Kodėl slepiama antigravitacija?

Viena iš pagrindinių kliūčių civilizacijai neleidžiančių tapti kosmine yra nesugebėjimas efektyviai įveikti žemės gravitacijos. Kosminėms kelionėms reikia daug kuro, turinčio didelę masę, todėl kuo daugiau kuro su savimi reikia pasiimti, tuo sunkiau įveikti gravitacinę trauką. Neturint pigių ir efektyvių priemonių tam pasiekti ilgos kosminės kelionės labai apsunkinamos. Čia galima ieškoti dviejų galimybių, tradicinių pigių ir efektyvių energijos šaltinių arba ieškoti būdų gravitaciją įveikti netradiciškai. Vienas jų sukurti antigravitacinius variklius. Tvirtinama, kad NSO naudoja antigravitaciją, nors nežinoma iš kur jie ir kam priklauso.

antigrav

Sukurti antigravitacinius variklius nėra lengvas uždavinys, nes mokslininkai dar neturi pilnos gravitacijos teorijos, todėl atrasti mechanizmą, su kuriuo ją būtų įmanoma įveikti galima tik atsitiktinumo būdu. Lig šiol taip ir buvo daroma. Šiuo metu turimi Niutono ir Einšteino gravitacijos modeliai, kurie nepakankami norint surasti antigravitacinės levitacijos efektą. Niutono modelyje gravitaciją perneša nežinoma sąveikos jėga, o Einšteino modelyje ta jėga yra masės/energijos sukeliamas skirtumas erdvėje. Yra daug teorinių gravitacijos modelių, tačiau visi jie nepatvirtinti.

Nepaisant to, kaip turėtų veikti antigravitacija iš principo žinoma, nėra tik šio žinojimo įgyvendinimo technologijų. Vienas pagrindinių antigravitacijos mechanizmų aprašomas Archimedo dėsnio. Jo esmė ta, kad mažesnį tankį turintis kūnas, didesnio tankio terpėje kyla į viršų. Tai veikia skysčiuose bei dujose ir naudojama laivininkystėje ir oreivystėje. Dėl Archimedo jėgos neskęsta laivai ir į viršų kyla oro balionai. Iš principo tai yra antigravitacija, veikianti skysčiuose ir dujose, kuri plačiai išnaudojama, nors šie efektai nelaikomi tikrąja trokštama antigravitacija.

Norint įveikti gravitaciją kitais būdais, bet analogišku principu, ieškoma egzotiškų materijos formų gaubiančių planetą, kurias būtų galima išnaudoti pritaikant tą patį Archimedo dėsnį. Galima spėti, kad erdvėje aplink planetą ištyrinėtos ne visos hipostratos. Šiuo metu mokslo žinios labai ribotos, ir labai didelė tikimybė, kad gelmė slepia labai daug nežinomų paslapčių. Kokia šiuo metu mokslui žinoma hipostratų sandara? Planetą gaubia atmosferos dujos, eteris, elektromagnetinis ir gravitacinis laukas. Dujos turi slėgį, temperatūrą, judėjimą; eteris atsakingas už elektrinius ir magnetinius laukus; elektromagnetinis laukas perduoda elektromagnetines bangas; gravitacinis laukas sukuria sunkio jėgą žemyn. Tai viskas ką mokslas žino apie artimiausią aplinką. Tai nepilnas modelis, nes yra reiškinių, kuriems reikia kitų terpių. Pavyzdžiu, toks reiškinys yra žmogaus sąmonė, kuri gali būti susijusi su atskira kvantinių laukų grupe, gaubiančia planetą. Sąmonė juk negali atsirasti iš nieko.

Atradus tokias naujas materijos formas, būtų galima ieškoti kaip jose sukurti Archimedo jėgą, kuri padėtų įveikti gravitaciją. Kuo mechanizmas paprastesnis ir efektyvesnis, tuo sistema būtų našesnė. Archimedo jėgai sukurti galima naudoti statinį elementą ir dinaminį. Pavyzdžiui, vandenyje plūduriuojanti pliauska yra statinis elementas, nes sukurti jėgai nenaudojamas joks procesas, skirtumas yra pačiose materijos savybėse. Tačiau kai materijos savybės keičiamos dirbtinai, tai jau dinaminis elementas, leidžiantis valdyti jėgą kontroliuojant jo būsenas. Toks pavyzdžiui yra oro šildymui naudojamas degiklis oro balione, su kuriuo keičiamas duju tankis.

Erdvėlaivis su statiniu elementu nebūtų efektyvus, nes jį būtų sunku kontroliuoti ir valdyti. Kadangi tai oreivystėje labai svarbu, turi būti ieškoma dinaminio elemento, kuris sąveikautų su mokslui nežinomomis hipostratomis. Yra legendų tvirtinančių, kad tokie eksperimentai prasidėjo nacistinėje Vokietijoje, kuriant skraidančių diskų technologijas. Buvo sukurti prototipai, tačiau vokiečiams pralaimėjus karą, projektai nebuvo užbaigti. Remiantis turimais duomenimis, vokiečiai nenaudojo egzotiškų materijos formų ir jų skraidantys diskai buvo pagrįsti aerodinamika. Teigiama, kad vieno eksperimento metu per tris minutes skraidantis diskas pakilo į 12 km aukštį, 2000 km/h greičiu. Baigiantis karui daug dokumentų buvo sunaikinta, kiti pateko į rusų ir amerikiečių rankas ir skraidančių diskų technologijos tobulintos JAV bei Sovietų Sąjungoje.

