būklėje, kurioje išsivystė radikalus priešiškumas anapusinei realybei, kuriame žmogus siekia iškovoti valdovo statusą, reikalingą tam, kad taptų šios visatos šeimininku, Kūrėjo planą perkuriančiu pagal savo valią, išsikėlus ambiciją visą kosmosą paversti perdirbtu žmogaus kūriniu. Filognozija šios pozicijos nepalaiko ir stengiasi išmintingesnio santykio su pasauliu, kuriame žmogus supranta savo vietą, netrokšta dalykų, einančių prieš gamtos tvarką ir prigimtį.
Filognozijos pradinė mokykla 