M. Heideggerio „Būtyje ir laike“ sąmonės laikiškumas parodomas kaip vienas iš svarbiausių jos atributų, kuris iš gyvenimo vidaus suvokiamas kaip būtis-mirties-link. Tai pagrindinis jos egzistencialas, kuriuo įrėminami visi kiti pasauliniai ir psichologiniai egzistencialai. Jo esmė paprasta, suvokta per visą žmogaus istorija, kad gyvenimas laikinas, žmogus mirtingas, jo galimybės ribotos. Išvirkščioji šio fakto pusė – amžinybės ir amžino gyvenimo troškimas, noras turėti begalines galimybes, kuris realizuojamas religijoje ir metafizikoje, taip tikrovę suskirstant į žemutinę ir aukštutinę karalystę. Šios karalystės horizontaliai pasidalina į fizinę ir metafizinę dalį, kuriose fizinė – atvira metafizinės kryptimi, o metafizinė – fizinės, tokiu būdu gaunant žemutinės ir aukštutinės karalystės istorijas. Kol esame gyvi, kuriame žemutinės karalystės istoriją ir filosofiją, stengdamiesi peržengti ribas, išplėsti žmogaus galimybes, kurdami dirbtinį pasaulį ir techniką.

„Sievos teorijoje“, kurioje centrinė sąmonės struktūra vadinama madrigalu, ją apibrėžiantys centriniai parametrai yra egzistencija ir laisvė, žymimi t ir x. Egzistencija suvokiama kaip laike trunkanti būsenų seka, o laisvė – kaip atviroje erdvėje psichovektorių brėžiamos trajektorijos. Sąmonėje šie dėmenys sujungiami į vieną kompleksą, kuris bendruoju būdu apibrėžia psichologinę mažąją sievą. Taip gaunami laikiniai ir erdviniai egzistencialai, kurie nukreipti į vidinę ir išorinę žmogaus istorijos dalį. Laikiniai kompleksai turi elementą apibrėžiamą kaip „link“, o erdviniai – „viduje“ ir „prie“. Laisvė yra aletheia‘os šiapus-juslinio-horizonto erdvė, kurioje juda visi laikiniai „link“, suvokiami per kosminius fizinius orientyrus, kaip saulės ir mėnulio kelias, žvaigždžių padėtis ir sezonų kaita. Laikas suvokiamas pagal dangaus kalendorių, o erdvė, pagal vidur- ir anapushorizontinius orientyrus.

Tai reiškia, kad ankstesniuose skyreliuose pateikta sumatoriaus formulė turi būti papildyta bent jau laikiniais bendrosios gaublės parametrais, kurie įveda būties-mirties-link egzistencialo analogą, juo išreiškiant egzistencinį sumatoriaus parametrą. Pagrindinis formulės šablonas toks:

U3 (MS1 – DA1000 – T200 – DS999)

Naujos įvedamos sąvokos susietos ne su mažąja, bet su didžiąja sieva, kurios struktūra tokia: DS999 (D/X). Šis žymėjimas reiškia, kad didžioji sieva turi atverta sumatoriuje dalį, žymimą D ir neatvertą, žymimą X. D turi vieną dalį informacinio ploto, o X – 999 dalis informacinio ploto. Imdami atvertą ir neatvertą dalį kaip visumą ir kurdami terminus, turime omenyje holoplastines idėjas, kurios turi apimti ir paviršinę ir gylinę tikrovės dalį. Dauguma kalbos žodžių išreiškia tik paviršinį turinį ir jungiami su paviršiniais sumatais, tačiau yra nemažai metafizinių sąvokų, kuriomis siekiama apimti viską, psicho-lingvoformoje sulydydant empiriką ir metafiziką. Tokios yra trečiajame „Filognozijos pradmenų“ tome įvestos sąvokos, kaip tenkmė, klavas, struja ir loma. Tenkmė yra būsenų trukmė, klavas – laisvės erdvė, struja – laiko ir erdvės sankirta judėjime, o loma – rėminantys egzistenciją įvykiai, arba skirtis tarp fizinės ir metafizinės egzistencijos.

Pavyzdžiui, tenkmė yra ne šiaip paprastas sumatoriaus viduje esantis srautas, kuris vadinamas laiku, tačiau metafizinis srautas, į kurį įstatytas tiek pirmapradis kūnas, tiek sumatorius, ne viduje, bet išorėje. Manoma, kad vidinis judėjimas tėra išorinio judėjimo atspindys, kuris yra kažkas kita, negu jo fenomenologinis variantas. Dėl šios priežasties, tarp laike turimos analitinės dabarties, praeities ir ateities struktūros ir tenkmės tikros išorinės struktūros lygybės ženklo dėti negalime, o jeigu dedame, tai yra pats primityviausias, pradinis tenkmės analitikos interpretavimas. Tenkmė DS999 yra tai, kas sumatoriuje sukuria laiką. Vadinasi laikas yra D1, o tenkmė – X999. Tą patį galima pasakyti apie klavo sąvoką, kuri yra ne vien fizinė vietovė, bet metafizinė vieta, kuri apima holoplastinę tikrovės sandarą. Todėl įvykių klave analizė ir įvykių vietovėje analizė – nesutampa, nes vietovėje analizuojame regimą paviršių, o klave – visą transcendencijos gelmę, kurioje kiekvieną akimirką – tiek daug įvykių, kad mes nežinome kokiame sudėtingame ir pavojingame pasaulyje gyvename. Dėl to, madrigalo t ir x parametrai turi būti suprantami ne įprastiniu, vidiniu supratimu, bet kaip vidaus ir išorės visuma, kaip metafizinis laikas ir metafizinė vietovė, kurių analitika yra substratologijos uždavinys. Kalbėdami apie erdvės ir laiko, erdvėlaikio technologijas, mes omenyje turime ne laiko ir erdvės sumatus, bet tenkmę ir klavą.

