Ankstesniame tome gralio koncepcija buvo pristatyta kaip archetipinės technologijos simbolis, rodantis kokio tipo sukurta civilizacija, koks pasiektas išsivystymo lygis ir gelmės įvaldymo gylis. Archetipams organizuoti naudojamas penkiakampės žvaigždės modelis, susiejantis penkis svarbiausius kokios nors epochos archetipus. Pasiekusi aukščiausią išsivystymo pakopą, kiekviena epocha įeina į savo galutinį variantą, rodomą mokslinio proto priemonėmis. Nustačius trijų paskutinių tūkstantmečių tris žvaigždes, jas siūlau klasifikuoti taip: pirmosios žvaigždės epocha, kuriai būdinga mechanika ir apima pirmą tūkstantmetį; antrosios žvaigždės epocha, kuriai būdinga kvantinė mechanika ir apima antrą tūkstantmetį; ir trečiosios žvaigždės epocha, kuriai būdinga kibernetika ir apima trečią tūkstantmetį. Šie trys tūkstantmečiai į civilizacijos chronologiją įsistato nebūtinai standartiniu būdu, neatitinkant kalendorinio žymėjimo; taip pat kelios archetipinių gralių žvaigždės gali vystytis vienu metu, toliau tęsiant ankstesnės epochos kelią.

Pirmosios epochos užsibaigimas įvyko sukūrus niutoninės mechanikos sistemą ir daugybę jos variacijų, iki pat A. Einstein‘o reliatyvumo teorijos. Ši teorija yra kol kas galutinis pirmosios epochos variantas, perkeltas į naują epochą. Šiai epochai būdinga racionalumas, empirizmas, determinizmas, dėsnio paradigma, pagal kurią visata yra mechaninių sąveikų visuma, kurioje visa stebima realybė paklūsta proto tvarkai, kurią pažinus galima apibrėžti ir numatyti visas jos sąveikas. Technikoje tai išsivystė į mašinų civilizaciją, kurioje aparatai yra mechaninių elementų, pritaikytų atlikti kokią nors funkciją, rinkinys, veikiantis jėgos sąveikų ir energijos transformacijos iš vienos formos į kitą principu. A. Einstein‘as į šią logiką įvedė didelius greičius ir dideles erdves, kuriose pasireiškia lokalinėje mechanikoje nežinomi dėsningumai, pradedant mechanikoje „mikropasaulio erą“ arba „kosminių mastelių erą“. Naujas tūkstantmetis, vadinamas kvantinės mechanikos tūkstantmečiu, prasideda apie 1800, pradėjus ryškėti kvantinei substancijos sandarai, pradedant nuo chemijos molekulės idėjos, po to atomo ir subatominės realybės, kurios teorija pirmą išsivystymo pakopą pasiekė 20 šimtmetyje, kuriame buvo suformuluota Standartinio fizikos modelio koncepcija. Be abejo, tai tik antros žvaigždės epochos pradžia, kuri, galima manyti, vystysis apie tūkstantį metų, kol pasieks savo galutinę formą, kaip ir mechanikos epocha. Šiai pradžiai būdinga atsitiktinumas, iracionalumas, netvarka, laisvė, dėsnio nebuvimas, kuris neleidžia tiksliai apibrėžti ir įvaldyti kvantinės mechanikos mikropasaulį ir praeis daug laiko, kol fizikai sugebės atsiriboti nuo klasikinio racionalumo ir pamatyti kvantinę hipostratą kaip tai, kas ji yra iš tikro. Toliau vystymasis gali eiti keliais skirtingais keliais, vienas kurių yra technologinės sintezės siekimas, kuriame įdarbinamos visos aukštesnės idėjos, perkeliamos į dirbtinio pasaulio vystymo technologijas, kuriose svarbiausia idėja yra kibernetika, dėl kurios ši epocha vadinsis kibernetikos epocha. Joje yra tokie graliai:

1) psichotronika – Elon Musk su „Neuralink“ kompanija;

2) robotika – „Boston dynamics“, „Teslabot“ kompanijos ir t.t.;

3) dirbtinis intelektas – GPT-5 ir pan.;

4) kvantinis superkompiuteris – IBM;

5) dirbtinė sąmonė – slapti plotinio sumatoriaus eksperimentai, procesorinė sąmonė.

Šie penki graliai yra susiję su kibernetikos technologijomis, kuriose suliejama technika ir žmogus, techniką darant žmogaus valdove, taip įvedant pohumanizmo erą, kurioje žmogus nustoja būti pirmaujančia rūšimi, pilnai kibernetizuojama, paverčiant į kibernetinį organizmą arba kiborgą. Šiai epochai bus būdinga pilno visos gyvybės žemėje kiborgizavimo isterija, kurioje gyvybė praras savo natūralų gyvenimą natūralioje aplinkoje ir bus fabriko stiliaus pasaulyje, kuriame ji bus tik „maistinis gyvūnas“. Visi anksčiau paminėti proveržiai vaizduojami kai žmogaus išlaisvinimo priemonė, tačiau tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu šios technologijos nebus suliejamos su gyvu organizmu, bus naudojama tik išoriniu būdu, kaip žmogaus priemonė ir įrankis. Tačiau akivaizdžiai matosi, kad pasirinktas nepageidaujamas kelias, kuriant žmonių internetus, valdomus iš DI centrų, dedant į smegenis proto modulius, kurie imituoja protą ir atima natūralų gebėjimą mąstyti ir bendrauti. Todėl matome, kad visi šie atsirandantys nauji civilizacijos faktoriai kloja pamatus planetinei technosferai, kurioje žmogus bus auginamas kaip technogyvūnas, valdomas antžmogiškų technoprotų, integruotų su kvantiniu superkompiuteriu, kurie bus pajėgūs matyti visą planetą ir milžinišku greičiu priiminėti sprendimus. Ir galutinė kibernetikos epochos fazė bus dirbtinės gyvybės proveržis, sukūrus dirbtinį, mechaninį kūną ir dirbtinę sąmonę, kuri bus ne procesorinė, bet plotinio vaizdo.

