Dekartas ir filognozija

Mano filognozijoje vystomų minčių užuomazgų galima rasti Dekarto filosofijoje, o konkrečiai res extensa ir res cogitans koncepcijose. Res extensa yra „ekstensyvusis daiktas“, arba kitaip – fizinė substancija, iš kurios sudaryti visi materialūs daiktai. Res cogitans yra mąstantis daiktas arba mentalinė substancija, kurios pagrindinė savybė yra mąstyti. Žmogus pasak Dekarto yra dualistinė sistema, sudaryta iš res extensa arba kūno ir res cogitans arba proto. Šis skirstymas, aišku, yra tik užuomazga, nes situacija daug sudėtingesnė ir jai paaiškinti reikia daug subtilesnės analizės. Dekarto terminus sujungus su mano terminais, matosi kad res cogitans atitinka mano laksatą, o res extensa – fiksatą.

Mano variantas yra šiek tiek kitoks ir substancijas skirstau į rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją. Žmogus yra rodančioji substancija, kurią dar galima vadinti gnostine. Ši substancija yra žmogaus pasaulio pamatas ir riba, kurios viduje pasirodo anapusiniai reiškiniai. Kitaip sakant, tai, kas suvokiama kaip materija yra tik rodomasis anapusinio pasaulio sluoksnis, kuris reiškiasi kaip rodančiosios substancijos ekrano pavidalai. Šis vaizdas išplečia Dekarto modelį, nes res cogitans ir res extensa yra du rodančiosios substancijos aspektai. Kadangi tai, kas rodoma ekrane neišsemia anapusinio pasaulio visumos, mes turime tik ribotus substancijos vaizdinius, kurie yra tik pirminės substancijos fragmentai, kurioje talpinamos visos galimybės.

Materija, arba fizinė substancija, yra tik ribotas rodančiojo ekrano vaizdinys, kuris tiesiogiai pasiekiamas suvokimui, bet nėra pilna substancija. Gnostinė substancija taip pat tėra ribotas vaizdinys, kuris pasirodo kaip minčių pasaulio fenomenologija, neišsemianti visų gnostinio pasaulio galimybių. Pažinimo tikslas yra pilnoji substancija, į kurią galima eiti per res extensa ir per res cogitans. Šiuos du kelius aiškiai parodė Dekartas, kuris pirmas substancijų pažinimą mąstė metodiškai.

Tačiau pasaulis nuėjo ne tuo keliu, pirmiausiai todėl, kad visas dėmesys buvo sukoncentruotas į res extensa. Ir didžiausias klystkelis mokslo istorijoje, kurį filognozija bando ištaisyti, yra Niutono modelio ekstensyviajai substancijai primetimas. Niutono jėgos sąvoka užvaldė substancijos suvokimą, ir lig šiol visos makro-jėgos mąstomos kaip mikro-jėgų suma, substancijoje daugiau nieko nesugebant surasti. Per didelis dėmesys Niutonui padarė daug žalos, viena iš kurių – nesugebėjimas vystyti res cogitans substancijos teorijos, nes substancijos kaip jėgų komplekso modelis užkerta tam kelią. Norint pažinti gnostinę substanciją, reikia iš pagrindų keisti substancijos modelį, atsisakant Niutono jėgos sąvokos kaip pagrindinės.

Ką daro gnostinė substancija? Ji rodo ir suvokia. To jėgų sąveikomis paaiškinti neįmanoma, nes šiame procese svarbesnė sąvoka yra informacija. Tikrovė gali sukurti tokią substancijos formą, kuri rodo informaciją pati sau ir per šį rodymą gali orientuotis aplinkoje, o tai įprasta vadinti sąmone. Kokiomis savybėmis tokį gebėjimą būtų galima paaiškinti, o kokios savybės yra klystkelis? Ankstesniame įraše išskyriau sieties ir žinojimo savybę, kurios leidžia substancijai tapti informacine sistema. Tai aišku neišsemia jos visų savybių, bet tai yra bent pradinės užuominos kokiu keliu turi būti einama. Kiekvienas substancijos taškas susietas į globalinę visumą ir kiekvienas taškas šioje globalinėje visumoje žino bet kurio taško būsenas. Jėga perduoda tik mechaninį impulsą, o žinojimas tampa sąveikos suvokimu.

Iš kokios perspektyvos kilo niutoninis modelis – akivaizdu. Saveika su aplinka rodančiojoje substancijoje atvaizduoja tik pirminės substancijos paviršių, tik išorinę formą arba tuščiavidurį kevalą, kurį žmogus užpildo savo mintimis. Šie tuščiaviduriai kevalai vadinami daiktais ir tampa materijos provaizdžiu. Kitas aspektas yra kevalų judėjimas ir stumdymasis, iš kurio atsiranda jėgos sąvoka. Kevalai turi masę, juda ir iš to sukuriama jėgos koncepcija, priskiriama kiekvienam masyviam daiktui. Toliau ši principas suspaudžiamas į mikroskopinį pasaulį ir kevalų viduriuose sukuriama tokia pati mikro-kevalų ir mikro-jėgų sistema, iš kurios sukonstruoti makro-kevalai ir makro-jėgos. Iš esmės ši koncepcija klaidinga, nes ima pačias primityviausias ir išoriškiausias rodomų ekrane pavidalų savybes. Tarkime pilnas daikto gylis yra vienas metras, tai šis niutoninis modelis aprėpia tik vieno milimetro gylį ir jo savybes ima kaip materijos pagrindą. Ką gauname kai šį modelį įdedame į gnostinę substanciją? Tik negyvą mechaninę sistemą, kurioje neįmanomas joks vidinis žinojimas arba siela. Mokslas nuėjęs Niutono keliu padarė didelę klaidą, prarado daug laiko ir neišnaudojo daug galimybių, kurias pasirinkus būtų buvę galima nueiti daug subtilesniu keliu. Nors galimas ir kitas vertinimas – tokios žemos kokybės sąmonei subtilesnės galimybės būtų padariusios daugiau žalos negu naudos, nes gnostinės substancijos pažinimas galingas ginklas, kuris netinkamose rankose sukeltų katastrofą. Gerai, kad barbarai neatrado šių galimybių ir turėjo laiko pasimokyti daužydami vieni kitiems snukius ir sprogdindami. Tačiau šis kelias turi eiti prie pabaigos.