Manoma, kad sujungus tenkmę ir klavą, pirmapradžiai objektai juda strujomis, kurių apytikris supratimas būtų „laiko linija“ arba „laiko trajektorija“. Tačiau, kaip jau paaiškinau, laikas turi būti suprantamas ne vidiniu, bet išoriniu supratimu, kurio analitika filognozijoje dar neišvystyta. Tai holoplastinė sąvoka, kurioje pirmapradis žmogus sąveikauja su pirmaprade tikrove ir joje renkasi savo gyvenimo kelią. Bendrąja prasme, tas kelias yra žinomas, jis išsidėsto tarp dviejų metafizinių taškų, sujungiančių žemutinę ir aukštutinę karalystę, fizinę ir metafizinę žmogaus istoriją. Kadangi šiose sąvokose gyvenimas suvokiamas kaip gilus, tikra žmogaus istorija skiriasi nuo fenomenologinės biografijos, kuri yra netikras ir iškraipytas istorijos variantas. Riba tarp pradinio įvykio ir finalinio įvykio vadinama gimimu ir mirtimi, kurios yra ir fenomenologiniai įvykiai ir metafizinės lomos, kurios yra įvykio holoplastiniai atitikmenys. Kas yra „gimimo“ loma, kur gimimas iš tikro yra prasidėjimas, nuo pradinio apvaisinimo taško? Tai – strujos žemutinėje karalystėje pradžia, įvedanti žmogų į laikinąjį gyvenimą. Visumoje žmogaus substancija apibrėžiama kaip metafizinės ir fizinės dalies sukabinimas, kur kiekviena dalis į priešingą turi „pabėgimo“ ar „išsivadavimo“ tendenciją, kurioje siekiama suabsoliutinti arba aukštutinę, arba žemutinę karalystę. Ši problema kyla dėl to, kad žmogus būna nežinojimo būsenose, kuriose dabartinė padėtis atrodo nenorima, būsima – laukiamas „išsivadavimas iš kančių“.

Taip gauname DS999 elemento atributus tenkmė – T, klavas – K , struja – S ir loma – L, kurie viduje atitinka laiką, vietą, trajektoriją ir įvykį. Jeigu tikrovę imame iš vidaus, išorinius dėmenis apibrėžiame per vidinius ir turime bendrosios gaublės, U, parametro patikslinimo galimybę, įvedant laiko ir laisvės dėmenis, kurie rodo bendrosios gaublės dabar ir visada, čia ir visur rėmus, kuriuose juda visi sumavimo procesai, M. Heideggerio apibrėžiami kaip egzistencialai – laikiniai, erdviniai ir būsenų. Taip sukuriami bendrosios gaublės atributai U(laikas)(vieta)(sumatų daugtūris), kurie gali būti naudojami aprašyti bendrąją struktūrą arba konkrečią realizaciją, konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Kita vertus, jeigu norime pažymėti holoplastinį žmogų, šalia bendrosios gaublės ir jos vidinių atributų pridedame pirmapradžio žmogaus parametrą P, taip gaudami struktūrą [P, U], kuri, jeigu išreikšta analitiškai, apima visą žmogų, esantį pirmapradėje tikrovėje. Tačiau norint turėti tokią sistemą, reikia gauti giliosios analitikos sugebėjimą, kuris pasiekiamas tik išskirtiniu atveju. „Filognozijos pradmenyse“ rodomas tik elementarus variantas, kuris reikalingas filosofinės įžvalgos išvystymui, naudojant ne kūrybinį, bet analitinį metodą. Tačiau reikia suprasti, kad toks stilius skirtas mokymuisi ir nėra tikras teorijos formatas. Tačiau sudėtingasis variantas be analitinių pradmenų būtų nesuprantamas, todėl taip spręsti klausimą – geriausia.

Struktūroje [P, U] P daugiau orientuota į DS perspektyvą, kuri yra didžiosios sievos visuma, žymima kaip klodų telkinių išsišakojimai Feynmano stiliaus diagramose; U daugiau orientuota į MS, kuri yra mažoji sieva, aprašoma daugtūrių psichovektoriais, iš vidaus valdančiais žmogaus trajektoriją tikrovėje. Vidinė perspektyva atverta tiesioginiam suvokimui, todėl ją aprašinėti – lengva, tačiau tikras proveržis prasideda, kai pradedama suvokti žmogaus P dalis, įjungtą į didžiosios sievos kloduose judančias strujas. Drakono akis ir technika (DA-T) šuolį padaro tik tada, kai pradeda orientuotis šiose realybėse, kurios yra ne vidiniai įspūdžiai, bet tikras žmogaus pasaulis.

• drakono akis