Akivaizdžiai matosi, kad tokia civilizacijos raida neatitinka laisvų žmonių lūkesčių, todėl reikia ieškoti alternatyvų, kuriose būtų griežtai atskirta laisvoji žmonija ir kibernetinis technoparkas, atsisakant jų suliejimo, padarant, kad šis kibernetinių mašinų gardas būtų išorinis ir turintis savo uždarą zoną, kuri nebūtų hierarchiškai aukščiau už žmogų, bet būtų tik jo įrankis. Kita priemonė – išvystyti intelektualinių pastangų alternatyvią kryptį, kurios pagrindu būtų filognozijos atradimai, išvystysiantys alternatyvą mechaninei, kvantinei mechaninei ir kibernetinei civilizacinio psichovektoriaus struktūrai. Tai reiškia, kad rišlio teorijoje atsisakoma šių perspektyvų, išimant klasikinių gnostinio implanto sukurtų proto struktūrų arsenalus ir pakeičiant juos naujomis formomis, kurios priklauso filognozijos paradigmai. Tam pirmiausiai sukuriamas holoplastinis požiūris į vidinį žmogaus pasaulį, kuriame civilizacijos pamatas kuriamas subalansuotas ir pusiausvyras, tada žiūrima kaip nauju principu išvystyti gnostinį kūną, kuris holoplastinėje teorinėje sintezėje įvykdytų naujo stiliaus sintezę, ištaisančią mąstymą nuo netinkamo proto suformavimo, būdingo aprašytai trijų žvaigždžių archetipinei sistemai. Filognozijos pradžia, palyginus su dabartiniu kibernetikos lygiu, gali atrodyti neįspūdinga, tačiau pagrindinis jos uždavinys – teisinga žmogaus ir jį supančios realybės atskleidimas, tam kad civilizacinis protas vystytųsi labiau harmoningu būdu, atsisakant transhumanizmo ir pohumanizmo klystkelio, kurį pasirinko kibernetinė techninės civilizacijos versija.

Čia galima sugrįžti prie pamatinio klausimo ką renkamės: Dievo bažnyčią ar Šėtono bažnyčią? Dievo bažnyčia – tai natūrali gamta ir natūralus žmogus, o Šėtono bažnyčia – tai žmogų ir gamtą pavergusi mašina, kuri, įgijusi laisvę ir absoliučią galią, sunaikins gyvybės pasaulį ir įves į visatą anomaliją, baisesnę už natūralų, intelektu apdovanotą gyvūną.  Akivaizdžiai matome, kad dabartinė civilizacija pasuko Šėtono bažnyčios kryptimi, tad filognoziją galima bandyti vertinti kaip dar vieną šio kelio variantą, kuris tik pagreitins katastrofą arba kaip radikalią alternatyvą, kurios tikslas – ištaisyti klaidą, atstatyti prigimtinį kelią, sugrįžti prie pirmapradžio gamtos įstatymo, esančio pagrindine Dievo bažnyčios atrama, kurioje galime ieškoti atsvaros mašinai ir kibernetikai. Tik išstūmę iš gyvybės psichotroniką ir kibernetiką išlaisvinsime planetą, sugriausime visuotinio kiborgizavimo planą, kuriame žmogus kuriamas kaip žuvęs gyvūnas, apdovanotas imitaciniais beprasmiais pranašumai, kaip greitakalbė ir algoritminis protas, kuriame nėra jokio kūrybingumo ir asmeninės laisvės, o tik centro užprogramuotas vaidmuo. Žmonių internetai yra vergovės ir priespaudos sistema, kurioje žūsta žmogaus gyvenimas, nekuriama jokia laisva biografinė trajektorija, vagiamas protas ir išnaudojami talentai, sunaikinantys visas egzistencinės laisvės galimybes tapti tikru žmogumi, apibrėžiamu kaip Dievo kūrinys, pašauktas laisvei ir kūrybinei savirealizacijai.

Todėl filognozija yra ne mechaninė, ne kvantinė mechaninė ir ne kibernetinė programa, siekianti iš natūralios, grynos sąmonės iš naujo apmąstyti žmogų kaip dvasinę atverties-įmesties erčią, kurioje sąveika su savimi ir transcendencija turi įgyti naują formą, reikalingą žmogaus ir civilizacijos išsaugojimui. Pirmiausiai tai – filosofinis klausimas, kuriame filosofai turi įvertinti naujausių technologijų vystymosi perspektyvas, o tada problemą turi perimti apsišvietę politikai, turintys priimti santvarkos sprendimus, išstumiančius iš gyvybės kibernetizavimo programą ir uždarant šią pažangą į saugų ir kontroliuojamą gardą, kad mašina nebūtų pastatyta aukščiau už žmogų. Mano siūlymas yra uždaryti kibernetinės civilizacijos technologinį proveržį į karantino zona, kol bus išsiaiškinta kokios jo galimybė ir pavojai, griežtai uždraudžiant gyvybės ir technikos suliejimo programą. Kibernetiniai graliai turi būti laikomi nuo žmogaus saugiu atstumu, kad nebūtų įmanoma jo užgrobti ir pavergti.

• Rišlio teorija