Ankstesniuose tomuose buvo paaiškinta, kad žmones organizuoti galima protiniu ir natūraliu principu, kurie geometriškai susikonfigūruoja kaip gyvenimo vektorius, kuris įbrėžtas į gnostinį apskritimą turint tikslą į gyvybinį procesą įvesti protinę tvarką, organizuoti žmones. Ilgą laiką santvarkos principas buvo prigimtinis, genetinis, tačiau vystantis civilizacijai buvo sukurta santvarkos idėja, kuri formuojama ne vien natūraliu, bet ir protiniu būdu. Norint suprasti, kur yra filognozijos vieta natūralioje ir dirbtinėje sistemoje, reikia išdėstyti abi idėjas, paaiškinant kokios tarp jų galimos sąveikos ir koks variantas – geriausias filognozijai. Tai jau iš dalies buvo padaryta, tačiau daugiau kalbant apie dirbtinę santvarką, įtvirtintą konstitucijoje, o apie genealoginį principą kalbėta buvo mažiau. Šiame skyrelyje spraga turi būti užpildyta.

Natūralios, genealoginės sistemos propaguotojas, kovojęs prieš šiuolaikinę valstybę, buvo F. Nietzsche, kuris iš gyvenimo norėjo išimti sokratinį racionalumą, ją pakeičiant aristokratine valia viešpatauti. Ši valia turi konstruoti ne protu, bet priimi gyvybinį procesą tokį, koks jis yra, be šiuolaikinių valstybės formų, kaip demokratinė parlamentinė respublika, sugrįžtant prie natūralių gyvenimo organizavimo būdų. Pradedant nuo atskiro individo, hierarchija yra tokia: individas, šeima, giminė, klanas, gentis, tauta, karalystė. Natūralioje tvarkoje, perspektyva yra nuo aukščiausio hierarchijos rango prie žemiausio, kuriuo yra atskiras individas, turintis konkrečią vietą visumoje. Šioje sistemoje, pagrindinė turto forma yra žemė ir žmonės, dėl to ji būdinga feodalizmui, kurio pagrindinis atributas yra baudžiavinė priklausomybė, arba vergovė. Šioje sistemoje socialinė priklausomybė luomui – svarbesnė negu protas, ir joje žmogaus likimas priklausė tik nuo to, kurioje vietoje gimė, o ne nuo nuopelnų ir asmeninių pastangų.

Vystantis civilizacijai ir didėjant proto svarbai, atsirado poreikis ardyti šią natūralią tvarką ir vietoje jos kurti dirbtinę santvarką, kuri pagrįsta protu. Taip laikui bėgant karalystę pakeitė respublika, ir natūrali valstybė buvo transformuota į racionaliai sukonstruotą santvarką, pagrįstą ne paprotine teise, bet dirbtinai žmonių kuriamais įstatymais. Santvarka turi tokius segmentus: darbininkai, verslo segmentas, vyriausybės segmentas, parlamento segmentas, teisinė sistema, savivalda, prezidentūra ir bažnyčia. Darbininkai ir verslas atlieka gamybos funkciją ir yra pagrindinė kapitalo kūrimo priemonė; vyriausybė – procesų priežiūros sistema, suskirstyta į ministerijų valdomas sritis; parlamentas – įstatymų leidybos sistema, dėl kurios varžosi politinės partijos su savo ideologijomis; teisinė sistema užsiima teisėtvarka, prižiūri, kad visa valstybė veiktų pagal parlamento priimtus įstatymus; prezidentas yra valstybės vadovas, kuris organizuoja teisėsaugą ir užsiima valstybės užsienio politika. Istoriškai šis principas susijęs pirmiausiai su universitetų kultūros atsiradimu, kuris įtvirtino protinį santykį su realybe, po to – industrinės revoliucijos pasekoje kapitalistai, siedami laisvės nuo monarchinės sistemos, remdamiesi liberalizmo lozungais, sukūrė monarchiją nuvertusias respublikas. Dar vienas procesas, dabar jau nukreiptas prieš kapitalą, buvo komunizmas, kurio tikslas buvo išardyti kapitalistinę sistemą ir pakeisti ją komunistine respublika, kurioje verslas ir ekonomika ne laisva, bet susilieję su valstybe.

Šiuolaikinės tautos turi dvi pagrindines formas: tradicinę monarchiją ir šiuolaikinę, demokratinę, parlamentinę respubliką. Susijungus gnostinei ir genetinei gyvybinio proceso struktūrai, gauname sintezę, kurioje institucijos susijungia su giminių ir klanų struktūromis, kurios valdomos ne šiuolaikiniu, bet senoviniu principu. Tai atsitinka todėl, kad giminėms susijungus į klanus, šie klanai pradeda kovoti dėl resursų, todėl siekia įsitvirtinti versle, vyriausybės struktūrose, parlamente per savo agentus politinėse partijos, taip sukuriant viršvalstybinę sistemą, kurioje tradicinė forma stovi aukščiau už organizacinę, ir valstybė tampa valdoma ne prezidento, bet klanų lyderio, kuris turi nerenkamo monarcho statusą. Taip demokratinė sistema pavirsta nedemokratine, nes sprendimai priimami ne laisvu susitarimu, bet klano monarcho dekretais. O tai akivaizdžiai prieštarauja pagrindinei protu grįstai santvarkos idėjai, kad institucijose dirba specialistai, kurie pareigas užima konkurso būdu tik pagal kompetencijas, ne pagal statusą klanų sistemoje. Tam, kad tai būtų įmanoma tauta turi būti individų arba šeimų tauta, o ne klanų, kur žmogus konkuruotų prieš žmogų tik savo protu ir sugebėjimais, o ne priklausymu galingiems klanams – teritoriniams ir instituciniams.