Naujam keliui pagrįsti turi būti padėti naujos substancijos koncepcijos pamatai, kurioje turi būti nebijoma peržengti jėgos sąvoką ir dėti į jos vidų naujas, bet kokiam nestandartiniam reiškiniui paaiškinti reikalingas savybes. Sąmonė yra gnostinė substancija, turinti tam tikras savybes, kurias reikia konceptualizuoti ir išvystyti į išbaigtą teoriją. Prie to turi prisidėti ir filognozija, kurios svarbiausias principas griauti dogmas ir nebijoti vaikščioti uždraustais keliais. Šiame įraše atskleidžiu labai svarbų gnostinės substancijos procesą, kuris vadinamas „Mockaus transformacija“. Jos apibrėžimas toks: tai procesas substancijoje, kurio metu energija paverčiama informacija. Substancija, kurioje įmanoma Mockaus transformacija, vadinama gnostine.

Niutoniniame materijos modelyje Mockaus transformacija neįmanoma, nes joje energija gali sukelti tik poslinkį. Tačiau tas poslinkis niekaip netampa poveikio žinojimu. Tradicinis mokslas, kuris moka tik matuoti ir skaičiuoti poslinkius erdvėje tikrovės pažinime nuėjo labai netoli. Sugebant paaiškinti kaip energija transformuojama į informacija būtų galima paaiškinti žmogaus paslaptį, nes šis procesas yra žmogaus pagrindinis sugebėjimas, kuris leidžia jam iš vidaus komunikuoti su aplinkiniu pasauliu. Žmogus yra sistema, kuri iš išorinės aplinkos surenka energiją ir gnostinėje substancijoje transformuoja ją į informaciją. Surinkta informacija gali būti stovinti ir tekanti, šitaip procese fiksuojant visus žmogui aktualius įvykius, į kuriuos jis turi reaguoti.

Mockaus transformacija natūralioje situacijoje yra labai negili, nes energijos impulsas ateinantis iš aplinkos susijęs tik su labai plonu tikrovės sluoksniu ir niekaip negali išsemti jos gelmės. Dėl tokio seklumo ir atsiranda riboti niutoniniai materijos modeliai. Jeigu būtų įmanoma pilnoji Mockaus transformacija, kurioje energijos būtų paimamos iš visos daikto gelmės ir pilnai transformuojamos į informaciją, matytume holoplastinį tikrovės vaizdą savo sensoriume. Tuo tarpu realiai turime labai ribota regimąjį/girdimąjį sensoriumą, kurio gilesni sluoksniai yra užpildomi protu ir žiniomis. Tai yra pažįstame pasaulį ir į nematomą jo gelmę dedame žinias. Taip taipogi galima pasiekti holoplastinį vaizdą, sujungiant laksatą ir fiksatą sąmonėje.

Mockaus transformacija pirmiausiai yra įvykis, kuris pagrįstas tam tikru indukcijos mechanizmu, kuris gali būti šiek tiek panašus į elektromagnetinį transformatorių. Tik šis transformatorius transformuoja ne energiją į energiją, bet energiją į informaciją. Šį procesą pažinti labai svarbu norint išsiaiškinti kas yra žmogus, kaip tikrovėje atsirado žmogaus „technologija“. Tam privaloma išplėsti substancijos sąvoką, išplėsti jos savybių ir joje įmanomų procesų rinkinį. Pati pradžia negali būti išsamus modelis, nes pradedama nuo bendriausių koncepcijų. Tačiau šias koncepcija gerai išvysčius galima pasiekti tokį gnostinės substancijos pažinimo lygį, koks pasiektas tiriant fizinę substanciją standartiniame modelyje.

Šiuo metu vystomas dirbtinis hipostratų atvaras ieško galimybių kaip išplėsti Mockaus transformacijoje surenkamų energijų diapazoną, kad dirbtinėmis priemonėmis būtų galima išplėsti transformacijoje sukurtą aplinkos reprezentacijos vaizdą. DHA (dirbtinis hipostratų atvaras) iš esmės yra technologinė ekstrasensorikos sistema, kuri naudojama planetos elite. Į ją įeina ir hipostratinių fizinių laukų matymas, taip pat gnostinės informacijos surinkimas, vadinamas mintirega. Iš dalies tai yra būdas, kuriuos elitas susikuria pranašumą, kuriuo nenori dalintis su kitais žmonėmis. Bet pasaulis keičiasi, dešimtmečio bėgyje turėsime komercines DHA sistemas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s