JAV antigravitacija domimasi nuo maždaug 1950 metų. 1948 m. Roger Babson įsteigė „Gravitacijos tyrimų fondą“, kurio tikslas buvo sukurti gravitacijos skydą, taip pasiekiant antigravitacijos efektą. Šis fondas veikia iki šių dienų. Nors 1910 m. sukurta Einšteino bendroji reliatyvumo teorija atmeta antigravitacijos galimybę tarp 1950-60 įvairios organizacijos vykdė intensyvius galimų antigravitacijos mechanizmų tyrimus. Pavyzdžiui, tuo domėjosi Glenn L. Martin kompanija, kuri vėliau tapo „Lockheed Martin korporacija“, veikiančia aviapramonės srityje. Tyrimai vyko „Pažangiųjų tyrimų institute“. Tačiau 1973 m. priėmus Mansfildo pataisą, kariuomenės parama antigravitacijos tyrimams buvo nutraukta, nors privačios pastangos tęsėsi ir toliau.

Didžiausia problema – atrasti egzotiškas materijos formas ir sukurti archimedo jėgą sukuriantį dinaminį elementą. Iš pradžių dinaminio elemento buvo ieškoma tradicinėse mokslui žinomose srityse. Tokie buvo giroskopiniai prietaisai, kuriais, panaudojant įvairius efektus, buvo bandoma išgauti keliamąją jėgą. Henry Wallace tarp 1968-1974 užregistravo eilę patentų, kuriuose aprašomas prietaisas, kuriame gretai sukami žalvario diskai, kaip tvirtinama, sukuria gravitomagnetinį lauką, sulygiavus branduolių sukinius. Nepriklausomais viešais tyrimais šio prietaiso efektyvumas nebuvo patikrintas.

1920-30 m. Thomas Townsend Brown sukūrė gravitatorių, sukonstruotą iš didelės įtampos kondensatorių. Atlikęs eksperimentus, kaip tvirtina, jis pastebėjo, kad šis prietaisas turi antigravitacinių savybių, mažinančių kūnų masę. Šį efektą pavadino Biefeld-Brown efektu ir sukūrė elektrogavitikos terminą. Elektrogravitikos sąvoka labai populiari ufologijoje, tvirtinama, kad šis efektas naudojamas NSO ir B-2 bombonešiuose. Tačiau vėlesni tyrimai, kuriuos atliko JAV oro pajėgos, ir NASA, kaip tvirtinama, antigravitacijos efektų nenustatė.

Antigravitacija galėtų veikti tiesioginėje sąveikoje su gravitaciniu lauku, kaip pavyzdžiui, antigravitaciniuose skyduose arba gravitacinės traukos įveikimui galima panaudoti kitos terpės priešpriešinę gravitacijai jėgą, kuri aviacijoje šiuo metu sukuriama tik panaudojus aerodinaminius reiškinius. Kaip sukuriama keliamoji ir varomoji jėga nesvarbu, svarbu tik kad ji padėtų įveikti gravitacijos vektorių, atsiplėšti nuo žemės ir pakilti į kosminę erdvę. Ufologijoje daugybė legendų, kad tai pavyko padaryti, kad NSO naudojami egzotiški antigravitaciniai varikliai. Kadangi žemės mokslininkai darė daug tyrimų, galima manyti, kad yra pavykusių projektų ir kad NSO yra žemiškos kilmės slaptos technologijos. Jeigu tokios technologijos iš tikro yra sukurtos, šioms grupuotėms, kurios kartais vadinamos atitrūkusia civilizacija, būtų atviras kosmosas ir didelė tikimybė kad jos turi bazes Mėnulyje, Marse ir kitur. Kita tikimybė, kad NSO yra nežemiškų civilizacijų erdvėlaiviai atskridę iš kitų planetų.

Aišku viena, viešumoje šios technologijos neegzistuoja, jeigu naudojamos, tai naudojamos tik slaptai. Jų atžvilgiu yra didelė konspiracija, kurių paskirtis apsaugoti nuo žmonių paslaptį. Kodėl to siekiama? Kad tai suprastume, turime pabandyti įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu turėtume antigravitacinius lėktuvus. Šiuo metu į kosmosą išskristi galima tik brangiai kainuojančiomis raketomis, tačiau jeigu pavyktų sumažinti lėktuvo masę, būtų galima į kosmosą patekti su paprastu lėktuvo dydžio aparatu. Taptų įmanomos paprastos, privačios kelionės į Mėnulį ir net Marsą. Jeigu šios teritorijos jau užimtos, paprasčiausiai nenorima ar bijoma žmonių antplūdžio. Į savo kiemą nenorima įsileisti jokių pašalinių žmonių, nes tada reikėtų dalintis erdve ir resursais. Todėl siekiama tokias technologijas riboti, kad būtų galima save apsaugoti nuo potencialių problemų. Toms nežemiškoms civilizacijoms ar atitrūkusiai žemės civilizacijai daug patogiau, kai visa žmonija yra prispausta prie žemės ir nešniukštinėja svetimoje teritorijoje. Konkurencijos nenori niekas. Dėl šios priežasties tokio žemo lygio ir net specialiai klaidingos, nepilnos gravitacijos teorijos, kad būtų daug sunkiau atrasti antigravitacinio aparato dinaminį elementą. Galima tik įsivaizduoti koks chaosas kiltų kosmose, jeigu tarp Žemės ir Mėnulio, tarp Žemės ir Marso pradėtų kursuoti milijonai skraidančių aparatų. Kai nėra pašalinių akių daug ramiau, galima be trukdymų gyventi ir vykdyti savo projektus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s