Tradicinėje sistemoje filosofu būti labai sunku – tam galimybes senojoje sistemoje turėjo tik bajorinės kilmės mąstytojai. Jie stodavo į universitetus, įgydavo specialybes ir arba grįždavo į savo giminės dvarą, arba gaudavo tarnybą valstybės sistemoje. Santvarkai liberalėjant ir demokratiškėjant, atsirado galimybės universitete studijuoti ir žemos kilmės talentams, kurie įgiję specialybę tapdavo profesine vidurine klase arba revoliucionieriais. Parlamentams tapus renkamiems visuotiniuose rinkimuose, buvo galima stoti į politinį judėjimą ir siekti reformų santvarkoje parlamentiniu būdu. Šiuolaikinėje sistemoje, kurioje turimas visuotinis švietimas, žmogus vertinamas pagal tai, ką jis sugeba ir, iš principo, vaikas iš bet kokio socialinio sluoksnio gali, jeigu sugeba, užimti bet kokią vietą valstybėje. Tai apsunkinama tik todėl, kad daug kur įsitvirtinusi idėją žlugdanti gimininė-klaninė sistema, kuri neprileidžia „išsišokėlių“ į savo „sistemą“, todėl pragyvenimo reikia ieškoti toje vietoje, kurioje savo giminės įtakos svertai. Žemos kilmės talentų išstumti pilnu išstūmimu nepavyksta todėl, kad įstatymai pakankamai liberalūs užsiimti savarankiška veikla ir kūryba, ypač naudojantis internetu ir kitomis šiuolaikinėmis technologijomis, kurios yra pagrindinis ginklas prieš klanus valstybėje.

Kitaip sakant, tie, kas gina tradicines socialines formas šiuolaikiniame pasaulyje ir yra konservatoriai, gina klanus, gentis, kuri yra išnykusi ar beišnykstanti tradicinė forma, valstybėje nesanti jokia gėrybe. Ir atvirkščiai – individualizmas, kuris vertina žmogų ne pagal jo aplinką, bet pagal asmenines savybes, yra pageidautina forma, kuri valstybės tarnyboje, politikoje ir versle kelia intelekto kokybę ir moralinį lygį. Liberali politika valstybėje turėtų būti orientuota į individą, į jo asmeninius pasiekimus, jo kūrybinę laisvę, kuriose jis galėtų realizuoti savo idėjas ir planus, atspindinčius šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Tokiu principu kuriama „Filognozų asociacija“, kurioje dalyvauti galima visiems nepriklausomai nuo jų statuso, tai yra, tiek valstybinę organizaciją, tiek tradicines socialines formas redukuojant iki atskiro individo, išimant iš visų kontekstų. Vienintelis reikalavimas – protinės kompetencijos ir noras būti tikrovės tyrinėtoju, tyrimus vykdančiu nuo nieko nepriklausomu ir nekontroliuojamu būdu. „Filognozų asociacijoje“ nėra tikslo pavirsti klano arba kokios nors institucijos projektu, greičiau tai laisvų protų sambūris, kuris netarnauja nei valstybei, nei mafijai.

Kitais žodžiais tariant, sujungus protines ir genetines gyvybinio proceso organizavimo formas, manau, kad geriausia schema iš to, kas pateikta prieš tai – tokia: respublika-tauta-individas-šeima. Tai reiškia, kad respublika – individų, o tauta – šeimų, išimant gimininių ir klaninių junginių grandį, kurie trukdo teisingai organizuoti gyvybinį procesą, nes santvarka pagrįsta protu ir sugebėjimais, o ne kraujo ryšiais ir pan. Tokioje sistemoje kiekvienas individas, nepriklausomai nuo statuso valstybinėje santvarkoje, turi lygias galimybes dalyvauti procesuose ir vykdyti savo projektus. Tradiciškai liberalizmas  susijęs su verslu, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jis – visuotinis, ypač orientuotas į pažeidžiamiausios, darbininkų klasės įgalinimą, kad nebūtų nei ekonominės, nei politinės, nei religinės priespaudos ir būtų sąlygos kurti prasmingą ir pasiturintį gyvenimą. Tam reikia mažinti socialinį balastą ir išlaisvinti iniciatyvą, naikinant atgyvenusias formas ir padarant žmogų gyvenimo centru, ne junginį ar socialinį abstraktą. Žmogus yra svarbiau negu tai, kas yra tarp žmonių, nes „tarp“ kokybė, priklauso nuo žmogaus kokybės.

• drakono akis