Istorijos sigilas užima gana svarbią vietą aukštosios, eoninės magijos priemonių arsenale ir tai, kas buvo paaiškinta – nėra visa šio sigilo teorija, todėl ji turi būti išplėsta. Išplėtimui galima panaudoti metafizinės santvarkos zonų modelį, kuriame visa holoplastinė tikrovė padalinta į pagrindines topologines vietas, kurios gali tapti žmogaus tyrimo objektu. Perkėlus šias zonas kartu su jų prasminiu turiniu ir esme, galima paprastą, tylintį brėžinį paversti kalbančiu. Norint suprasti istorijos sigilą, vien matyti akimis neužtenka, reikia pridėti idėjinį turinį iš galinės sąmonės, kuri turi būti apmokyta. Tik taip galima išvengti situacijos, kai „žiūri, bet nemato“, „klausosi, bet negirdi“. Tam, kad matytum ir girdėtum iš tikro, reikia antros regos ir antros klausos, kurie yra prote. Dėl šios priežasties, pateikiant sigilo brėžinį duodamas ir tekstas, kuris yra prote privalantis būti turinys, padarantis sigilą kalbančiu. Jis sudarytas iš trijų dalių, tai jau buvo aiškinta, ir kiekvienas atidžiai skaitantis šią ir ankstesnes knygas tai jau turi žinoti: tai yra transcendencija, gyvenimas ir istorija. Visi filosofai, kokie jie bebūtų, renkasi kurią nors vieną iš šių krypčių, ir žinant sigilo teoriją, galima vertinti, kokia filosofo ir jo filosofijos pozicija gyvenime. Pavyzdžiui, F. Nietzsche rinkosi gyvenimą, kuris orientuotas į istoriją, o A. Šliogeris – gyvenimą, daugiau orientuotą į pasaulį, iš kurio išimtas istorijos implantas. Aš, kaip gelmininkas, renkuosi priešingą kryptį, į transcendenciją, kuri yra artimoji hipostrata, taip pat galutinė žmogaus realybė, esanti jo pagrindu metafizinėje tikrovės dalyje.

Iš viso istorijos sigile yra šešios zonos, kurios išsidėsto nuosekliai pradedant nuo transcendencijos svarbiausios dalies, kuri yra Z1 ir baigiant istorijos dalimi, kuri yra Z6, esanti prote kalbos pagrindu suformuotu gnostiniu implantu. Kaip atrodo sigilas, sujungtas su zonomis, pavaizduota paveiksle.

Matome, kad yra trys segmentai, kurie jau buvo paminėti, ir kiekvienas segmentas turi zoną, žymimą raide Z. Centre yra gyvenimas, žymimas Z3 – Z4, kur zonos yra gyvybės pirmapradė dalis, kuri formuoja kūną ir psichiką: Z3 nurodo pirmapradį kūną, o Z4 – yra sumatorius, kuris kuria žmogiško psichovektoriaus vidinę erdvę, kurioje atsiveria metafizinė realybė. Žmogus pasaulį ir istoriją mato iš vidaus, kuris pasidalinęs į objektinę ir subjektinę dalį, kurios sujungiamos norais, troškimais ir veiksmais, valdomais individualių psichologijų. Priešingoje kryptyje yra artimoji hipostrata, žymima Z2 ženklu, kuria užsiima mokslas, kuriantis šios zonos teorinius modelius ir techniką jų pagrindu. Anksčiau tai buvo magijos ir alchemijos užsiėmimas, dabar tuo užsiima fizikai, chemikai ir biologai. Ir visos vietinės tikrovės Šaltinis, žymimas Z1, kuris gali būti vadinama Kūrėju, Dievu ir kitais pavadinimais, kurie nurodo į transcendencijos loginį centrą. Šiame skyrelyje pagrindinė tema yra orientacija į istoriją, kuri formuluojama kalboje kaip gnostinis implantas, į žmonių sąmones įdiegiamas istoriją formuojančių institucijų, vykdančių kultūros ir civilizacijos projektą. Istorijos gnostinis implantas, iš savo kraštinės Z6 padėties, integruoja kitas zonas, kaip temą ar ideologinį turinį, ir turi didesnio ar mažesnio gylio istorijos projektą psichinėje tikrovėje. Variantai tokie: Istorija (Z5, Z4 – Z3, Z2, Z1). Paaiškinimai tokie:

Z5 – žmonių pasaulis, politinė ideologija,

Z4 – Z3 – gyvybė, gyvenimas,

Z2 – mokslas,

Z1 – teologija, Dievas.

