Kaip jau buvo paaiškinta, praeities ir ateities istorijoje vyko ir vyksta kova tarp saiko ir begalybės žmogaus, arba vadinamosios juodojo ir baltojo drakono civilizacijos. Civilizacijų medyje turime tris ašis, kurios žymi saiko žmogaus principą – centre ir du begalybės žmogaus variantus iš šonų: silpnąjį ir stiprųjį. Saiko žmogaus istorijos linijos iliustravimui naudojame A. Šliogerio filosofiją, kuri yra Trečiosios Lietuvos respublikos centrinė doktrina. F. Nietzsches begalybės variantas, kurio formulė buvo pateikta ankstesniame skyrelyje, yra kultūrinės begalybės variantas, kuris būdingas silpnajai civilizacijos formai, kurios esmė – politinė, socialinė ir kultūrinė. F. Nietzsche kovojo prieš gelminę civilizacijos formą, kurią jo metu įkūnijo krikščioniška kultūra, kuriai jis priešpastatė paviršinę begalybę, kuri reiškiasi kaip ekstensyvusis globalizmas. Krikščionybė taip pat yra globalistinė, tačiau jos doktrinos esmė yra transcendentinės realybės išaukštinimas, tuo tarpu F. Nietzsche siekė išaukštinti žmogų ir jo kultūrinį, socialinį, politinį aktyvumą, kuriame įbegalybinimas buvo horizontalus, kaip horizontali, paviršinė valia viešpatauti. Trečia šaka yra baltojo drakono civilizacija, kurios tikslas gelmės maksimalus iškėlimas, tačiau ne tikėjimo, bet žinojimo forma. Įgylinimo tikslas, ekstensyvaus veiklos masto išplėtimas, kurio pagrindinė kryptis – kosminis šuolis.
Kaip pavyzdį naudojant Vakarų civilizaciją, jos ištakos yra krikščionių bažnyčia, suformuota Romos imperijos laikais kaip imperijos ekspansijos įrankis. F. Nietzsches įsitikinimu – šis religijos ir imperijos junginys yra silpnumo ir galios sintezė, kurioje sugadinama imperinė ambicija, įvedant į jos politinę ideologiją trukdantį faktorių. Jo manymu, imperatoriaus sprendimas krikščionybę paversti imperine buvo istorinė klaida, kuri sužlugdė civilizaciją. Romėnų paveldo perėmėjai, didžiosios Europos tautos, tūkstantį metų kentė neigiamą krikščionybės įtaką, kurios globalizmas buvo silpnas, rodantis gyvybėje netinkamą supratimą, nesugebantis tapti vienijančia planetos jėga. Dėl šios priežasties jis karą prieš krikščionišką civilizaciją paskelbė savo gyvenimo kova, norėdamas paruošti dirvą naujos filosofijos ir naujų filosofų atėjimui. Tačiau jo projektas nebuvo sėkmingas ir vietoj jo norėtos „ateities filosofijos“ atėjo ne tai, ko jis tikėjosi. Taigi kokie buvo krikščioniško globalizmo pakaitalai, kurie turėjo pakeisti religinį Vakarų Europos globalizmą?
Nenyčiškos ateities filosofija turėjo du pagrindinius sėkmingus variantus, kurie yra komunizmas ir transhumanizmas. Kitas, trečias variantas yra nacizmas, kuris 20 a. sukurstė antrą pasaulinį karą, bet patyrė prieš komunizmą nesėkmę, išnykdamas iš globalinių kovų žemėlapio, taip palikdamas du istorijos scenarijus: Amerikietišką transhumanizmą ir Rusišką, Kinietišką komunizmą. Bėgant laikui, subyrėjus Sovietų sąjungai, Vakaruose liko viešpatauti mokslinis transhumanizmas, kuris dėka kapitalizmo ekonomikos pavirto į globalinių megakorporacijų transhumanizmą ir krikščionybės likučiai, kurie katalikinėje versijoje, valdomi iš Vatikano iki šių dienų, yra įtakinga globalizmo atmaina. Kitaip sakant, F. Nietzsches svajonė, kad ateities filosofija ir filosofai pasuks jo norimu keliu – neišsipildė, ir ateitis iš dalies nusisuko nuo jo nubrėžto istorijos kelio. Liko krikščionybė, prieš kurią jis taip atkakliai kovojo dėl jos teologinės metafizikos, transcendentizmo, pasinėrimo į gelmę, o ne į paviršinę ekspansiją. Transhumanizmas nenyčiškas yra dėl to, kad tai mokslo ir racionalumo triumfas, prieš kurį jis taip kovojo, su savo iracionalios gyvenimo valios viešpatauti mokymu. Tai reiškia, kad jis krikščionybę laikė platonizmu liaudžiai, platoniška filosofijos atmaina, o transhumanizmas yra aristoteliška atšaka, kurios jis taip pat nepripažino dėl logikos, proto pertekliaus, aukso vidurio etikos, nuosaikios demokratinės politikos. Abi atmainos F. Nietszchei buvo sokratizmas, kuris buvo revoliucija prieš aristokratiškas vertybes, kuriose sąmonė suprantama ne racionalumo, o valios ir galios prasme, kuriai nieko nereikia įrodinėti, tik veikti su savo prigimtiniu pranašumu.