Dabartinis istorijos procesas, kurio centre yra scientizmas ir transhumanizmas, turi istorijos sampratą kaip Istorija (Z2, Z5). Teologija ir Z1 koncepcija, kaip pagrindinė istorijos mitologema, yra trinama iš sąmonių ir formuojamas gamtamokslinis indoktrinavimas, kuris ruošia darbininkus transhumanistinio progreso civilizacijai. Istorijos gnostinio implanto formuojamos civilizacijos maksimumas, kai visa tikrovė Mokslo integruojama į civilizaciją formuojančių institucijų arsenalą, kurio pagrindu planetoje galima formuoti dviejų aukštų hierarchiją, kurioje bus civilizacijos subjektinė dalis, valdovų rasė ir objektinė dalis, iš kurios bus kuriamas kūrinys, suprantant žmoniją tik kaip biologinę medžiagą tokiai kūrybai. Kitaip sakant, dalis gyvena tikrą gyvenimą, o kita dalis paverčiama į mokslinę laboratoriją, kurioje vystomas mokslas, kuriamos technologijos, į priekį varomas progresas. Laisvė be objekto neegzistuoja, tad kuo daugiau laisvės subjekto pusėje, tuo didesnis vargas objekte, nes jis aukojamas dėl viršžmogio galios maksimalaus išplėtimo, kosminio masto veikloje sukūrimo. Ir atitinkamai: kuo galia ir laisvė didesnė, tuo mažiau moralės, iki visiško jos išnykimo, kur viršžmogiai įtikina save, kad jiems nėra jokių ribų ir apribojimų, paskelbdami save begaliniais. Tokia F. Nietzsche‘es istorijos gnostinio implanto prasmė: pašalinti Dievą ir į istorinio proceso centrą pastatyti viršžmogį, kuris yra istorinį procesą formuojančių institucijų valdovas, kuriantis žmonių sąmonėse istorijos gnostinio implanto ideologijos formą, savo galios projekto vykdymui. Jo manymu šios ideologijos centru daryti Z1, Dievą, yra didžiausia kvailystė, nes ši idėja trukdo žmonijai pasiekti maksimalų išsivystymą, aukščiausią galios tašką, kuriame ji padarytų tikrą metafizinį šuolį tikrovėje, tapdama kosmine.

Trys minėtos istorijos sigilo dalys turi charakteristikas, apibrėžiančias jų ontologinę esmę: transcendencija – mitinė, gyvenimas – psichologinis, istorija – ideologinė. Mitai ir istorijos ideologijos yra tarsi vienas kito atspindys, įsišaknijęs gyvenimo poreikiuose ir projektuose, kurių esmė yra psichologinė, o psichologijos pagrindinis variklis yra norai, troškimai, svajonės, galios plėtimas, valia viešpatauti. Kai šių psichologinių kompleksų intensyvumas padidėja iki maksimumo, kuriamas instrumentas jam įgyvendinti, renkantis vieną iš krypčių – transcendenciją arba šį pasaulį, ir kuriama istoriniam projektui reikalinga ideologinė struktūra, paremta Kūrėjo valia arba imperijos lyderio valia, kuris yra istorijos šeimininkas. Naudojama viskas, kas populiaru ar turi poveikį, ir gyvybė įrėminama gnostiniame apskritime, kuris suformuoja jos logiką tam tikroje vietovėje ir tam tikru chronologiniu laiku, pagrindimą imant iš tikrovės arba iš praeities.

Šioje struktūroje yra tokios konfigūracijos Kūrėjo atžvilgiu: „nuo“ ir „prieš“ arba „į“ ir „su“, stovint transcendencijos arba istorijos pozicijoje. „Nuo“ ir „prieš“ transcendencijoje yra mitologinis įvykis, kaip „Šėtono sukilimas prieš Dievą“, istorijoje – kaip ateizmas arba satanizmas, kurie formuoja istorijos projektą, pagrįstą pasipriešinimu Dievo valiai tam, kad būtų iš civilizacijos istorijos ištrinta religinė sąmonė bei transcendencija ir jos vietoje atsistotų žmogus bendrąja prasme ir aukščiausias jo įsikūnijimas – viršžmogis. „Su“ ir „į“ taip pat galimi transcendencijoje kaip mitas ir istorijoje kaip religija. Pagrindiniai mitai yra Budos, Kristaus, Mahometo, kurie kaip Dievo palaimintieji yra transcendencijoje būsenos „su“ Dievu archetipai, egzistuojantys anapusiniame pasaulyje. Tuo tarpu istorijoje „į“ ir „su“ Dievu įkūnija istorinės religijos ir jų pasekėjai, kurie religinius mitus turi savo gnostiniame kūne, galvoje kaip pagrindinę ideologinę schemą, apibrėžiančią istorinio proceso logiką. Dar viena struktūra yra siauroji, kurios centras yra gyvenimas ir gyvybinis procesas, kuris turi transcendencijoje tik vietinių gamtos stichijų garbinimą magijoje ir mituose, neturint aukščiausiojo Dievo arba istorijoje turint savo vietinį gyvenamą pasaulį, bet nekuriant istorijos, nes nėra stiprių gnostinį apskritimą formuojančių institucijų, kurios būtų planetinę ir vietinę bendruomenę paėmusios į savo kontrolę ir padariusios savo kūrybiniu ištekliumi. Toks gyvenimas, išvystęs kalbą, aukščiausią laipsnį pasiekia tautoje, kuri būna suformuota iš genčių ir klanų, ir gyvena tik artimosios transcendencijos mitologijos bei magijos pasaulyje. Dar siauresnis variantas – gyvūninės vietinės bendruomenės, „bandos“, kurios dar laukinės ir neturi išvystyto kalbinio substrato mitų ir istorijos kūrimui.

Dabartiniame pasaulyje matome, kad yra maksimalus pasvirimas į istorinio gnostinio implanto psichologiją, kuri formuoja istorinį procesą, valdomą planetinių istoriją formuojančių institucijų, vadinamų „civilizacijos sargais“. Orientacijos yra Z6 → Z5 (ideologija) ir Z6 → Z2 (mokslas). Z6 yra „civilizacijos sargų“ valdžioje, kurie yra vietiniai, kaip „švietimas, mokslas ir kultūra“ ir planetiniai – kaip nežinomi žmonėms „institutai“, savo valdžioje laikantys valdžios institucijas. Paprastas gyvenimas įstatomas į tokius civilizacinius psichovektorius ir tampa proto savastimi, vidine žmogaus sielos esme. Pamatyti anapus tokios kalbinio „žiūrono“ būna labai sunku, tad žmogus tampa savo kultūros ir civilizacijos fanatiku, kuris pasiryžęs naikinti visus kitatikius.

• Angelų diena