Šia prasme baltojo drakono teorija artima transhumanizmui, todėl daug kur yra anti-nyčiška, nors bendra tarp jų tai, kad visi šie variantai yra begalybės žmogaus sąmonės formos, kuriose begalybė suprantama horizontaliu, vertikaliu būdu arba abiem vienu metu. Ta pačia prasme baltojo drakono doktrina yra ir anti-šliogeriška, nes A. Šliogeris buvo saiko žmogaus propaguotojas, kuris siekė apriboti tiek horizontalią, tiek vertikalią begalybės atmainą, ragindamas atsisakyti megalomaniško subjekto kliedesinių ideologijų, kurios reikalauja peržengi fizinį horizontą tiek į išorę, tiek į gelmę. Baltojo drakono filognozijos esmė – drakono akies sukūrimas, kuri bus aprašytas tolesniuose skyreliuose, kurios dėka civilizacija pastatoma ant antrojo fundamento, šitaip sukuriant prielaidas žmonių rūšies plėtrai kosminėje erdvėje. Tam reikia dviejų procesų: globalinės, vienos vyriausybės sukūrimo planetoje, horizontalios ideologinės politinės ekspansijos būdu; ir technologinės metafizikos proveržio moksle, kuri gylinę ekspansiją konvertuoja į išorinę ekspansiją kosmose. Manau, kad tai neišvengiama ateities istorija, kurios nenumatė net F. Nietzsche, kurio ateities filosofai neatėjo, vietoj to, atėjo tie, kas turėjo, jo manymu, išeiti visiems laikams. Iš kitos pusės, daug elementų bendri visoms begalybės filosofijos atmainoms, todėl kai kuriose vietose turime mišrius variantus, kuriuose galima manyti, kad F. Nietzsches idėjos triumfuoja.
A. Šliogerio saiko žmogų atstovauja visi antibegalybininkai, visų begalybinių globalistų atmainų priešai. Labiausiai išryškėjusi forma yra nacionalizmas, kuris siekia išsaugoti tautų Europa ir planetą, kurioje būtų ne monocentrinė, bet policentrinė sistema. Žinoma, jie negali begalybės išsižadėti pilnu išsižadėjimu, ir begalybė jiems reikalinga etikoje, dėl to, nacionalistai vienijasi su krikščionių pasauliu ir technologijos, dėl ko nacionalistai neatsisako mokslo pasiekimų, tačiau atsisako radikalaus transhumanizmo, kurio tikslas – pilnai perdaryti žmonių rūšį, sunaikinant jo prigimtį, įsukant į žmogaus nusižudymo kelią. Tokie nacionalistai veikia daugelyje Europos tautų, tačiau jie vadinami populistais, marginalais ir yra nustumti nuo valdžios globalistų – komunistinių arba transhumanistinių. Kadangi transhumanizmo nustūminėjami ir krikščionys, jie vienijasi su antiglobalistais, stodami istorijoje į lemiamą mūšį dėl valdžių pusiausvyros išsaugojimo. Juodojo drakono stovykla labiau orientuota į praeitį, į istoriją, o baltojo drakono – į ateitį, į jo futuristinę analizę, kuriant įvairius technologinio konclagerio distopinius variantus. Dabartinė pandemijos situacija išnaudojama tam pačiam tikslui. Ji yra priedanga naujų technologijų į visuomenę įvedimui, eksperimentinių metodų išbandymui, kurie visi yra transhumanistinių projektų sudėtinė dalis.
Kaip tarp šių priešiškų grupių išsidėlios proporcijos – numatyti nesunku. Viename poliuje parašę bagalybės žmones, su išvystyta drakono akimi, o kitoje – saiko žmones, su nevystoma drakono akimi, populiacijos ir turto santykį gauname tokį: INF (30 proc.) (95 proc.) – (5 proc.) (70 proc.) LIM. Tai reiškia, kad technologinių transhumanistų trisdešimt procentų valdys 95 proc. turto, ir septyniasdešimt procentų saiko žmonių, kurie yra antiglobalistiniai nacionalistai, valdys 5 proc. turto. Taip yra todėl, kad visi turtai, dėl technologijų intelektinės nuosavybės teisių, bus transhumanistų giminėse, visi kiti, neturintis intelekto sugebėjimu, dirbs aptarnavimo sferoje ir bus technologijų vartotojai, kurie gyvens technologinėse metavisatose ir visiškame skurde. Kitaip sakant, transhumanistai vis labiau tampa elitu ir turtuoliais, o saiko žmonės smunka į apačią, turėdami sunkiai kovoti už būvi ir, prarasdami savo ideologinį atsparumą, pilna apimtimi tampa transhumanistu vergais, avių banda. Kol kas dar vyks ideologinis priešinimasis, bus bandoma atkurti tautinę valstybę, sujungiant ją su krikščioniška doktrina, kad įgytų gelminę ir moralinę perspektyvą. Tačiau kiek jie bus pajėgūs atsilaikyti – neaišku. Mano knygose propaguojama mintis ta, kad pažanga daugiau distopinis negu utopinis scenarijus, kuris labai rizikingas ir pavojingas. Todėl saiko žmonių neviltį sušvelnintų sau patiems susikurtas technologinis kataklizmas, kuriame transhumanistai įgytų proto ir suprastų, kad jų kelias ilgalaikėje perspektyvoje veda žmoniją į pražūtį ir norintys stabdyti mokslą nėra išprotėję idiotai, greičiau atvirkščiai. Todėl, nors baltojo drakono doktrina artima transhumanizmui – joje raginamas ne beatodairiškas vystymasis, bet veikiau stabdymas pagal principą – devynis kartus matuoti ir tik paskui pjauti.
Filognozijos pradinė mokykla 